Kiaušidžių vėžys

Apie kiaušides #

Kiaušidės yra du nedideli, ovalios formos moters lyties organai, esantys apatinėje pilvo dalyje, vadinamoje mažuoju dubeniu, išsidėstę simetriškai gimdos abipus – viena dešinėje, kita kairėje pusėje.

Kiaušidėse bręsta moteriškos lytinės ląstelės – kiaušinėliai, taip pat gaminami moteriški hormonai estrogenai ir progesteronas, kurie svarbūs menstruaciniam ciklui, ir nedidelis kiekis androgenų, priskiriamų vyriškiems hormonams.

Veikiant hormonams, kas mėnesį vienoje iš kiaušidžių subręsta kiaušinėlis, kuris keliauja kiaušintakiu į gimdą. Jei kiaušinėlis nėra apvaisinamas, jis kartu su gimdos gleivine pašalinamas – tai menstruacinis ciklas. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, moteris gali pastoti.

Menopauzės laikotarpiu, dažniausiai apie 45-55 gyvenimo metus, kiaušidžių veikla palaipsniui silpnėja ir galiausiai visiškai sustoja. Dėl to menstruacinis ciklas baigiasi, o estrogenų ir progesterono gamyba kiaušidėse beveik nutrūksta.

Kiaušidžių vėžio simptomai #

Ankstyvoje stadijoje daugelis moterų, sergančių kiaušidžių vėžiu, nejaučia jokių simptomų arba jie būna neryškūs, todėl liga dažnai diagnozuojama vėliau. Pagrindiniai simptomai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, yra šie:

• Apetito praradimas, pykinimas, pilnumo jausmas skrandyje;
• Kūno svorio mažėjimas;
• Padidėjusi pilvo apimtis (dėl skysčio, vadinamo ascitu, kaupimosi pilvo ertmėje);
• Skausmas visame pilve ir apatinėje pilvo dalyje;
• Tuštinimosi ir šlapinimosi sutrikimai, tokie kaip užsitęsęs vidurių užkietėjimas, viduriavimas ar padažnėjęs šlapinimasis;
• Strėnų skausmas;
• Skausmingas lytinis aktas;
• Kraujavimas iš lytinių organų (retai).

Je pastebite bent vieną iš šių simptomų, patartina kreiptis į gydytoją. Svarbu žinoti, kad tokie simptomai gali būti būdingi ir kitoms ginekologinėms ligoms, tad dauguma moterų, patiriančių šiuos simptomus, neserga vėžiu. Vis dėlto ankstyvas patikrinimas padeda nustatyti priežastis ir laiku pradėti gydymą, jei jis būtinas.

Diagnostika #

Kiaušidžių vėžio diagnostikos procesas dažniausiai prasideda nuo apsilankymo pas šeimos gydytoją arba ginekologą. Pradinės apžiūros metu atliekamas ginekologinis tyrimas per makštį, kurio metu gydytojas apžiūri išorinius lyties organus, makštį, gimdos kaklelį ir apčiuopia gimdą bei kiaušides per pilvo sieną, ieškodamas galimų pakitimų ar navikinių darinių. Jei pastebimi pakitimai, pacientė nukreipiama atlikti išsamesnius tyrimus.

Svarbiausi tyrimai apima:

