Gedėjimas

Gedėjimas – reakcija į netektį, sielvartas netekus kažko svarbaus, brangaus, reikšmingo. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, kartais sunkiai valdomas, bet jį galima įveikti. Šis jausmas yra skausmingas, bet natūralus procesas. Tai sudėtingas procesas, kurio metu suvokiamas netekties faktas, pakinta gedėtojo emociniai santykiai, tenka gyventi aplinkoje, kurioje jau nebėra asmens, anksčiau užėmusio tam tikrą vietą Jūsų gyvenime. Gedėjimo trukmė gali būti skirtinga. Ji paprastai prasideda dar ligonio gydymo metu ir po ligonio mirties.

Labai sunku susitaikyti su brangių žmonių mirtimi. Labai Jus užjaučiu. Gyvenimas atsiuntė Jums labai didelį išbandymą. Reikia nemažai laiko, kad praeitų vidinis netekties skausmas ir sumažėtų vidinės tuštumos jausmas. Jūsų gyvenimas nebus tik gyvenimas prisiminimais. Jūsų gyvenimas bus ir visiškai naujas. Esate verti visokeriopos pagarbos ir paramos, kad pakeliate tokius sunkius išgyvenimus. Kiekvienas žmogus, kuriam teko išgyventi bent kiek panašius ar tokius dramatiškus įvykius, gali pasipasakoti savo skausmingus išgyvenimus.

Parama netekus artimojo gali būti labai įvairi, tačiau ji visuomet privalo būti pritaikoma prie nuolat kintančių gedinčiųjų poreikių. Ne visiems gedintiems žmonėms reikės pagalbos, kiti gali jos atsisakyti.

Truputis istorijos #

Senovėje kaimuose dauguma moterų ligonį slaugė namuose, lankė kaimo bendruomenė, marino, o po mirties mirusįjį prausė, rengė. Jis buvo visos šeimos dėmesio centre. Mirštantis žmogus duodavo visiems palaiminimą, atsisveikindavo su kiekvienu pasiliekančiu. Kaime buvo moterys, vadinamos raudotojomis. Raudose velionio buvo klausiama, kaip jį sutiko protėviai ir angelai, kur nuvedė ir panašiai. Gedulas buvo ir yra tradicinis mirusiojo pagerbimas. Gedėjimas senosios Lietuvos kaime ir pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Gedintys artimieji elgėsi santūriai, vengė pasilinksminimų, nerengė krikštynų, vestuvių ir patys tokiuose renginiuose nedalyvaudavo. Viešoji kaimo nuomonė griežtai smerkė nusižengusiuosius minėtoms elgesio normoms. Mirusiojo artimieji į mirtį žvelgdavo be dramatizmo. Nuo XIX a. iki XX a. vidurio vyravo paprotys, kad mirus vaikams motinos turi gedėti metus laiko. Mirus žmonai ar vyrui gedėjimo laikas įvairavo nuo metų iki pusantrų. Mirus seseriai ar broliui buvo gedima metus, kai kur – tris mėnesius.

Vienas svarbiausių išorinių gedulo ženklų – gedulo drabužiai. Senų senovėje gedulo spalva laikyta balta. XX a. gedulo spalva jau buvo juoda. Gedėjimo laikotarpiu buvo rengiamasi juodais drabužiais. Moterys apsigaubdavo juodos spalvos skarelėmis ar šalikais, vyrai ant švarko atlapo ar kairės rankovės prisisiūdavo juodą juostą.

Žemaitijoje dar ir dabar kai kur yra išlikęs paprotys pasibaigus gedului, per metines, nugobti našlei juodą skarelę ir ją aprišti balta. Tai atlieka našlės dukra arba marti. Kitos moterys, atėjusios į metines, ryši tamsiomis skarelėmis. Pagiedojusios Kalnus, jos taip pat skaras pakeičia baltomis. Visa tai liudijo gedulo baigtį, o kartu ir našlės statuso įgijimą. Tačiau gedulo pabaigoje artimųjų ir mirusiųjų ryšiai nenutrūksta. Dvasiniai ryšiai išlieka ilgai: artimieji meldžiasi už mirusiuosius, užperka mišias praėjus keturioms savaitėms ir po metų nuo mirties, prisimena gimimo dieną, per Šv. Kūčias, Šv. Velykas bei kitas šventes. Ypač ilgai išlieka ryšys tarp mirusios motinos ir jos vaikų – našlaičių. Manoma, kad motinos meilė, rūpestis saugoja našlaičius ir tolimesniame gyvenime.

Dėl globalizacijos įtakos šiandien tradicijos pasikeitė, ypač miestuose. Šiandienė visuomenė nelabai pageidauja matyti verkiančius, liūdinčius, kenčiančius, gedinčiuosius. Keičiasi ir gedėjimo suvokimas. Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Visuomenė nenori matyti mirties sukeliamo skausmo, ašarų. Šiandien žmonės miršta ne apsupti pagarbos ir su meile laikomi už rankų, o apraizgyti lašelinėmis ir prijungti prie įvairiausių jų gyvybę palaikančių aparatų. Žmogiškąjį ryšį pakeitė technika. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsivyrauja pasaulietinės pažiūros, todėl pradedama vengti kai kurių laidojimo ritualų, nedera parodyti sielvarto, skatinama vengti liūdesio, greičiau įsitraukti į veiklą, jau kitą dieną siūloma nusivilkti gedulo drabužius ir kuo greičiau išstumti mirusiojo prisiminimą iš atminties, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko ir neįvyko. Nors manoma, jog tai padės lengviau išgyventi gedulą, tai – klaidinga nuomonė. Daugelis paliatyviosios pagalbos darbuotojų teigia, kad visuomenė turi įsisąmoninti, jog šimtmečiais egzistavusios laidotuvių ir gedėjimo tradicijos mirties akivaizdoje padeda stabtelėti, susimąstyti ir pagalvoti apie gyvenimo prasmę.

Gedėjimo etapai #

Gedulo laikotarpiu artimieji yra lyg neapibrėžtame tarpsnyje tarp gyvybės ir mirties. Artimojo netektis prasideda dar prieš ligonio mirtį. Šeimos nariai suvokia, kad mirtis yra neišvengiama ir tai yra gyvenimo dalis. Šeima, draugai, bendradarbiai po artimojo mirties išgyvena gedėjimą. Daugelis mokslininkų nustatė gedėjimo etapus, kurie yra skirtingi ir kartu panašūs. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visus nurodytus etapus, be to, nebūtinai jie vyksta nuosekliai, vienas paskui kitą. Kartais žmonės tarsi įstringa, pasilieka tam tikroje stadijoje, kiekvienas žmogus turi savo individualų gedulo stereotipą. Tai – unikalus netekties pasireiškimas.

1. Šokas ir susikaustymas (nejautra)

Pirmąsias dienas ar savaites po artimojo mirties žmogus išgyvena šoką. Vieni žmonės šoko metu būna lyg „sukaustyti“ ar „užšaldyti“, kiti – sutrikę, verkia. Kadangi sunku priimti artimojo mirties faktą, jie pasijunta sustingę, sutrikę ar apstulbę. Tuo metu šeimos narių elgesys yra neprognozuojamas: nuo nevaldomo klyksmo iki jėgas pakertančios ramybės.

