Skrandžio vėžys

Apie skrandį #

Skrandis yra vienas iš virškinimo trakto organų, esantis tarp stemplės ir dvylikapirštės žarnos, į kurį patenka nurytas maistas.

Pagrindinė skrandžio funkcija yra maisto virškinimas. Kai maistas patenka į skrandį iš stemplės, skrandžio sienos pradeda susitraukinėti, kad sumaišytų maistą su virškinamaisiais fermentais ir rūgštimis. Šis procesas yra būtinas, norint sudaryti tinkamas sąlygas kitiems virškinimo procesams, vykstantiems žarnose.

Skrandžio sienos yra padengtos specialiu sluoksniu, kuris apsaugo jas nuo rūgščių ir virškinimo fermentų poveikio. Ši struktūra leidžia skrandžiui saugiai sudeginti maistą ir išlaikyti žarnose tinkamas sąlygas maisto tolimesniam virškinimui ir maistingųjų medžiagų įsisavinimui.

Kai maistas susmulkinamas ir apvirškinamas skrandyje, jis patenka į plonąsias žarnas, kur tęsiasi virškinimas ir maistingųjų medžiagų absorbcija.

Skrandyje išsivystęs vėžys vadinamas skrandžio vėžiu. Skrandžio vėžys gali išplisti į kitas kūno vietas ir pasiekti artimiausius limfmazgius.

Rizika susirgti skrandžio vėžiu didėja, kai mes senėjame. Daugiau nei pusė žmonių, kurie serga juo, yra 75 ar vyresni. Vyrai skrandžio vėžiu serga dažniau nei moterys. Dėl ankstyvųjų skrandžio vėžio aiškių simptomų nebuvimo, jis neretai diagnozuojamas esant III-IV stadijos.

Skrandžio vėžio simptomai #

Dažniausiai pasitaikantys skrandžio vėžio simptomai yra rėmuo arba virškinimo sutrikimai, kurie nepraeina, apetito praradimas ir svorio kritimas.

Ankstyųjų skrandžio vėžio simptomų nėra. Simptomai dažniausiai pajuntami vėžiui jau išplitus skrandyje ar už jo ribų. Dažniausi skrandžio vėžio simptomai yra šie:

• Nepraeinantis rėmuo arba virškinimo sutrikimas
• Dažnas raugėjimas
• Pasunkėjęs rijimas
• Apetito praradimas
• Sotumo jausmas suvalgius nedidelį kiekį maisto
• Svorio kritimas.
• Skausmas, diskomfortas ar patinimas viršutinėje pilvo dalyje
• Juodos išmatos
• Bloga savijauta
• Nuovargis arba dusulys
• Dažnas žagsėjimas

Šiuos simptomus gali sukelti ir kitos ligos.  Jei jaučiate neraminančius simptomus, būtina kuo greičiau susisiekti su gydytoju ir pasitarti dėl jus varginančių negalavimų. 

Diagnostika #

Jei jaučiate neraminčius simptomus, pirmiausia kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Vizito metu gydytojas apklaus apie dabartinę būklę, jaučiamus simptomus, žalingus įpročius. Patikros metu jus apžiūrės išoriškai, paskirs kraujo tyrimą, kuris padės nustatyti, ar nėra mažakraujystės (ji gali išsivystyti, jei navikas kraujuoja). Taip pat bus ištiriamos išmatos, siekiant nustatyti, ar jose nėra kraujo. Jei po apžiūros ir gautų tyrimų rezultatų jūsų šeimos gydytojas manys, kad simptomai gali būti susiję su skrandžiu, jis paskirs skrandžio tyrimus.