1. Kraujo tyrimai – atliekami bendrieji kraujo, šlapimo tyrimai, taip pat specialus kiaušidžių vėžio žymens CA 125 tyrimas. CA 125 yra baltymas, kurio kiekis kraujyje gali padidėti sergant kiaušidžių vėžiu, tačiau padidėjimas gali pasireikšti ir kitomis sąlygomis, todėl šis rodiklis tik sustiprina įtarimus, bet nesuteikia galutinės diagnozės.
2. Ultragarsinis tyrimas (echoskopija) – šis tyrimas leidžia apžiūrėti dubens organus, nustatyti jų dydį, struktūrą, padėtį bei pastebėti galimus navikus ar skysčio kaupimąsi pilvo ertmėje. Dubens ultragarsui svarbu, kad šlapimo pūslė būtų pilna, nes tai pagerina organų matomumą. Tyrimas gali būti atliekamas per pilvo sieną arba per makštį (vaginalinė echoskopija).
3. Kompiuterinė tomografija (KT) – šis tyrimas suteikia skersinių vaizdų seriją, leidžiančią gydytojui detaliai įvertinti organus ir jų pokyčius. Kad vaizdai būtų aiškesni, prieš tyrimą vartojama kontrastinė medžiaga, kuri pagerina audinių matomumą. Tyrimas trunka apie 30–40 minučių ir yra neskausmingas.
4. Pilvaplėvės skysčio aspiracija – jei pilvo ertmėje aptinkama skysčio (ascito), dalis jo paimama tyrimui, kad mikroskopu būtų patikrinta, ar nėra vėžinių ląstelių. Tyrimas atliekamas suleidus vietinį anestetiką, kad būtų sumažintas diskomfortas.
5. Biopsija – patikimiausias būdas nustatyti galutinę diagnozę. Biopsija atliekama laparoskopijos metu arba atvėrus pilvo sieną per laparotomiją. Laparoskopija – mažiau invazinė procedūra, kai per nedidelį pjūvį įvedamas laparoskopas, leidžiantis apžiūrėti kiaušides ir, jei reikia, paimti audinio mėginį. Laparotomija – platesnė chirurginė procedūra, atliekama, kai kitais būdais diagnozės patvirtinti nepavyksta.

Šių tyrimų rezultatai padeda gydytojui įvertinti, ar yra vėžinių pokyčių, ir priimti sprendimą dėl tolimesnio gydymo plano.

Kiaušidžių vėžio stadijos #

Kiaušidžių vėžys yra skirstomas į keturias stadijas, kurios padeda gydytojui įvertinti ligos išplitimą ir pasirinkti tinkamą gydymo būdą.

1. I stadija – navikas randamas tik kiaušidėse:
   • Ia: navikas yra tik vienoje kiaušidėje.
   • Ib: navikas randamas abiejose kiaušidėse.
   • Ic: navikas yra vienoje ar abiejose kiaušidėse, gali būti pažeista kiaušidės kapsulė arba pilvo ertmėje aptinkama piktybinių ląstelių.
2. II stadija – navikas iš kiaušidžių išplinta į mažojo dubens organus:
   • IIa: navikas išplitęs į vidinius lyties organus (pvz., gimdą, kiaušintakius), bet pilvo ertmės skystyje nėra piktybinių ląstelių.
   • IIb: navikas pasiekia kitus mažojo dubens organus (pvz., šlapimo pūslę, tiesiąją žarną), bet piktybinių ląstelių pilvo skystyje nėra.
   • IIc: navikas išplitęs į mažojo dubens organus, pilvo ertmės skystyje aptinkama piktybinių ląstelių.
3. III stadija – vėžys išplinta už mažojo dubens ribų:
   • IIIa: mikroskopinės metastazės pilvaplėvėje ar limfmazgiuose.
   • IIIb: metastazės matomos akimi, iki 2 cm.
   • IIIc: metastazės viršija 2 cm.
4. IV stadija – vėžys išplinta į tolimus organus, pavyzdžiui, kepenis, plaučius ar limfmazgius.

Kiaušidžių vėžio diferenciacijos laipsnis

Kiaušidžių vėžio agresyvumą nusako ląstelių diferenciacijos laipsnis, kurį mikroskopu nustato patologas. Kuo labiau naviko ląstelės primena sveikąsias, tuo jos yra mažiau piktybinės ir navikas auga lėčiau. Skiriami tokie laipsniai:

• G1: aukšto laipsnio (gerai diferencijuotos ląstelės, mažiau piktybiškos),
• G2: vidutinio laipsnio (vidutiniškai piktybinės),
• G3–4: žemo laipsnio (labai pakitusios, agresyviausios).

Ši informacija padeda įvertinti ligos eigą ir tinkamai planuoti gydymą.

Gydymas #

Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.

Kiaušidžių vėžio gydymui dažniausiai taikomas chirurginis gydymas, chemoterapija, kartais ir radioterapija.

Chirurginis gydymas (operacija)

Chirurginis gydymas yra vienas pagrindinių kiaušidžių vėžio gydymo metodų. Be to, operacija leidžia tiksliai nustatyti diagnozę bei vėžio išplitimo stadiją.