Vėliau artimieji negali prisiminti, kas vyko laidotuvių metu. Šis laikotarpis trunka neilgai. Tai – apsauginė reakcija nuo dvasinio skausmo ir širdgėlos. Šiuo metu nereikia Jums priimti jokių su ateitimi susijusių sprendimų. Svarbiausia, kad šalia būtų žmogus, kuriam galėtumėte pasiguosti, išsiverkti, papasakoti, ką jaučiate.

2. Netikėjimas, neigimas ir atsiribojimas

Vėliau skausmas stiprėja, nes tampa aišku, kad mirusiojo nebėra. Gedintysis pradeda ilgėtis velionio, kiekvieną kartą pasigedus mirusiojo širdgėla suspaudžia širdį. Neigimą pakeičia suglumimas, abejingumas ir neviltis. Šio laikotarpio metu Jūs galite patirti įvairiausius jausmus: fizinius simptomus (pykinimą, apetito stoką, burnos džiūvimą), dvasines dvejones. Šeimai sunku priprasti gyventi be mirusiojo. Gedintieji dažnai kalba: „Žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti.“ Jūsų pasąmone ir jausmais sunku priimti tą faktą, kad artimojo nėra. Sieloje atsiveria tuštuma, kurią anksčiau užpildė artimas žmogus.

Ši tuštuma – lyg skausminga negyjanti žaizda. Jums darosi sunku atlikti kasdienius darbus, gali imti kankinti nemiga, pasireikšti nenoras rūpintis ir savo higiena, ryškėja abejingumas aplinkai, neviltis, depresija, dingsta apetitas, kartais tikite, kad mirusysis sugrįš. Negalite aiškiai prisiminti laidotuvių, nes protas sako, kad to negali būti.

Draugai ar bendradarbiai, matydami Jus liūdint, gali stengtis pralinksminti, padėti greičiau užmiršti netektį, tačiau tai neteisinga. Nereikia stengtis, kad Jūs greitai užmirštumėte, o draugų ir bendradarbių pastangos (tušti, nerimti juokeliai) gali Jus įžeisti ar net erzinti. Nereikia eiti ir į triukšmingus, linksmus renginius ar pasilinksminimus. Pabūkite kartais vieni, galite skaityti literatūrą apie liūdesį, informaciją apie gedėjimą arba kalbėti šeimoje, su draugais, savanoriais, pasakyti, ko Jums labiausia reikia šiuo momentu.

3. Mirusiojo jutimas

Šiuo laikotarpiu gedintiesiems pasireiškia iliuzijos, haliucinacijos, kartais jie jaučia, lyg velionis būtų šalia. Kartais eidami gatve Jūs staiga pamatote lyg savo mirusį artimąjį, tačiau priėję arčiau regite, kad tai tik panašus siluetas. Dažnai motinos, netekusios vaikelio, naktį pabunda lyg išgirdusios kūdikio verksmą ar žingsnius. Visa tai rodo, kad Jūsų pasąmonė saugoja tą informaciją, kurios Jūs labiausiai trokštate – vėl matyti savo artimąjį. Mirusiojo ieškojimas nėra betikslis – jis aiškiai nukreiptas į norą atrasti prarastą žmogų. Nereikėtų priešintis tokioms simbolinėms gedinčiojo pastangoms, nes tai yra vienas iš mėginimų įveikti netektį elementų. Galima lankyti kapą, prie kapo garsiai išsikalbėti, uždegti žvakučių, pabūti gamtoje vienumoje, taip pat rašyti dienoraštį ar „neišsiųstus“ laiškus apie savo išgyvenimus.

4. Nerimas

Šiuo atveju Jūs jaučiate stiprius fizinius simptomus, kurie atsiranda dėl nerimo: lyg gerklėje užstrigęs kamuolys gniaužia gerklę, jaučiate širdies plakimą, atsiranda nemotyvuota baimė, sutrinka virškinimas. Kasdieniai darbai tampa neįveikiami, greitai pavargstate. Bijote miegoti tuščiame bute ar name, nenustygstate vienoje vietoje.

Stenkitės surasti patikimą klausytoją (gali būti šeimos narys, artimiausias draugas, bendradarbis ar savanoris) ir kalbėti apie savo pojūčius, išgyvenimus, nes neišsakytos mintys tampa „dramblio“ dydžio. Savanoriai ir socialiniai darbuotojai turėtų būti geri klausytojai, nes jie parengti Jums padėti. Šiuo metu Jums kaip tik reikia viską suprantančio klausytojo. Nevenkite kalbėti su šeimos nariais, jei esate tikintis, nueikite į bažnyčią ir pabūkite tyloje.

5. Pyktis

Tai – natūrali reakcija. Jūsų pyktis gali būti nukreiptas į gydytoją, slaugytoją, kad nepagydė Jūsų artimojo, ar į kurį nors šeimos narį. Dažnai pykstama ant savęs, ant viso pasaulio, kuris atrodo neteisingas. Šioje būsenoje gedintieji labai jautrūs ir pažeidžiami, bet jie turi teisę tokie būti. Dažnai stiprus pyktis būna nukreiptas ir į mirusįjį: „Kodėl tu mane palikai?“ Reikia žinoti, kad pyktis praeis. Jį reikia kuo greičiau „išleisti“, nes ilgalaikis pyktis gali tapti įpročiu, kuris destruktyviai veiks Jus. Leiskite pykčiui „išeiti“ – išsikalbėkite su artimu žmogumi. Kalbėkite apie mirusįjį, kaip jo pasiilgote, kaip Jums jo trūksta. Prisiminkite, kad gyventi be pykčio yra daug lengviau, todėl suraskite savyje jėgų ir atleiskite. Garsiais tarkite: „Aš tau atleidžiu.“ Klausytojas turėtų Jums užduoti atvirus klausimus, kad pradėtumėte kalbėti.

6. Kaltė

Galite jausti kaltę dėl savo kažkokių Jums svarbių atrodančių veiksmų, kurie galėjo išgelbėti Jūsų artimąjį „Jei tik… jei tik būčiau skatinęs anksčiau kreiptis į gydytoją.“ Tas begalinis „jeigu“ apsunkina sąžinės graužimą. Patyrę netektį savęs vis klausia: „Ar aš viską padariau dėl mirusiojo?“, „Ar pakankamai dėmesio jam skyriau?“ Prisimenate atvejus, kai su velioniu elgėtės netinkamai, sau tvirtinate, kad jei būtų galima viską sugrąžinti, elgtumėtės visiškai kitaip. Po artimojo mirties anksčiau buvę tokie jausmai iškyla tarsi ieškant atsakymo į klausimą, kaip gyventi jaučiant kaltę. Tai natūralu, nes tai dalis sielvarto. Supraskite, kad negalima pakeisti aplinkybių, kurios susiklostė, nes to niekas negalėjo numatyti, todėl Jūs neturite jausti kaltės. Taigi nereikia savęs be reikalo kaltinti, jausti sąžinės graužimą.

7. Ilgesys

Jūs dabar suvokiate, kad tas, kurį praradote, iš tiesų nebegrįš. Tai gali sukelti neviltį: „Koks dabar yra mano gyvenimo tikslas?“, „Kodėl taip atsitiko man?“, „Kam gyventi?“ Paprastai ilgesys ateina praėjus 3 – 6 mėnesiams po artimojo mirties. Mirties pripažinimas padeda Jums save kontroliuoti. Pamažu ima grįžti jėgos, tačiau tuštumo jausmas išlieka. Pamažu jis tampa mažesnis, dar sielvartaujate, bet dvasinis skausmas jau mažesnis. Ima rastis noras kažką atnaujinti. Stenkitės prisitaikyti prie naujo gyvenimo proceso, kasdienėje buityje sugrįžkite prie savikontrolės. Reikia ugdyti atsakomybę už savo veiksmus ir jėgas. Žinoma, tuštumo jausmas išlieka, bet jis tampa ne toks aštrus, kaip žaizda, kuri gelia, bet aštriai nebeskauda. Svarbiausia suvokti, kad kažkada viskas praeis.