Skrandžio endoskopija yra vienas pagrindinių skrandžio tyrimų. Jo metu skrandis apžiūrimas iš vidaus, jei reikia, galima atlikti biopsiją (išpjauti nedidelį pakitusios gleivinės ar naviko audinių gabaliuką ir ištirti mikroskopu) ir nustatyti ligos diagnozę. Endoskopija atliekama panaudojant specialų prietaisą – gastrofibroendoskopą. Tai plonas, ilgas, lankstus instrumentas, viename jo gale, kuris įstumiamas į skrandį, yra šviesos šaltinis, kitame – optinė stebėjimo sistema, per kurią gydytojas apžiūri skrandį iš vidaus. Svarbu žinoti, kad atliekant tyrimą paciento skrandis turi būti tuščias, mažiausiai 4 valandas iki procedūros negalima valgyti ir gerti. Prieš pradedant procedūrą, į gerklę įpurškiama vietinio poveikio nuskausminamųjų – taip pacientas nejaučia gerklės dirginimo ir endoskopas gali būti lengviau nustumiamas į skrandį. Kad procedūros metu būtų juntamas mažesnis diskomfortas, pacientui taip pat gali būti paskirti raminamieji vaistai.

Rentgeninis tyrimas panaudojant barį – rentgeninis skrandžio tyrimas, atliekamas panaudojant specialią kontrastinę medžiagą – bario miltelių košelę, kurią reikia nuryti gulint. Rentgeno aparato ekrane gydytojas stebi, kaip baris slenka stemple, sutepa stemplės ir skrandžio sieneles. Skrandis apžiūrimas iš įvairių pozicijų, gydytojas gali įvertinti, ar yra simptomų, būdingų skrandžio vėžiui. 

Kompiuterinė tomografija (KT) atliekama norint nustatyti ligos išplitimą, kai pirminis naviko skrandyje židinys jau nustatytas. Atlikus šį tyrimą, gaunama serija tiriamosios kūno dalies, skrandžio vėžio atveju – pilvo srities skersinių rentgeno vaizdų. Gydytojas, apžiūrėdamas ir įvertindamas visus vienas paskui kitą einančius vaizdus, gali tiksliai nustatyti, kur yra navikas, kiek jis susijęs su kitais organais, ar yra metastazių limfmazgiuose kepenyse, t. y., ar liga išplitusi į kitus organus.

Svarbu žinoti, kad prieš tyrimą 12 valandų pacientui negalima gerti ir valgyti. Prieš tyrimą reikia atvykti anksčiau – valandą prieš tyrimą duodama išgerti ar į veną suleidžiamas specialaus kontrastinio preparato, leidžiančio gauti informatyvesnius vaizdus. Pats tyrimas neskausmingas, atliekamas pacientui ramiai gulint ant gulto.

Tyrimas ultragarsu (echoskopija) atliekamas ligos išplitimui nustatyti. Atliekant tyrimą pilvo oda patepama geliu, kad kontaktas tarp daviklio ir odos būtų kuo geresnis. Tuomet pacientui gulint ant nugaros gydytojas jo pilvo oda vedžioja ultragarso aparato davikliu. Tyrimo metu suformuojamas tiriamos srities organų vaizdas, matomas echoskopo ekrane. Tai greitas, neskausmingas ir informatyvus tyrimas, jo metu apžiūrimos kepenys, įvertinama, ar jose nėra vėžio metastazių židinių, apžiūrimi kiti pilvo organai, limfmazgiai. Svarbu žinoti, kad prieš atliekant echoskopiją, patartina 6 valandas nevalgyti.

Skrandžio vėžio rūšys #

Adenokarcinoma – dažniausia (95%) skrandžio vėžio forma. Šiuo atveju navikas vystosi iš skrandžio viduje esančios gleivinės liauku epitelio.

Minkštųjų audinių sarkomos – šie navikai atsiranda iš organizmo minkštųjų audinių – raumeninio, riebalinio, kraujagyslių, taip pat gali būti ir atskirų organų minkštųjų audinių sarkomų, taip pat ir skrandžio. Iš skrandžio sienelės raumeninio sluoksnio ląstelių išsivysčiusios sarkomos vadinamos leiomyosarkomomis. Jie dažniausiai pasitaiko 60-65 metų amžiaus žmonėms, o jaunesniems nei 40 metų žmonėms – retai.