Ankstyvos stadijos kiaušidžių vėžys

Ankstyvos stadijos atvejais dažniausiai pakanka atlikti tik operaciją, kurios metu pašalinamos kiaušidės, kiaušintakiai ir gimda. Ši operacija vadinama histerektomija. Po operacijos pašalinti audiniai tiriami mikroskopu, siekiant patvirtinti diagnozę ir įvertinti ligos išplitimą. Taip pat gali būti pašalinama taukinė ir paimami mėginiai iš sritinių limfmazgių bei aplinkinių audinių.

Kartais prieš operaciją gali būti paskirta chemoterapija, vadinama neoadjuvantine, kuri padeda sumažinti naviko dydį ir palengvina operaciją. Chemoterapija gali būti skiriama ir po operacijos, jei nepavyksta pašalinti visų vėžio pažeistų audinių.

Išplitusio kiaušidžių vėžio chirurginis gydymas

Jei vėžys yra išplitęs, operacijos metu siekiama pašalinti kuo daugiau naviko pažeistų audinių. Po tokios operacijos skiriama chemoterapija yra veiksmingesnė.

Po operacijos

Po operacijos svarbu kuo anksčiau pradėti judėti. Pirmosiomis dienomis rekomenduojama mankštinti kojų raumenis, atlikti gilaus kvėpavimo pratimus, kad būtų išvengta komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas ar trombozė.

Kad organizmas gautų reikiamą skysčių kiekį, pirmosiomis dienomis intraveniniu būdu leidžiami skysčiai. Žaizdos gijimas stebimas perrišimais, o drenažai padeda pašalinti operacijos vietoje susikaupusį skystį.

Dėl kateterio gali būti palengvinamas šlapinimasis, o skausmui malšinti skiriami nuskausminamieji vaistai. Jei skausmas išlieka, apie tai reikia informuoti gydytoją.

Gyvenimas po operacijos

Po operacijos moterys paprastai gali vykti namo po 8–10 dienų. Pradiniais mėnesiais rekomenduojama vengti intensyvios fizinės veiklos, sunkių daiktų kėlimo ir vairavimo.

Jaunoms pacientėms po kiaušidžių pašalinimo gali atsirasti menopauzės simptomai, tokie kaip karščio bangos, prakaitavimas ir makšties sausumas, todėl verta pasikonsultuoti su ginekologu dėl simptomų palengvinimo galimybių.

Chemoterapija

Chemoterapija yra vienas pagrindinių gydymo būdų, taikomų kiaušidžių vėžiui. Ji naudoja priešvėžinius vaistus, kurie sunaikina vėžio ląsteles ir stabdo jų dauginimąsi. Tačiau chemoterapija veikia ne tik vėžio, bet ir sveikas, greitai besidauginančias organizmo ląsteles, todėl gali sukelti šalutinius poveikius, tokius kaip plaukų slinkimas, virškinimo problemos ar laikinas kraujo rodiklių pakitimas. Laimei, sveikos ląstelės atsistato, todėl dauguma šalutinių poveikių yra laikini.

Kada skiriama chemoterapija

Ankstyvoje ligos stadijoje chemoterapija gali būti paskirta po operacijos, siekiant sunaikinti likusias vėžio ląsteles ir sumažinti ligos pasikartojimo riziką. Pažengusiame ligos etape, kai vėžys išplitęs, chemoterapija padeda sumažinti naviko masę, palengvinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Kai kuriais atvejais chemoterapija skiriama prieš operaciją (neoadjuvantinė chemoterapija) – ji sumažina naviko dydį, palengvindama operacijos eigą.

Chemoterapijos ciklai ir trukmė

Chemoterapijos kursas paprastai susideda iš 3-6 ciklų, tarp kurių yra pertraukos, kad organizmas galėtų atsigauti. Kiekvieno ciklo trukmė priklauso nuo parinktų vaistų. Pavyzdžiui, platinos preparatai yra vieni dažniausiai naudojamų, nes kiaušidžių vėžys dažnai būna jiems jautrus. Chemoterapija gali būti atliekama tiek dienos stacionare, kai pacientė tą pačią dieną grįžta namo, tiek stacionare, kur kelias dienas praleidžiama ligoninėje. Vaistai dažniausiai leidžiami į veną, tačiau kai kuriais atvejais jie gali būti sušvirkščiami tiesiai į pilvo ertmę (vadinama intraperitonine chemoterapija).