8. Susitaikymas ir atgimimas

Praėjus tam tikram laikui Jūs pastebite, kad vėl pradedate domėtis gyvenimu. Gerų dienų būna vis daugiau, ateina ramybė. Smulkmenos, kurios anksčiau erzino, tampa nereikšmingos. Atsiranda noras kažką daryti: užsiimti buto remontu, nusipirkti naują drabužį, keisti aplinką. Dažniau bendraujate su giminėmis, draugais, bendradarbiais. Reikia susigrąžinti ankstesnius santykius su aplinkiniais. Pripažinimas, kad šios reakcijos yra normalios, padeda Jums kontroliuoti situaciją, iš naujo įvertinti gyvenimo vertybes: nebeįsiveliate į niekur nevedančius ginčus, smulkmeniškos intrigos tampa nereikšmingos. Jūs taip pat galite rašyti „neišsiųstus“ laiškus: ką jaučiate, ką norite pasakyti savo artimajam, pasitarti, papasakoti, atsiprašyti. Dar sunkiau būna apsispręsti užmegzti naujus ryšius ir rizikuoti vėl patirti netektį.

Gedėjimą apsunkinantys veiksniai #

Gedėjimo proceso sunkumas didele dalimi priklauso nuo to, kokią reikšmę gedinčiajam turėjo mirusysis ir kaip įvyko netektis. Jei tėvai netenka savo vaiko, gedėjimas bus komplikuotas. Tėvai, netekę vaiko, netenka ne tik artimo mylimo žmogaus, bet ir su juo susijusių vilčių, svajonių ir planų ateičiai. Vaikų mirtis – nepraeinanti viso gyvenimo dalis. Tėvai prisimena vaikus jų gimimo ar mirties dieną, kad štai jau šiais metais būtų baigę gimnaziją ir mokytųsi universitete, sulauktų anūkų. Sielvartas tampa komplikuotas, atsiranda kaltės jausmas, kuris lydi visą gyvenimą. Jei vyras ir žmona neparemia vienas kito, kaltina vienas kitą, pykstasi, gali iširti šeima.

Skausmingesnis gedėjimas bus tada, kai su mirusiuoju sieja daug stiprių jausmų, pavyzdžiui, pyktis nepavykus susitaikyti kilus konfliktui jam dar gyvam esant. Tada gedėjimą sunkina stiprus kaltės ir pykčio jausmas, dėl kurio nuolat graužiamasi. Arba atvirkščiai – velionis buvo labai mylimas ir gerbiamas, prie gedinčiojo prisirišęs, nuo jo priklausomas. Jei velionis buvo pagrindinis šeimos rūpintojas ir jam mirus staiga užgriuvo finansinis nepriteklius, gedėjimas gali būti skausmingesnis ir užsitęsti ilgiau.

Gedėjimo intensyvumas priklauso ir nuo socialinių bei kultūrinių veiksnių: jei velionis visuomenėje buvo garsus, padaręs karjerą, užėmęs aukštą postą, gedėjimas bus intensyvesnis.

Turi įtakos ir sunkumai susitaikant su ankstesnėmis netektimis. Stiprus sielvartas būna tada, kai gedintysis dar yra neįveikęs anksčiau patirtų netekčių, kai žmogui tenka išgyventi kelias iš eilės artimųjų mirtis. Tai itin skausminga, nes sielvartui nepasibaigus vėl ištinka dar viena netektis. Tokį nepaprastai didelį emocinį išgyvenimo krūvį įveikti vienam labai sunku – dar neįveikus sielvarto, prasideda kitas. Tarkim, tėvo ar motinos, brolio, sesers mirtis. Artimieji taip pat kenčia netekę „to, kas dar galėjo būti“, liko neatšvęstos auksinės vestuvės, jubiliejai. Šie netekties jausmai susilieja ir sustiprėja bei dar labiau komplikuoja gedėjimą, nes didėja depresijos rizika.

Gedėjimas turi įtakos ir papildomi stresai: darbo netekimas, išėjimas į pensiją, vaikų išvykimas į užsienį, šeimos namų praradimas ir priverstinis kraustymasis į kitą gyvenamąją vietą gali sukelti prisiminimus apie skyrybas.

Gedėjimui intensyvumas priklauso ir nuo asmeninių savybių. Gedėjimas bus gilesnis, jei savo emocijas kaupiate savyje, esate uždaras, su niekuo nebendraujate, šeimos nemokote pasidalyti savo jausmais ir išgyvenimais.

Netikėta mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, traumos, smurto ar staigi mirtis, net jei ligonis sunkiai sirgo, gali išprovokuoti sunkų gedėjimą. Jį išprovokuos ir mirtis, kurios, kaip šeimai atrodė, galima buvo išvengti.

Jei šeimos nariai jautė, kad su jų mylimu žmogumi medikai (gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai) elgėsi rūpestingai, buvo suteiktas tinkamas gydymas – „Viskas padaryta kas tik buvo įmanoma“, išgyvenimai bus mažiau skausmingi, o gedėjimas trumpesnis. Liūdesys ir širdgėla sustiprėja minint sukaktis, per religines šventes Kūčias, Šv.Kalėdas, Šv.Velykas, Vėlines, keičiantis metų laikams. Netekties skausmą atnaujina buvę bendri pomėgiai (lankėte koncertus, spektaklius, keliavote) ir prisiminimai (mėgstama muzika, daiktai). Liūdesio paūmėjimas gali būti toks pat didelis kaip pradžioje ir išgąsdinti artimuosius, kurie manė, kad skausmas liko praeityje.

Savižudybė taip pat veda į komplikuotą gedėjimą. Atsiranda kaltė, kad užkirsti kelio mirčiai nepavyko. Gedintieji save kaltina, kad nepadarė kažko, kas galėjo sulaikyti nuo savižudybės. Išgyvenantieji netektį negali susitaikyti su nelaukta mirtimi ir analizuoja, dėl kokių priežasčių ir kodėl nusižudė jų artimasis. Gedintiesiems gėda, kad artimasis nusižudė, todėl jie giliau išgyvena sielvartą, nes vengia pokalbių su draugais ir bendradarbiais ar rodyti sielvartą.

Paliatyviojoje ligoninėje (angl. hospice) ar skyriuje sunkiai sergantieji ilgai gydomi, ir namiškiai yra susitaikę su liga, bet ne su mirtimi. Todėl mirties faktas veda į gilų gedėjimą.

Gedėjimą apsunkina ir prisiminimai apie nenumalšintą skausmą, emocines kančias, kurias sirgdamas patyrė mylimas žmogus. Ilgas artimojo buvimas ištiktam šoko būsenos, žiauri mirtis, išvaizdos pokyčiai, kuriuos lėmė liga, sukelia artimiesiems gailestį ir beviltiškumą.