MALT limfoma – lėtai auganti ne Hodžkino limfoma. Kaip ir visos limfomos, tai limfinės sistemos, kuri yra organizmo imuninės sistemos dalis, vėžys. Ji išsivysto, kai baltieji kraujo kūneliai, vadinami B limfocitais, tampa nenormalūs ir pradeda nekontroliuojamai augti. MALT limfoma pažeidžia limfinį audinį. Ji dažniausiai išsivysto skrandyje, tačiau gali prasidėti ir kitų organų gleivinėse esančių limfinio audinio ląstelių – plaučių, bronchų, skydliaukės, akies ir kt. Gali išsivystyti bet kurio amžiaus asmenims, dažniau žmonėms virš 60 metų. Moterys serga kiek dažniau negu vyrai.

Skrandžio karcinoidai – pradeda vystytis neuroendokrininėse skrandžio gleivinės ląstelėse, gaminančiose hormonus ir fermentus. Iš šių ląstelių išsivystę navikai vadinami karcinoidais (panašūs į karcinomą). Jie gali būti gerybiniai ir piktybiniai, aptinkami įvairiose virškinamojo trakto dalyse – plonosiose žarnose, kirmėlinėje ataugoje, skrandyje ir kitur. Neuroendokrininių ląstelių yra visame kūne, tokiuose organuose kaip skrandis, žarnynas, kasa ir plaučiai.

Gydymas #

Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.

Skrandžio vėžio gydymo būdai:

Chirurginė operacija – dažniausiai taikomas skrandžio vėžio gydymo metodas. Jei nustatytas vėžys yra ankstyvos stadijos, atliekama dalinė gastrektomija – dalies skrandžio pašalinimo operacija. Jei vėžys išplitęs, atliekama totali gastrektomija – pašalinamas visas skrandis. Atlikus dalies ar viso skrandžio pašalinimo operaciją, atkuriamas virškinimo sistemos vientisumas, kad maistas galėtų pasiekti žarnas – priklausomai nuo atliktos operacijos, likusi skrandžio dalis arba stemplės apatinis galas sujungiamas su plonaja žarna. Operacijos metu taip pat pašalinami ir skrandžio limfmazgiai, atlikus jų mikroskopinį tyrimą nustatoma, ar limfmazgiai pažeisti vėžio. Priklausomai, ar vėžys išplitęs į kitus organus, operacijos metu gali būti pašalinamos ir aplinkinių organų dalys, pvz., apatinė stemplės dalis, viršutinė dvylikapirštės žarnos dalis, blužnis ar dalis kasos. Jei skrandžio vėžys yra ankstyvos stadijos, pacientui gali pakakti tik operacijos, o vėlesnės stadijos atvejais kartu gali būti taikoma ir chemoterapija.

Jei skrandžio navikas blokuoja maisto patekimą į skrandį, į skrandį gali būti įstatomas specialus vamzdelis (stentas), kuris padeda išlaikyti skrandžio praeinamumą. Jei navikas visiškai blokuoja maisto patekimą į žarnyną ir nėra galimybės atlikti totalios gastrektomijos, tuomet gali būti atliekama operacija, kurios metu suformuojama naviką apeinanti skrandžio ir plonosios žarnos jungtis. Skrandį apeinančios jungties suformavimo operacija arba stento įstatymas yra skirti palengvinti pacientų būklę, tačiau vėžio neišgydo.

Po operacijos rekomenduojama pradėtis keltis ir judėti kaip galima anksčiau. Tai padeda sumažinti komplikacijų, tokių kaip kraujo krešuliai ir infekcijos, riziką po operacijos. Jei keltis yra per sunku, paprašykite slaugytojos parodyti, kokius kvėpavimo ir kojų pratimus galite atlikti lovoje, kad nesusidarytų krešuliai ar plaučiai išsivalytų nuo skysčių.