Šalutiniai poveikiai ir palaikymas

Chemoterapija sukelia įvairius šalutinius poveikius. Prieš pradedant gydymą, svarbu aptarti su gydytoju tikėtinus šalutinius poveikius ir kaip su jais susidoroti. Jei chemoterapija nesuteikia norimo poveikio, pacientėms gali būti taikomas paliatyvus gydymas, skirtas simptomams palengvinti ir gyvenimo kokybei gerinti.

Rekomenduojame su gydytoju išsamiai aptarti ligos atkryčio riziką, gydymo tikslus ir galimus pasirinkimus, kad galėtumėnte priimti informuotus sprendimus dėl gydymo eigos.

Radioterapija

Radioterapija – tai gydymo būdas, kai piktybiniai navikai veikiami aukštos energijos spinduliais, kurie stabdo naviko augimą ir skatina jo sunykimą. Kiaušidžių vėžiui radioterapija taikoma retai, tačiau ji gali būti skiriama ligai progresuojant, siekiant sumažinti simptomus, tokius kaip skausmas. Šis metodas padeda pagerinti gyvenimo kokybę, sumažindamas diskomfortą ir suteikdamas palengvėjimą. Radioterapijos tikslus ir naudą aptarsite su gydytoju, kuris padės nuspręsti, ar šis gydymas jums tinkamas.

Stebėsena po gydymo #

Baigus kiaušidžių vėžio gydymą, svarbu gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir reguliariai tikrintis. Pirmuosius dvejus metus rekomenduojama atlikti patikras kas 2–4 mėnesius, trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais – du kartus per metus, o po penkerių metų – kartą per metus.

Jei tarp planinių patikrų pasireikštų kokie nors ligos simptomai, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į gydytoją. Kontrolinių vizitų metu atliekama ginekologinė apžiūra, pilvo ir mažojo dubens organų apčiuopa, ultragarso tyrimas, plaučių rentgenograma, taip pat kraujo tyrimas vėžio žymeniui CA 125 nustatyti. Šie tyrimai padeda laiku pastebėti ligos grįžimą ar kitus pakitimus ir greitai pradėti papildomą gydymą, jei to prireiktų.

Praėjus 5 metams po gydymo, kontroliniai tyrimai atliekami kartą per metus.

Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.

Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.

Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka #

Kviečiame susipažinti su Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauką, skirtą ginekologinio vėžio (įskaitant gimdos kaklelio vėžį, gestacinę trofoblastinę ligą, endometriumo (gimdos kūno) vėžį, paveldimus kiaušidžių vėžio sindromus, neepitelinį kiaušidžių vėžį ir epitelinį kiaušidžių vėžį) gydymui (2024 m. redakcija).

Joje pateikiama esminė informacija, tokia kaip, diagnostika, stadijos nustatymas, gydymas ir tolesnė priežiūra. Šios gairės yra pagrįstos įrodymais. Atkreipiame dėmesį, kad vaistų patvirtinimai įvairiose šalyse gali skirtis. Leidinys parengtas anglų kalba.

Vaizdo įrašas. Arčiau savęs: moters sveikata po ginekologinio vėžio diagnozės #

Apie gyvenimą po ginekologinio vėžio diagnozės – be mitų, be nejaukumo, su pagarba ir žinojimu.

Taip kalbėjome 2026 m. sausio 26 d. Vilniuje vykusiame POLA susitikime „Arčiau savęs: moters sveikata po ginekologinio vėžio diagnozės“, kuriame kartu su Nacionalinio vėžio centro gydytojomis ieškojome atsakymų į svarbius, kartais nepatogius, bet labai reikalingus klausimus.

Susitikimo metu Marina Davidashvili, Europos parlamentinio forumo seksualinių ir reprodukcinių teisių klausimais (EPF) atstovė iš Briuselio, pristatė ŽPV situacijos Europoje ir Lietuvoje kontekstą bei priminė, kokią svarbią vietą prevencijoje užima vakcinacija ir patikros.