Komplikuoto gedėjimo požymiai #

Komplikuotas gedėjimas būna tada, kai žmogus lyg „užstringa“ kuriame nors gedėjimo etape, ilgai sielvarto procesas nebepereina į galutinį susitaikymą su netektimi. Retai kada gedėjimas gali trukti net visą gyvenimą. Jei žmogus neleidžia sau liūdėti, verkti, jis protu suvokia netekties faktą, tačiau negali priimti savo jausmų, o tada neįmanoma pereiti į susitaikymo etapą ir normaliai gyventi. Jei nuolat kalbama su mirusiuoju, metų metus laikomi jo daiktai, pereiti iš gedėjimo proceso į susitaikymą nepavyks – atsiras depresija, gali kilti suicidinių minčių.

Atsigavimas po mylimo žmogaus netekties yra ilgas ir skausmingas procesas. Dauguma žmonių gedi nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Idealiu atveju artimieji patys įveikia netektį, tačiau tai padaryti nesiseka žmonėms, kurie neigia ir slopina sielvarto jausmus. Dažnai jie namuose sukuria mirusiojo kampelį, išdėsto jo daiktus, sienas nukabinėja jo nuotraukomis ir įsivaizduoja, kad mirusysis yra šalia. Atsiranda gili depresija. Norint įveikti dvasinį skausmą, būtina artimiesiems susitaikyti su įvykusia netektimi ir patirti skausmą. Įsipareigojimai šeimai, žodžiais neišreikšta širdgėla ir liūdesys toliau trukdo žmogui tinkamai patirti netekties skausmą. Jeigu sunku pamiršti netektį ir ji neišgyvenama, gedėjimo procesas ilgėja arba sustoja.

Ilgalaikis liūdesys paprastai susijęs su tam tikrais jausmais – atsiranda psichologiniai ir dvasiniai simptomai:

• Baimė ir nerimas;
• Nesirūpinimas savimi (maistu, higiena, poilsiu);
• Liūdesys, gėda;
• Dirglumas;
• Pyktis ir kaltė;
• Depresija ir neviltis. Kyla mintis nusižudyti;
• Skausmingas ilgai nepraeinantis atsiskyrimas ir ilgesys;
• Staigaus dvasinio skausmo priepuoliai;
• Sutrikimas, nesugebėjimas susikaupti ar priimti sprendimus;
• Pastovus verkšlenimas;
• Nenustygimas vietoje;
• Kankinantis ilgesys, blaškymasis tarp „o jeigu“ ir „jei tik“;
• Bejėgiškumas, nepasitikėjimas savimi;
• Vienišumo jausmas, paguodos stoka;
• Vilties praradimas gyventi be mylimo žmogaus, kankina beprasmybė;
• Tikėjimas į Dievą gali būti susilpnėjęs, pyksta ant Dievo;
• Nuolatinis klausinėjimas savęs: „O kas aš dabar?“.
• Piktnaudžiavimas alkoholiu, vaistais, pradeda naudoti narkotikus

Dažnai dėl netekties gali jausti ir fizinius simptomus, tokius kaip:

• Sumažėjęs ar padidėjęs apetitas;
• Sumažėjusi energija, raumenų silpnumas;
• Pykinimas ir viduriavimas;
• Sumažėjęs ar padidėjęs seksualinis aktyvumas;
• Nemiga arba padidėjęs mieguistumas;
• Gerklėje įstrigusio kąsnio jausmas;
• Spaudimo jausmas krūtinėje, dusulys;
• Padidėjęs jautrumas triukšmui;
• Ryškūs kankinantys sapnai;
• Burnos džiūvimas;
• Spazmas gerklėje;
• Spaudimo jausmas krūtinėje.

Kai kurie artimieji patiria vadinamąjį netikėto gedulo sindromą. Gedulas vėluoja ar išvis neišreiškiamas dėl labai stipraus neigimo. Tokie žmonės sapnuoja košmarus, jiems būna haliucinacijos apie prieš mirtį buvusius įvykius. Veikiami mirties aplinkybes primenančių vaizdų ar garsų, jie jaučia nerimą ar panikos priepuolius.

Asmenys, kurie pykosi su velioniu, kurių santykiai buvo prieštaringi, kenčia nuo konfliktuoto gedulo. Mirties metu žmogus jaučia tik palengvėjimą, bet po kelių mėnesių jį apima ilgesys, kaltės ir netekties jausmas, noras atsiprašyti, o tai įvykdyti neįmanoma.

Kitais atvejais žmonės patiria lėtinį gedulą. Po metų gedulas vis dar toks pat intensyvus kaip ir pradžioje, visiškai nesistengiama prisitaikyti prie gyvenimo be mirusiojo. Kartais artimiesiems kelis mėnesius po artimojo mirties pasireiškia neišgyvento liūdesio požymiai. Pavyzdžiui, kai lieka neigimo etape ir net nepradeda gedėti, praranda iniciatyvą kankinami kaltės ir priekaištų sau ir galų gale suserga depresija, kuri prasideda iškart po mirties ir išryškėja svarbių sukakčių metu (per religines šventes, gimimo dieną, mirimo metinių sukakties metu). Artimieji apie velionį negali kalbėti be liūdesio. Net prabėgus keliems mėnesiams nuolat ir su dideliu skausmu jie šneka apie tai, kad buvo palikti, pradeda stipriai pykti ant visų: velionio, gydytojų, slaugytojų ir kitų, kurie rūpinosi mirusiuoju.

Kartais artimiesiems liūdesys niekada nesumažėja. Tai – nepraeinantis liūdesys. Sielvartas tampa pagrindine egzistencijos dalimi, asmuo nesusitaiko su netektimi. Jis visą laiką kalba apie tai, kas jam atsitiko, ir nuolat verkia, dažnai lanko velionio kapą. Toks gyvenimo būdas atbaido aplinkinius, ir žmogus lieka vienas su savo problema, nesugeba užmegzti naujų santykių. Šie asmenys sunkiai paguodžiami. Medikai turi prisiminti, kad jie dėl šių jausmų nekalti. Gali būti, kad sutriko metabolizmas jų galvos smegenyse, ir pasaulis jiems radikaliai pasikeitė. Jiems reikia leisti išsikalbėti, reikalinga specialistų parama, kartais iki gyvenimo pabaigos. Tačiau dauguma tokių žmonių pasveiksta: nors jie niekada jau nebebus tokie patys kaip buvo, bet sugebės susitaikyti su netektimi, suvokti savo jausmus ir rasti naują vietą visuomenėje.

Gali būti ir užmaskuotas sielvartas – asmuo vengia visko, kas susiję su netektimi. Paprastai tokie asmenys vaikystėje buvo vieniši ir dabar bijo, kad tas pats vienišumo jausmas pasikartos. Atsiranda somatiniai simptomai: galvos skausmas, skausmas širdies plote, panašūs simptomai į bronchinės astmos priepuolius, skrandžio opa. Dažnai pasireiškia į neurozę panašūs simptomai: liūdesys, tuštumo jausmas, baimė, didelis priekaištas sau, saviizoliacija ar priklausomybė nuo kitų. Šiuos asmenis reikia nukreipti pas psichoterapeutus arba psichiatrus, nes po kelių metų susiformavusi tokia būsena tampa pastovi.