Po operacijos organizmui reikia laiko atsigauti ir žarnyno veikla pamažu įsibėgės. Pirmąją parą pacientui negalima nei gerti skysčių, nei valgyti. Maždaug po 24-48 val. galima pradėti mažais gurkšneliais gerti vandenį, kasdien didinant išgeriamą kiekį. Praėjus 3-5 paroms galima pradėti valgyti po nedidelį kiekį minkšto, lengvo maisto, o vėliau – pamažėle didinti maisto įvairovę ir porcijas. Siekiant užtikrinti pakankamą skysčių ir maistinių medžiagų kiekį tuo laikotarpiu, kai pacientas negali gerti ir valgyti, jam taikomos intraveninės skysčių infuzijos ir maitinimas vamzdelio pagalba (vamzdelis per nedidelį pjūvį pilve įvedamas į plonąją žarną).

Chemoterapija – vėžio gydymas vaistais, skirtais naikinti vėžines ląsteles, sutrikdyti jų augimą ir dalijimąsi. Ji gali būti taikoma atskirai arba kartu su chirurgine operacija, radioterapija ar tikslinės terapijos vaistais. Chemoterapija atliekama į veną sušvirkščiant arba sulašinant vaistus tirpalo forma.

Chemoterapija gali būti:

• Neoadjuvantinė chemoterapija taikoma prieš operaciją. Neoadjuvantinė chemoterapija taikoma, kai dėl per didelės naviko apimties operacinis gydymas nėra galimas. Sumažėjus naviko apimčiai, gali būti atliekama operaciją.
• Adjuvantinė chemoterapija taikoma po operacijos. Adjuvantinė chemoterapija gali būti skiriama ir siekiant sumažinti vėžio sugrįžimo riziką.
• Paliatyvi chemoterapija taikoma, kai navikas yra vėlyvų stadijų, metastazavęs į kitas kūno dalis ir negali būti taikomas operacinis gydymas. Taikant paliatyvią chemoterapiją siekiama sumažinti pirminio naviko ir metastazių apimtis bei taip kontroliuoti ligos eigą ir juntamus simptomus.
  

Spindulinė terapija – navikinės ligos gydymas, kai taikant jonizuojančią spinduliuotę, tam tikroje kūno vietoje naikinamos vėžio ląstelės ir kuo silpniau veikiamos sveikosios. Skrandžio vėžio gydymui radioterapija taikoma retai, nes pilvo srityje šalia skrandžio yra kitų organų, kurie, spinduliuojant skrandį, taip pat gautų didelę spindulių dozę.

Taikinių terapija – tai toks gydymo būdas, kurio metu naudojami vaistai ar kitos medžiagos, kurios veikdamos tam tikras vėžinių ląstelių molekules stabdo vėžinių ląstelių augimą. Kai kuriais atvejais taikinių terapija gali būti taikoma su chemoterapija.

Stebėsena po gydymo #

Pasibaigus gydymui, reikės gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir atlikti tyrimus. Pirmaisiais ir antraisiais metais po gydymo įprastai rekomenduojama apsilankyti kas 3 mėnesius, trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais – kas pusmetį, o vėliau – kartą per metus.

Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.

Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.

Rizikos veiksniai #

Tiksli skrandžio vėžio priežastis nežinoma, tačiau rizikos veiksniai gali padidinti tikimybę susirgti vėžiu:

• Lytis – skrandžio vėžiu vyrai serga beveik du kartus dažniau nei moterys.
• Amžius – rizika susirgti skrandžio vėžiu didėja su amžiumi. Daugiau nei pusei (51%) žmonių, kuriems diagnozuojamas skrandžio vėžys, yra vyresni nei 75 metų.
• Helicobacter pylori (H. pylori) infekcija – ši infekcija sukelia lėtinį gleivinės uždegimą, vėliau jos atrofiją. Ilgainiui pažeistoje gleivinėje gali pradėti vystytis vėžys.
• Rūkymas didina skrandžio vėžio riziką. Kuo ilgiau ir daugiau žmogus rūko, tuo didesnė rizika. Rizika sumažėja nustojus rūkyti.
• Netinkama mityba – ligos riziką didina nepakankamas šviežių vaisių ir daržovių vartojimas, per didelis druskos kiekis maiste, didelis perdirbtos mėsos, rūkytų, marinuotų maisto produktų vartojimas.
• Antsvoris – žmonėms, turintiems didelį antsvorį, padidėja rizika susirgti vėžiu skrandžio jungties su stemple vietoje.
• Skrandžio ligos – kai kurios skrandžio ligos gali padidinti riziką susirgti skrandžio vėžiu.
  • Ligos, sukeliančios skrandžio gleivinės pokyčius, pvz., atrofinis gastritas (lėtinis skrandžio sienelės uždegimas, kurios pasekmė – skrandžio gleivinės sunykimas. Gleivinės raukšlės tampa išsilyginusios, jų nelieka, o skrandžio rūgštingumas labai mažas), perniciozinė anemija (skrandžio gleivinės ląstelės gamina vadinamąjį vidinį faktorių (IF), kuris padeda įsisavinti vitaminą B12 ir gaminti raudonuosius kraujo kūnelius. Dėl perniciozinės anemijos imuninė sistema puola IF gaminančias ląsteles. Jei negaminate pakankamai IF, neįsisavinate pakankamai vitamino B12. Tai reiškia, kad turite per mažai raudonųjų kraujo kūnelių (anemija)).
  • Skrandžio operacija dėl kitų ligų (pvz., opos). Pašalinus dalį skrandžio, sumažėja skrandžio gaminamos rūgšties kiekis. Tai reiškia, kad turite mažesnę apsaugą nuo bakterijų, kurios gali padidinti skrandžio vėžio riziką.
• Šeimos istorija ir vėžio rizika – nors skrandžio vėžys dažniausiai nėra susijęs su paveldimumu, tačiau jei kuriam iš šeimos narių yra diagnozuotas skrandžio vėžys, kitiems artimiesiems šios ligos rizika gali būti didesnė. Ši rizika susijusi su tuo, kad šeimos nariai gali turėti bendrų skrandžio vėžio rizikos veiksnių – H. pylori infekcija, netinkama mityba ir pan.

Vaizdo įrašas. Mityba po skrandžio šalinimo pirmosiomis dienomis #

Šiame vaizdo įraše video gydytoja dietologė Rūta Petereit papasakos apie pagrindines maitinimosi rekomendacijas iš karto po skrandžio operacijos, apie dempingo sindromą – būklę, dažniausiai atsirandančią po dalinio ar visiško skrandžio pašalinimo operacijos.

Vaizdo įrašas. Ką svarbu žinoti pašalinus skrandį #

Šioje paskaitoje gydytoja dietologė Rūta Petereit aptars mitybos ypatumus po visiško ar dalinio skrandžio pašalinimo, kaip užtikrinti organizmo aprūpinimą reikalingomis būtinomis maisto medžiagomis, kaip kontroliuoti dempingo sindromo simptomus.

Vaizdo įrašas. Mityba po skrandžio šalinimo ilgalaikėje perspektyvoje #

Šiame vaizdo įraše kviečiame klausytis gydytojos dietologės Rūtos Petereit mitybos rekomendacijų po skrandžio operacijos, tolimesnėsnėje perspektyvoje.

Leidinys. Mitybos rekomendacijos sergantiesiems stemplės ar skrandžio vėžiu #

Kviečiame skaityti Europos skėtinės organizacijos, vienijančios virškinamojo trakto navikais sergančius pacientus, Digestive Cancers Europe – for Patients, kurios narė yra ir POLA, parengtą leidinį „Mitybos rekomendacijos sergantiesiems stemplės ar skrandžio vėžiu”.
Kiekvienas pacientas skirtingai toleruoja ir reaguoja į vartojamą maistą, tai gali turėti didelės įtakos paciento gyvenimo kokybei. Kai pacientui pasireiškia labai daug simptomų ir gydymo šalutinių poveikių, svarbu suprasti, kokie maisto produktai galėtų palengvinti vieną ar kitą simptomą. Leidinyje rasite skyrius apie kūno svorio palaikymo svarbą, mitybą onkologinio gydymo metu, mitybos optimizavimą prieš operaciją ir po jos, kylančius įvairius mitybos iššūkius, dempingo sindromo, refliukso kontrolę ir kitus aktualius aspektus. Leidinį rasite paspaudę šią nuorodą.