Nuoširdžiai dėkojame gydytojoms už profesionalius ir jautrius pranešimus:

doc. dr. Birutei Brasiūnienei – už aiškų ir konkretų žvilgsnį į medikamentinio gydymo galimybes.
gyd. Violetai Nevulis-Obuchovskai – už drąsų ir reikalingą pokalbį apie gyvenimo kokybę po gydymo.
gyd. Margaritai Montrimaitėi – už įžvalgas apie diagnostiką, chirurginį gydymą ir ilgalaikę priežiūrą.

Taip pat dėkojame POLA direktorei Neringai Čiakienei už jautrų moderavimą ir saugią erdvę atviram dialogui.

Diskusijoje labai aiškiai išryškėjo tai, kas pacientėms iš tiesų svarbu.
Ginekologinis vėžys – tai ne tik ligos kontrolė ar išgyvenamumo rodikliai. Tai ir gyvenimas su gydymo pasekmėmis: limfedema, šlapimo nelaikymu, lytinės funkcijos pokyčiais ir kitais iššūkiais, kurie gali lydėti dar ilgai po gydymo.

Kalbėjome apie psichosocialinę gerovę, savivertę, savęs priėmimą, apie tai, kaip susigrąžinti pasitikėjimą savo kūnu ir kaip gyventi toliau, kai gydymas jau baigtas. Taip pat aptarėme klausimus, kurie dažnai lieka neišsakyti – apie intymumą, santykį su savo kūnu, apie gyvenimą be nuolatinės ligos grįžimo baimės.

Susitikimo metu taip pat kalbėta apie didėjantį gimdos kūno vėžio atvejų skaičių, kuris siejamas su metaboliniu sindromu ir gyvenimo būdo veiksniais. Dar kartą akcentuota, kad psichosocialinė pagalba nėra prabanga – ji yra svarbi gydymo ir sveikimo dalis, reikalinga ne tik pacientėms, bet ir jų artimiesiems.

Kviečiame peržiūrėti susitikimo vaizdo įrašą, o žemiau rasite ir klausimų–atsakymų santrauką, kurioje sudėjome dažniausiai pacientėms kilusius klausimus ir specialistų atsakymus. Tikimės, kad ši informacija padės geriau suprasti savo situaciją ir jaustis drąsiau kalbant apie tai, kas svarbu.

Po gydymo tinsta koja. Pas ką kreiptis dėl limfedemos?

Jei po ginekologinio vėžio gydymo pradėjo tinti koja, pirmiausia verta kreiptis į onkoginekologą, ypač jei buvo atlikta operacija. Jis gali įvertinti, ar tinimas tikrai susijęs su limfedema, ar nėra kitų priežasčių, pavyzdžiui, ligos progresavimo, limfocistos ar kitų pooperacinių pokyčių.

Jei po operacijos buvo taikyta ir spindulinė terapija, gali būti naudinga ir onkologo radioterapeuto konsultacija. Labai svarbūs ir gydytojai reabilitologai, nes būtent jie dažnai padeda parinkti praktiškas limfedemos valdymo priemones – limfodrenažą, masažus, kompresines kojines, pratimus.

Taip pat svarbu, kad gydytojas įvertintų, ar kojos tinimas nėra susijęs su ligos progresavimu, ypač jei tinimas yra vienpusis. Kartais koja gali tinti todėl, kad toje pusėje buvo pašalinta daugiau limfmazgių, o kartais tinimą gali lemti ir limfocistos – po operacijos susidariusios skysčio sankaupos. Tokiais atvejais sprendžiama individualiai: kartais pakanka stebėjimo, o kartais prireikia papildomų priemonių ar net skysčio nuleidimo.

Labai svarbu žinoti, kad limfedema gali atsirasti ne tik iš karto po gydymo, bet ir po metų ar net dvejų. Todėl pirmieji požymiai yra svarbūs. Jei tinimas tik prasideda, geriausia pagalbos ieškoti kuo anksčiau, nes limfedema vystosi stadijomis: pradžioje tinimas būna mažesnis, vėliau gali progresuoti, o limfagyslės pradeda randėti.