Kaip sau padėti? #

Netektis sukėlė Jums daug prieštaringų jausmų: liūdesį, pyktį, nežinią, netikėjimą, dvasinį skausmą. Tokiu sunkiu momentu jaučiatės beviltiškai, kyla daug klausimų. Bandykite sau padėti:

• Suvokite, kad netektys ištinka visus, kad jos gyvenime neišvengiamos.
• Žinokite, kad mirus artimam žmogui normalu jausti sielvartą.
• Nereikia sakyti, kad Jūsų artimasis „išėjo“. Nors ir skausminga, tačiau sakykite „mirė“. Garsiai sau ir kitiems. Tai padės realiai suvokti, kas ištiko – greičiau priimsite mirties faktą.
• Nereikia savęs kaltinti. Neteiskite savęs ir kitų, tada palengvės. Jei kaltinate mirusįjį ar kitus žmones (pvz., mediką), atleiskite mintyse arba garsiai tarkite: „Tau atleidžiu.“ Tai pakartokite kelis kartus.
• Nereikia slopinti savo jausmų vaistais, alkoholiu. Jausmai nuo jų neišblės, o sielvartas ilgės.
• Leiskite sau jausti liūdesį, nerimą, verkite, kiek Jums reikia. Neslopinkite ir nebėkite nuo šių jausmų, kad ir kokie sunkūs jie būtų, nebijokite pasidalyti jais su kitais, išsiverkti, išsivaduoti savo mintis kalbėdami apie tai, kas Jus slegia. Netrukdykite jausti šiuos jausmus, nes Jums reikia juos išgyventi. Jūs savyje turite be galo daug jėgų atsigauti ir gyventi toliau.
• Turėkite žmogų, kuriam galėtumėte išsakyti savo liūdesį ir sielvartą, kuris suteiktų Jums reikalingą progą išsikalbėti, kuris gali Jus išklausyti. Su Juo kuo dažniau kalbėkite apie sielvartą, liūdesį, kaip ilgitės savo artimojo, kaip jaučiatės.
• Stenkitės parodyti savo šeimai, draugams ar kaimynams, kad jie svarbūs Jums. Paaiškinkite, kokios pagalbos iš jų norėtumėte. Pasakykite, kad Jums reikšmingas jų buvimas šalia.
• Laikykitės dienos režimo, laiku eikite gulti, laiku kelkitės, rūpinkitės savo higiena, nebūkite „apšepę“. Patyrusieji stresą ir jaučiantieji sielvartą dažnai pamiršta rūpintis savimi. Pirmiausia pasirūpinkite savimi kaip mokate, leiskite kitiems Jumis pasirūpinti.
• Užsiimkite sodo priežiūra, prižiūrėkite gėles, imkitės buto remonto, nusipirkite naują drabužį.
• Nueikite į bažnyčią pabūti vienumoje, tyloje. Jei tikite, melskitės į savo angelą sargą prašydami pagalbos, Dievo gailestingumo. Jei dvasiškai Jus kas nors jaudina, pykstate ant Dievo už tai, kad atėmė mylimą žmogų arba yra kitų klausimų, pakalbėkite su kunigu.
• Galite surengti sekmadienio pietus atskirai gyvenantiems šeimos nariams. Visiems susirinkus uždekite prisiminimui žvakę ir kalbėkite apie velionį.
• Savęs neizoliuokite, leiskite kitiems Jus palaikyti ir užjausti. Kalbėkite su savo draugais, savanoriais, bendradarbiais. Išdrįskite pasakyti, ko Jums trūksta ir ko norėtumėte. Būkite kartu su žmonėmis, kurie Jumis rūpinasi (šeima, draugais, bendradarbiais, kaimynais, savanoriais). Dauguma žmonių nežinos kaip Jus raminti. Svarbiausia, kad jie kartu su Jumis ir nori padėti.
• Skirkite sau pakankamai laiko, nes sielvartas gali trukti ilgai, ir Jūs išseksite. Pasirūpinkite savo sveikata, pasitarkite su savo gydytoju.
• Išliekite savo jausmus, leiskite sau jausti pyktį ir kitus jį keliančius jausmus. Jei pykstate, sudaužykite kokį nors daiktą.
• Priimkite pasikeitusį gyvenimą.
• Padėkite rašyti dienoraštį. Tai – būdas išsakyti savo jausmus sau pačiam. Dienoraštyje galite rašyti laiškus mirusiajam, papasakoti, kaip Jums sekasi darbe, kas naujo šeimoje. Taip pat turėdami dienoraštį galėsite pastebėti, kaip Jūsų pasakojimai vis šviesėja. Be to, dienoraštis bus didžiulė vertybė po daugelio metų ne tik Jums, bet ir Jūsų šeimai.
• Jei negalite susikaupti, sutelkti dėmesį, greitai užmirštate, užsirašykit tuos dalykus, kuriuos bijote pamiršti, arba paprašykite, kad juos Jums primintų draugai.
• Kadangi jaučiatės pavargę, pasimankštinkite, pasivaikščiokite, nueikite pasidaryti masažą: jis padeda atsipalaiduoti ir atsigauti. Masažas padeda, kai jaučiate sielvartą lyg fizinę žaizdą.
• Sudarykite dienos veiklos planą atlikti pagrindinius buitinius darbus. Neužmirškite kartais pažiūrėti televizoriaus laidų, ar tai būtų tinkamas filmas, ar koncertas, spektaklis. Nereikia žiūrėti tų laidų, kurios Jus nervina.
• Galite peržiūrėti senas nuotraukas. Vartydami albumą prisiminsite tas laimingas valandas, kai buvote kartu, paverkite. Nereikia išmesti nuotraukų ar mirusiojo drabužių kol sielvartas dar intensyvus. Tai nuspręsite vėliau: atiduosite labdarai ar išdalinsite artimiesiems kaip prisiminimo ir pagarbos ženklą. Turėkite dėžutę, kurioje laikysite pačius Jums brangiausius artimojo daiktus. Tai gali būti iš kelionių rašyti atvirukai, papuošalai, kuriuos jūsų žmona labai vertino, reikšmingi gyvenimo dokumentai.
• Šeima gali mirusiojo atminimui pasodinti sode medį.
• Nereikia vengti subtilaus, Jūsų jausmų neįžeidžiančio humoro. Humoras padeda nors valandėlei pamiršti skausmą.
• Parėjus iš darbo Jus slegia vienatvė, nerandate nusiraminimo, nes namai primena artimąjį. Paprašykite draugų ar savanorių nors kelias dienas per savaitę pabūti kartu. Pasakykite, ką jaučiate, ko Jums reikia.
• Jei darbas vargina, sunku susikaupti, paprašykite viršininko, kad leistų dirbti nepilną darbo dieną. Nereikia įsipareigoti vykdyti didelių projektų. Stenkitės pradėti dirbti neskubėdami, atlikite nedideles ir lengvai įveikiamas užduotis. Dirbdami darykite pertraukas, kad galėtumėte pasivaikščioti arba vienumoje paverkti.
• Būkite sau atlaidūs ir kantrūs.
• Kiekviena netektis pažadina prisiminimus apie ankstesnes netektis, prisiminimų žaizdos kraštai išsilieja, ir tada tikrai galite pasimesti. Pasidalykite užplūdusiais jausmais su tais, kuriems juos galite patikėti.
• Nuvykite į kapines, nuvežkite gėlių, uždekite prisiminimui žvakes. Prie kapo išsakykite savo rūpesčius, papasakokite, kas atsitiko naujo, pasitarkite, pasakykite, kaip ilgitės.
• Visi šeimos nariai išgyvena netektį, tačiau kiekvienas savaip. Visada padeda kalbėjimas su šeima ir draugais. Tik nereikia užsisklęsti savyje – likti vienam su savo skausmu ir mintimis. Labai svarbu apie tai kalbėti kiek galima geranoriškai nusiteikus. Kartais nelengva tai padaryti, tačiau šeimos artimieji turėtų sužinoti, kaip jie patys jaučiasi. Tada geriau suprasite vienas kitą, atsiras daugiau vietos atjautai ir palaikymui.
• Žinokite, kad liūdesys praeis per keletą mėnesių, bet prisiminimai apie praradimą ir vėliau gali kelti liūdesį ir netekties skausmą.
• Jei Jūsų artimas šeimos narys ar draugas tikrai nori Jums padėti, neatstumkite jų gerumo ir noro Jums padėti šiuo sunkiu metu. Jūsų išgyvenimai ir skausmas per daug dideli, kad būtų laikomi užgniaužti ir neišsakyti, neišverkti. Neišsakytos mintys įgyja dramblio dydį.
• Daugumai reikia psichologinės, dvasinės, fizinės ar socialinės paramos (pvz., namų ūkyje, tvarkant finansus, prižiūrint mažus vaikus). Kreipkitės į draugus, kaimynus, Caritas, savanorius.
• Jeigu jaučiatės, kad Jūsų sielvartas „užstrigo“, Jums sunku išgyventi, nesigėdinkite kreiptis į psichologą arba psichiatrą, paprašykite šeimos narių arba draugų padėti nueiti pas psichologą.
• Reikia tikėti, kad kiekvienas sielvartas, kurį pakėlėme ir išgyvenome, po tam tikro laikotarpio leis pamatyti kažką daugiau – kaip apie mirtį, taip ir apie gyvenimą.
• Susitaikykite su mintimi, kad netektys ištinka visus, kad tai gyvenime neišvengiama.