Ką galima daryti pačiai? Gali padėti elastinės kojinės, jei tik jas pavyksta toleruoti, taip pat fizinis aktyvumas, nes dirbantys raumenys padeda limfai judėti. Ypač naudingas gali būti baseinas, nes vandenyje lengviau judėti, o raumenys kartu skatina limfos nutekėjimą. Taip pat gali padėti masažai ir savimasažo technikos. Tačiau svarbu pabrėžti, kad ne kiekviena pacientė gali iš karto atpažinti ankstyvą limfedemą ar turėti galimybių lankyti baseiną ar sportuoti. Todėl atsakomybė už stebėjimą ir nukreipimą pagalbai tenka ne tik pacientei, bet ir ją stebinčiam gydytojui.

Ar hialurono rūgšties injekcijos į makštį gali padėti po gydymo? Kada jos taikomos ir ar kompensuojamos?

Kol kas tai nėra plačiai taikomas ir aiškiai gydymo gairėse aprašytas metodas. Gydytojų praktikoje Lietuvoje dar nėra daug patirties su pacientėmis po tokių procedūrų, todėl šiuo metu apie jį kalbama atsargiai.

Teoriškai šios injekcijos galėtų būti naudingos tada, kai po gydymo labai vargina makšties sausumas. Negydomas sausumas gali didinti uždegimų, infekcijų, diskomforto ir skausmo riziką. Vis dėlto šiandien dažniau rekomenduojamos hialurono rūgšties žvakutės ar drėkikliai, nes su jais yra daugiau praktinės patirties.

Jei svarstote apie tokį gydymą, geriausia tai aptarti su ginekologu ar onkoginekologu. Šiuo metu tai nėra įprastas ar kompensuojamas gydymo būdas.

Kiek laiko vykdoma ilgalaikė stebėsena po kiaušidžių vėžio, jei nustatyta BRCA mutacija?

Dažniausiai standartinė onkologinė stebėsena vyksta penkerius metus. Pirmaisiais metais vizitai būna dažnesni, vėliau jie retėja. Dažnis priklauso ir nuo ligos stadijos, ir nuo individualios rizikos.

Jei nustatyta BRCA mutacija, gydantis gydytojas po penkerių metų gali pateikti papildomas rekomendacijas, ką toliau stebėti kartu su šeimos gydytoju. Tai reiškia, kad ir pasibaigus aktyviai onkologinei stebėsenai žmogus nelieka be aiškaus plano.

Svarbiausia žinoti, kad stebėsena yra ne tam, kad gyventumėte baimėje, o tam, kad būtų daugiau aiškumo, saugumo ir laiku pastebimi pokyčiai, jei jų atsirastų.

Po chemoterapijos KT naujų židinių nerodo. Ar dar gali būti reikalingas spindulinis gydymas?
Taip, kai kuriais atvejais gali. Tačiau tai priklauso ne nuo vieno tyrimo atsakymo, o nuo viso gydymo plano, kuris sudaromas multidisciplininėje komandoje. Tai reiškia, kad sprendimą priima ne vienas gydytojas, o keli specialistai kartu – onkoginekologas, chemoterapeutas, radioterapeutas, radiologai ir kiti reikalingi gydytojai.

Kartais iš anksto suplanuojama, kad po chemoterapijos gali būti reikalinga ir spindulinė terapija, o kartais sprendimas priimamas pagal tai, kaip liga sureagavo į gydymą. Jei gydymo metu situacija keičiasi, atvejis vėl aptariamas komandoje.

Svarbu žinoti, kad gydymo eigoje planas gali būti koreguojamas, jeigu pasikeičia situacija: atsiranda naujų židinių, blogėja bendra būklė ar išryškėja kitos aplinkybės. Tokiais atvejais pacientės atvejis vėl aptariamas komisijoje ir priimamas naujas sprendimas.

Svarbi žinutė pacientėms – gydymo taktikos keitimas nėra vieno gydytojo „sugalvojimas“. Tai yra bendras, atsakingas sprendimas, priimamas įvertinus visą Jūsų situaciją.

Šeimoje yra keli vėžio atvejai. Kur kreiptis dėl paveldimumo ir genetikos?

Jei šeimoje yra keli vėžio atvejai, pirmiausia verta apie tai pasikalbėti su gydančiu onkologu. Jei matoma, kad gali būti paveldimo vėžio rizika, onkologas siunčia genetiko konsultacijai.