Kada kreiptis į medikus? #

Simptomai, leidžiantys įtarti, kad gedintysis nebegali įveikti gedėjimo:

• Jeigu kelis mėnesius po laidotuvių negrįžta noras rūpintis savimi: maistu, poilsiu, miegu, higiena.
• Piktnaudžiaujate vaistais, pradedate vartoti alkoholį, kvaišalus, nuolat persivalgote arba nevalgote.
• Kai apie mirusįjį kalbate kaip apie gyvą, jo daiktai tampa neliečiami, mirusiojo kambaryje sukūrėte atminties memorialą, socialiai izoliuojate save nuo draugų, kaimynų.
• Kai nuolat persekioja noras nusižudyti, pradedama planuoti, kaip tai padaryti.
• Kai prarandama iniciatyva, kankina kaltinimai ir priekaištai sau.
• Atsiranda psichikos sutrikimų, pasireiškiančių nuolatiniu nerimu ir įtampa, depresija, liūdesiu, verkimu, apatija, interesų susiaurėjimu, kai atsiranda haliucinacijos (naktimis girdite mirusio kūdikio verksmą arba žingsnius).
• Kai patyrę netektį keletą mėnesių po artimojo mirties negalite su tuo susitaikyti, atrodo, kad tuoj išprotėsite. Patiriamas „mirusiojo metinių sindromas” ( pvz., per mirusiojo gimtadienį arba jo mirties dieną), kai vėl atgimsta skausmingas sielvartas, nemiga, nerimas, vėl atsiranda depresijos simptomų.
• Apie mirusįjį artimąjį negalite kalbėti be liūdesio net prabėgus keliems mėnesiams, nuolat ir su dideliu skausmu šnekate apie tai, kad buvote palikti, pradedate stipriai pykti ant visų: velionio, gydytojų, slaugytojų ir kitų, kurie rūpinosi mirusiuoju.

Visais šiais atvejais būtina ieškoti pagalbos ir kreiptis į savo gydytoją, psichiatrą arba psichologą.

Pagalba gedinčiajam #

Pirmasis pagalbos lygis yra bendrojo pobūdžio pagalba gedintiesiems. Ją gali teikti gerai pasirengęs medicinos personalas ir jo prižiūrimi savanoriai. Tai yra ne konsultavimas, o paprasčiausi pokalbiai. Pokalbiai naudingi tiems, kuriems trūksta visuomenės paramos arba jei jie jaučiasi izoliuoti, vieniši ir nori pasikalbėti. Labai dažnai pirmasis pagalbos teikimo žingsnis yra slaugytojų, socialinių darbuotojų ar savanorių mirusiojo pagarbus išlydėjimas iš ligoninės – puiki galimybė atsisveikinti su žmogumi, kurį jie mylėjo, gydė ir slaugė. Bendruomenėje paliatyviosios pagalbos darbuotojai ir savanoriai padeda organizuoti savitarpio pagalbos grupes. Grupinis užsiėmimas tampa mielesnis tik tada, kai gedintis asmuo atgauna pasitikėjimą savimi ir emocinį stabilumą. Gedėjimo pradžioje priimtinesnis individualus dėmesys – šeimos slaugytojų ar savanorių lankymasis namuose. Pajutę, jog yra pakankamai atsigavę po patirtų netekties išgyvenimų ir gali padėti kitiems, kai kurie žmonės patys tampa savanoriais. Jie pradeda suvokti, jog visos gyvenimo patirtos negandos nėra beprasmės, nes žmogus įgyja gilesnį suvokimą rūpintis kitais žmonėmis. Geras savanorių profesionalus paruošimas ir motyvacija rūpintis kitais yra didelė parama paliatyviosios pagalbos medikams.

Antrasis pagalbos lygis – gedinčiųjų konsultavimo paslaugos, kurias teikia atitinkamą kvalifikaciją turintis personalas: psichologas, socialinis darbuotojas, šeimos gydytojas ar slaugytojas. Toks konsultavimas tinka tiems, kurie sunkiau išgyvena netektį, nes galbūt jų gyvenimą veikia papildomi įtampą keliantys veiksniai.

Trečiasis pagalbos lygis – kai reikia konsultuotis su specialistais psichologais ar psichiatrais. Dažnai skiriama intensyvi psichoterapija ar gydymas vaistais. Tokio lygio pagalbos gali prireikti, kai netektis sukelia šeimos nario elgesio sutrikimus, depresiją, priklausomybę nuo alkoholio arba vis sunkėjančią emocinę krizę, norą nusižudyti. Komplikuoto gedėjimo atvejais psichoterapija trunka priklausomai nuo to, kiek metų truko gedėjimas, nuo gedinčiojo asmenybės ypatumų, buvusių santykių su mirusiuoju pobūdžio, ar yra depresija, priklausomybė nuo alkoholio. Psichoterapija gali būti individuali ir grupinė. Svarbu išsiaiškinti, kas trukdo gyventi dabar. Jei šeimos nariai kenčia dėl kaltės, pykčio, savigraužos ar įvyksta tikėjimo pokyčiai, jiems naudinga pastoracinė pagalba dvasinei pusiausvyrai atgauti.