Genetikas išsamiai surenka šeimos ligų istoriją, sudaro paveldimumo medį ir sprendžia, ar reikalingi genetiniai tyrimai. Jei nustatoma reikšminga mutacija, labai aiškiai pasakoma, kuriems šeimos nariams taip pat verta tirtis.

Jei žmogus, kuris sirgo vėžiu, pas onkologą jau nebesilanko, vis tiek galima ieškoti kelio per kitą šeimos narį arba kreiptis į specialistus dėl siuntimo. Svarbiausia šioje vietoje ne spėlioti, o kalbėtis su gydytojais, nes genetikas padeda viską sudėlioti labai konkrečiai.

Man 84 metai ir nustatyti du vėžiai. Ar dar verta gydytis?

Taip, apie gydymą kalbėtis verta. Amžius savaime nėra riba. Sprendžiant dėl gydymo, svarbiausia ne metai pase, o bendra būklė, savarankiškumas, judėjimas, gretutinės ligos ir tai, kaip žmogus jaučiasi kasdienybėje.

Šiandien gydytojai gydo ir labai garbaus amžiaus žmones. Žinoma, gydymas parenkamas individualiai – kartais švelnesnis, kartais mažiau intensyvus, bet pats klausimas „ar verta gydyti?“ tikrai nėra uždaromas vien dėl amžiaus.

Jei žmogus turi du vėžius, situacija sudėtingesnė, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebegalima padaryti. Tokiais atvejais sprendimai priimami labai atsakingai, įvertinus visą situaciją ir parenkant tai, kas žmogui būtų prasmingiausia ir saugiausia.

Ar prieš operaciją galiu pasirašyti, kad nenoriu gaivinimo?

Tai labai jautrus ir sudėtingas klausimas. Praktikoje tokios situacijos visada vertinamos labai individualiai, todėl apie tai svarbu kalbėtis su gydančiu gydytoju, anesteziologu ir gydymo įstaiga. Jei reikia, verta pasitarti ir su teisininku.

Svarbu žinoti vieną dalyką: žmogus gali keisti savo nuomonę. Tai galioja ir gydymo sprendimams apskritai. Būna, kad teoriškai žmogus jaučiasi vienaip, tačiau atėjus realiai situacijai galvoja kitaip. Ir tai yra normalu.

Kartais būna ir taip, kad žmogaus būklė iš pradžių atrodo labai sunki, tačiau po simptominio gydymo ar paliatyvios pagalbos jis vėl gali tapti tinkamas aktyviam gydymui. Todėl tokie sprendimai turi būti labai gerai aptarti, ramiai ir be skubėjimo.

Jei toks klausimas Jums aktualus, labai verta jį išsinešti į individualų pokalbį su gydymo komanda. Čia svarbiausia, kad žmogus nebūtų vienas su savo baime ir turėtų visą reikalingą informaciją.

Vaizdo įrašas. Pokalbis apie hiperterminę intraperitoninę chemoterapiją. Kas tai? Kodėl? Kada? #

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Dainora Mačiulienė savo pranešime aptaria HIPEC metodą – aukštos temperatūros chemoterapijos pilvo ertmėje taikymą. Apie HIPEC kaip papildomą gydymo galimybę atrinktiems pacientams vis plačiau kalbama daugelyje tarptautinių konferencijų, gydant skrandžio, žarnyno, kiaušidžių ir kt. lokalizacijų onkologinius susirgimus.

Paskaitoje plačiau sužinosite apie indikacijas ir principą, kuriuo grindžiamas HIPEC taikymas, kada jis gali būti veiksmingas, kad vietiškai paveiktų ligą, navikui esant pilve. Procedūra sudėtinga, atliekama kartu su chirurginiu gydymu. Gydytoja paaiškina, kokie atliekami tyrimai, siekiant įvertinti, ar HIPEC turės reikšmingos įtakos sprendžiamai konkrečiai onkologinei situacijai, kaip atrodo pati procedūra, kokia paprastai būna pacientų savijauta po procedūros. Po paskaitos gydytoja atsako į dalyvių klausimus. Paskaitos moderatorė – POLA direktorė Neringa Čiakienė.

Seminaras organizuotas įgyvendinant projektą „Pacientai pacientams“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.