Medikų patarimai #

Medikai sielvartaujantiesiems teikia pagalbą ligoniui sunkiai sergant. Gedinčiajam teikiama emocinė, psichologinė ir dvasinė pagalba, kartu su šeima sprendžiamos iškilusios problemos. Artimiesiems svarbu suteikti pagalbą paskutinėmis mirštančiojo dienomis arba iškart po mirties. Šeimos nariai paprastai būna ištikti šoko, jų nuotaika labai svyruojanti, nepastovi. Būtent šis nestabilumas artimuosius išgąsdina. Paliatyviosios pagalbos specialistų komanda bando juos įtikinti, kad tokia reakcija yra normali ir jokiu būdu nereikia stengtis savo išgyvenimus užgniaužti, o reikšti savo jausmus atvirai. Medikams taip pat svarbu pripažinti, kad ir paliatyviosios pagalbos ligoninės darbuotojai, ir savanoriai taip pat jaučia širdgėlą, kai miršta jų ligoniai. Jie taip pat jaudinasi, kas bus su jais pačiais ateityje. Personalas ir savanoriai turi suvokti, jog privalu prisitaikyti prie gedinčiųjų, nes kiekvienas susitaikymą su netektimi išgyvena skirtingą laiką: vieni išgyvena per metus, o kitiems reikia daugelio metų. Sakoma, kad niekada negalėsi to įveikti, tik išmoksi su tuo gyventi likusį gyvenimą.

Medikams ir savanoriams dažnai sunku surasti gedinčiajam tinkamus žodžius. Visų pirma:

• Sutelkite dėmesį į gedintįjį. Nepamirškite, kad Jūsų tikslas yra jam padėti. Kreipkite dėmesį ne į save („Kaip aš reaguosiu kalbėdamas su gedinčiuoju?“), o į sielvartaujančiojo jausmus. Nereikia išsakyti savo kadaise patirtų išgyvenimų, pvz., „Kai mirė mano mama, aš irgi ilgai negalėjau atsigauti. Galvojau, kad išprotėsiu.“ Tai Jūsų išgyvenimai, bet ne šio žmogaus.
• Mokėkite klausyti. Nesistenkite sielvartaujančiojo pralinksminti, geriau prisitaikykite prie jo nuotaikos. Tiesiog klausykite, ką jis kalba, įsiklausykite į balso tembrą, pajuskite jo išgyvenimus, galvos linktelėjimu parodykite, kad klausotės arba pritarkite sakydami: „Taip“, „Klausau“, „Suprantu“ ir panašiai. Tai parodo, kad Jūs klausotės ir esate pasiruošę sielvartaujančiajam padėti.
• Būkite sąžiningi. Stenkitės būti geranoriški realistai. Nebijokite naudoti terapinio bendravimo formų – prisilietimo, apkabinimo.
• Savanoriai, pasiūlykite pagalbą – padėkite užbaigti namų ruošos darbus, nueiti pas psichologą. Būkite kantrūs, nes gedintysis yra labai pažeidžiamas.
• Įtikinkite šeimos narius, kad jų reakcija į mirtį yra natūrali.
• Jei šeimos nariai pageidauja pasišnekėti apie ligonio mirties aplinkybes, išklausykite juos su užuojauta.
• Užtikrinkite šeimą, kad pagalba bus prieinama visą gedėjimo laikotarpį.
• Pirmaisiais metais po ligonio mirties jo šeimos nariams galima skambinti telefonu ir teirautis, kokios paramos jie pageidauja, nelaukiant, kol jie pirmi kreipsis pagalbos.
• Pasiūlykite informacinės medžiagos apie gedėjimą, liūdesio išraiškas, fizinius ar psichikos simptomus, o jei šeima pageidauja, patarkite kreiptis profesionalios psichologo, psichiatro ar socialinio darbuotojo pagalbos.
• Patarkite šeimai apie netektį kalbėtis su kitais gedinčiaisiais.
• Leiskite artimiesiems pajusti netektį ir liūdėti dėl jos.
• Pripažinkite, kad šeimos narių liūdesys unikalus.
• Tikėkitės ir neigiamų reakcijų: pykčio, kaltinimo. Būkite pasiruošę šiam netikėtumui.
• Paraginkite priimti kitų pagalbą. Šeimos nariai turėtų pasakyti, kaip galima jiems padėti.
• Patarkite gedinčiajam pabūti vienumoje.
• Patarkite užsiimti fizine veikla.
• Skatinkite skaityti knygas apie liūdesį ir atsigavimą (pvz., E. Kubler-Ross „Mirtis ir mirimas“, J. Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“).
• Patarkite šeimos nariams tarpusavyje kalbėti apie savo netektį.
• Nukreipkite į savanorių bendruomenės paramos grupes (jei jos yra).
• Įtikinkite, kad vieną dieną dvasinis skausmas sumažės.
• Patarkite vengti didelių permainų, stengtis neatitrūkti nuo visuomeninės veiklos, nerūkyti ir nevartoti alkoholio.

Dažnai mirusiojo šeimos nariai nori smulkiai žinoti velionio mirties aplinkybes ir medikų apie tai klausinėja. Įtikinkite šeimos narius, kad mirdamas ligonis nepatyrė kančių, nes buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Mirusiojo artimuosius pagirkite, tarkim, už ligonio rūpestingą priežiūrą, kad ligoniui pasisekė, jog artimieji buvo visą laiką šalia, kai to labiausiai reikėjo.

Draugų, bendradarbių ir savanorių elgesys #

Mirusiojo draugams, bendradarbiams, savanoriams visų pirma reikia pagalvoti ir įvertinti save atsakant į tokius klausimus: Ar sugebėsiu būti kartu su gedinčiuoju, kuris nuolat liūdi, verkia, pyksta? Ar turiu pakankamai laiko? Ar nepulsiu raminti, kad viskas greitai praeis? Ar būsiu tas žmogus, kuris sugebės sielvartaujantį paskatinti pasiguosti? Svarbu pagalvoti, kaip Jūs elgsitės: ar suvoksite gedinčiojo jausmus, nes gal dabar išgyvenate baimę nežinodami, ką pasakysite, ir ar neįžeisite žmogaus. Jūs patys privalėtumėte turėti ir įvertinti savo gyvenimo ir mirties filosofiją, tikėjimą, mokėjimą priimti netektį. Tad paramą teikite tik viską gerai apgalvoję. Nesvarbu, kad iš pradžių gali būti sunku su gedinčiuoju bendrauti nors ir nerišliai, bet nuoširdžiai. Gedintysis gali slėpti savo jausmus, bet po kiek laiko jis ims Jumis pasitikėti, ir bendrauti bus lengviau. Žinokite, kad gedinčiajam padeda jau vien tik Jūsų buvimas kartu.

Būti kartu ir klausyti. Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie mirusį artimajį. Jis nori pasakoti, koks buvo velionis, kaip jis elgėsi, ką mėgo ir t.t. Negalima mechaniškai skatinti kalbėti apie mirusįjį. Poreikis išsikalbėti turi savo gydomąją prasmę. Išsipasakojus sumažėja įtampa. Žmogus pradeda susitaikyti su tuo, kas įvyko. Gedėjimo metu svarbu būti supratingam – klausantis kartu išgyventi gedinčiojo liūdesį, skausmingus prisiminimus. Reikia gebėti būti kartu kai liūdintysis verkia. Galima bendrauti ir tyloje, nes tyla gedintįjį nuteikia teigiamai. Naudokite bendravimo formą prisilietimą, kuris parodo, kad Jums liūdintysis rūpi ir esate pasiruošę jį išklausyti.

Padėti mažinti mirties neigimą. Nereikia vengti tokių žodžių kaip „mirtis“, „mirė“. Šie žodžiai atspindi įvykusį faktą ir padeda lengviau priimti realybę, leidžia greičiau susitaikyti su tuo, kas įvyko. Palaikykite gedintįjį jam pasakojant prisiminimus apie mirusįjį.

Leisti ir padėti išgyventi netekties skausmą. Neskubėti guosti, kad viskas praeis, bus gerai. Išgyvenant netektį laikas eina kitaip, gedintiesiems ateitis be mirusiojo dar neegzistuoja, nes visi planai negailestingai žlugę. Jei gedintysis buvo labai prisirišęs prie mirusiojo, greito pagerėjimo nebus. Supraskite, kad tam reikia laiko.

Leisti išgyventi su netektimi susijusius jausmus. Leisti verkti, liūdėti, blogai jaustis. Normalu, kad gedintysis jaučia tokius fizinius simptomus kaip dusulys, skausmas širdies plote, „kamuolys gerklėje”. Jis gali save kaltinti, kad ne tai padarė, kad ne taip pasakė velioniui. Jam tada darosi pikta, kad negali nieko pakeisti. Šie prisiminimai sielvartaujantįjį kankina. Gedinčiajam sunku imtis naujo darbo arba baigti pradėtąjį. Jį atliekamas darbas mažai domina, dirbdamas jis nejaučia jokio pasitenkinimo, darbui reikia vis daugiau pastangų. Bendradarbiai gedinčiajam turėtų bendrauti empatiškai, padėti įveikti sunkumus, patarti dirbant daryti pertraukas, pietų metu skatinti eiti pasivaikščioti, padėti namų ruošoje. Pagarbus aplinkinių elgesys palengvina netekties skausmą.

Tikėjimas ir gedėjimas #

Neslėpdami mirties realybės, turime pripažinti, kad krikščionio gyvenimas pasikeičia, bet nesibaigia. Mirtis atveria kitą realybę, kuri dar yra nepažįstama. Tikėjimas – gyvas asmeniškas santykis su Dievu. Tikintieji sielvartą išgyvena lengviau, nes viliasi, kad mirus gyvenimas tęsiasi kitokia būsena. Jie tikisi, kad išsiskyrimas ne amžinas, o laikinas, ir turi viltį su artimu žmogumi vėl susitikti amžinybėje. Tikintysis nesijaučia vienas, nes per maldą į Dievą, šv. Mišias, eucharistiją jaučia dvasinį ryšį su mirusiuoju ir tiki, kad gali jam padėti amžinybėje. Malda, skirta mirusiajam, yra bendravimas su juo, ir tai padeda priimti mirties faktą. Tikintis žmogus jaučiasi malda suteikęs malonių velioniui. Tai padeda gedinčiajam bendravimą su mirusiuoju perkelti į dvasinį lygmenį. Pokalbis su kunigu taip pat padeda mažinti sielvartą.

Krikščionių tikėjimas turi savitą požiūrį ir viltį. Netektis sukrečia vidinį gedinčiojo pasaulį. Vyksta vertybių perkainavimas, kartais ateina tikėjimo krizė. Tikintiesiems atsiveria nauji religiniai išgyvenimai. Gali atsirasti gilus ryšys su Dievu, altruizmo išgyvenimai – poreikis padėti kitiems, tapti savanoriais. Dažnai mirusiojo artimieji kaltina Dievą ir gali klausti kunigų: „Kodėl tai įvyko? Kodėl toks Dievas neteisingas?“ Vieni tai vadina likimu, kiti – Dievo valia. Artimieji pyksta ant Dievo ir tai gali garsiai pasakyti kunigams. Netektį išgyvenantis žmogus iš dvasininkų tikisi išgirsti nuoširdžių paguodos žodžių.

Kadangi mirusįjį artimieji dažnai idealizuoja, jie jautriai reaguoja į bet kokius priekaištavimus, todėl su gedinčiaisiais bendraujama dėmesingai, santūriai, jų neįžeidžiant. Kad ir koks būtų mirusiojo nugyventas gyvenimas, namiškių akivaizdoje velionis nesmerkiamas, namiškiams nepriekaištaujama. Jeigu elgsimės kitaip, iš namiškių sulauksime skausmingos reakcijos, nes šiuo laikotarpiu jie lengvai pažeidžiami. Laidotuvių metu neskubama ir kitų neskubinama. Pagarba mirusiajam ir artimiesiems reikalauja kunigą laukti, kol bus sutvarkytas kapas, artimiesiems pareikšta užuojauta. Iki šiol gyva tradicija užprašyti šv. Mišias po keturių savaičių, po pusės metų, po metų, mirusiojo gimimo ar mirimo sukaktuvių dieną, aukoti labdarai (Caritui, našlaičiams, bažnyčios remontui). Mirusiojo vardo paminėjimas šv. Mišių metu padeda dalytis skausmingais netekties jausmais su kitais, taip pat ir su parapijos kunigais. Padėkojimas artimiesiems ar jų pagyrimas už šių tradicijų puoselėjimą, už velionio atminimą leidžia gedinčiajam greičiau atsigauti. Gedinčiojo buvimas bažnyčioje leidžia susikaupti ir iš naujo įvertinti savo jausmus bei savo gyvenimo nuostatas. Šiandien globalizacija, agresyvus sekuliarizavimas ir vartotojiškos visuomenės dvasinis skurdas vis labiau užgožia dvasines vertybes ir mūsų tautos krikščioniškas tradicijas, kurias privalome saugoti, nes jos padeda mums įveikti gyvenimo krizes.

Apie gedėjimą #

Per visą akistatos su mirtimi laikotarpį ir netgi prisitaikymo laikotarpiu bei vėlesniais metais tikėtina, kad artimieji patirs vadinamuosius laikinus liūdesio paūmėjimus. Liūdesys ir širdgėla sustiprėja minint sukaktis, per religines šventes, keičiantis metų laikams, netekties skausmą atnaujina buvę bendri pomėgiai ir prisiminimai (mėgstama muzika, daiktai). Liūdesio paūmėjimas gali būti toks pat didelis kaip tuoj po netekties ir išgąsdinti artimuosius, kurie manė, kad skausmas jau praėjo.

Nors gyvenimas jau nebebus toks pat, žmogus nebyliai pripažįsta, kad norėdamas susigrąžinti ankstesnius santykius ir įsipareigojimus privalo prisitaikyti. Tam būtina iš naujo suvokti save ir naują savo vaidmenį visuomenėje bei pradėti naują gyvenimą nepamirštant senojo. Netektis primins apie save visą gyvenimą. Tai bus metinės, vaikų vestuvės, šeimos jubiliejai, šeimos narių pasiekimai moksle, kūryboje. Gyvenimas įgyja naują vertę, suranda laiko veiklai, kuri turi jau kitą, dvasingesnę prasmę.

Šie patarimai Jums gali būti naudingi, bet gali ir nepadėti, nes gedėjimas yra labai individualus. Įsiklausykite į save, pagalvokite, kas Jums geriausiai ir tinkamiausiai padeda, o kas nepriimtina. Jūsų sielvartas sumažės ne iš karto. Nors palengvėjimą pajusite po kelių ar keliolikos mėnesių, žinokite, kad ateis diena, kai Jūsų sielvartas sumažės ir Jūs pradėsite gyventi naują gyvenimą neužmiršdami senojo. Mes savyje turime daug išteklių atsigauti ir gyventi toliau.

Patirdami skaudžius gedulo išgyvenimus mes atrandame praeitį, kurią vėl iš naujo panaudojame kurdami naują realybę. Nėra vieno lengvo gyvenimo kelio netekus artimojo, bet tikiu, kad kiekvienas sugebėsite rasti savo kelionės kryptį ir atrasite dar neatrastas dvasines vertybes.

Informacija parengta pagal POLA įkūrėjo prof. A. Šeškevičiaus leidinį „Gedėjimas”.