Emocijos onkologinės ligos kelyje

Psichologinė pagalba sau #

Paprastai vėžio diagnozė apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Paskubomis tenka išmokti naują – medicinos terminų – kalbą, įveikti labirintą gydytojų kabinetų, susitaikyti su įvairiomis apžiūromis ir tyrimais. Maža to, tenka suvokti, kad susidūrus su rimtu iššūkiu nebetenkama galimybės įprastai kontroliuoti savo gyvenimo eigos ir kokybės.

Psichologine prasme diagnozė „Onkologinė liga“ sukelia didžiulį nerimą, pasimetimą, vidinę sumaištį, sužinojus diagnozę kyla daug sudėtingų klausimų. Visa tai paveikia kiekvieno sergančiojo saugumo ir gerovės jausmą, sveikatą, gyvenimo kokybę bei šalia esančius artimuosius. Perkainuojamos turimos vertybės, peržiūrima, kas gyvenime yra svarbu. Dažnas žmogus tik ligos metu suvokia ir supranta šias gyvenimo tiesas:

• Mes esame labai priklausomi nuo kitų žmonių;
• Mes esame nežinomybėje dėl savo gyvenimo trukmės.

Taigi susidūrimas su liga kupinas įvairių reakcijų ir galimybių: nuo apatijos ar bejėgiškos pozicijos iki konstruktyvios ir sąmoningos pagalbos sau. Kuriuo keliu žengs, renkasi pats žmogus, analizuodamas gydymo rezultatus, atsižvelgdamas į asmeniškai patiriamus fizinius pojūčius ir išgyvenamus jausmus, reaguodamas į artimų žmonių poziciją bei jų siunčiamus signalus, pasitelkdamas savo filosofiją ar tikėjimą.

Rekomendacijos siekiantiems padėti sau

Moksliškai įrodyta, kad žmogaus emocinė sveikata daro poveikį jo fizinei savijautai. Pasak Herbert Benson (Herbert Benson), medicina nulemia tik 25 proc. ligos kontrolės, likusius 75 proc. nulemia mūsų įsitikinimai.

• Pagalbą sau pradėkite nuo suvokimo, kad tikroji problema yra ne tai, kas įvyko, bet tai, koks yra jūsų požiūris į tai, kas įvyko.
• Antroji svarbi žinia: susirgo kūnas, ne siela. Žmogaus gerovė, gyvenimo pilnatvė apima kur kas daugiau nei tik fiziologinės ligos nebuvimą.
• Nepraraskite vilties, nes ji yra stebuklas. Nerimas dėl rytojaus pavagia šios dienos džiaugsmą ir pasitenkinimą ja.
• Su dėkingumu priimkite kiekvieną naują dieną nesureikšmindami to, kokia ji bus: kupina fizinio skausmo, abejonių ir nerimo ar džiuginanti malonia savijauta ir artimųjų dėmesiu. Tai – raktas į prasmingą gyvenimą, kuris paprastai išlieka paslėptas nuo milijonų sveikųjų.
• Pasitelkite tokius sąjungininkus kaip rūpinimąsi savimi, vidinę stiprybę, artimų žmonių ar šeimos narių palaikymą.
• Nėra būtinybės viską ištverti vienam. Leiskite sau paprašyti pagalbos. Leiskite likimui jus suvesti su žmonėmis, kuriems rūpi jūsų savijauta ir patiriami išgyvenimai. Palaikymo sistema yra nuostabus dalykas. Verčiau rinkitės bendravimą su žmonėmis (susitikdami ar kalbėdami telefonu), o ne televizoriaus žiūrėjimą.
• Pasirinkite gydytoją, kuriuo pasitikite, tuomet pasitikėkite gydytoju, kurį pasirinkote. Paprašykite jo papasakoti arba nurodyti, kur galite plačiau paskaityti apie savo ligą. Užsirašykite kylančius klausimus, pastebėjimus. Kurkite sąžiningumu ir pasitikėjimu paremtą santykį. Į pokalbį
  pasikvieskite artimą žmogų, kuris kartu su jumis išklausytų svarbią informaciją ir padėtų jums prisiminti tai, ką galbūt pamiršote.
• Niekada neatsisakykite tradicinio medikamentinio gydymo pasikliaudami vien netradiciniais gydymo metodais. Nėra priežasčių nepasitikėti gydytojais ir mokslu. Gydymą galima sėkmingai derinti su sveika mityba, meditacijomis, atpalaiduojančiais kvėpavimo pratimais ar kitomis papildomomis organizmą stiprinančiomis priemonėmis.
• Sprendimus priimkite po vieną, neskubėdami. Tam jūs turite pakankamai laiko. Gydymas gali pritemdyti jūsų mąstymą, tad būkite budrūs ir pasitikėkite kitais jums artimais žmonėmis.
• Pasitikėkite artimaisiais ir leiskite jiems padėti, kai sunkiose situacijose jus aplankys baimė ir dvejonės. Baimė skleidžia neviltį iš smegenų į kūną, o bejėgiškumas apsunkina suvokimą, kad žmogaus dvasia yra galingesnė už ligą. Veikdami kartu su gydytoju ir artimaisiais, jūs įgysite daugiau pranašumo ir galimybių.
• Jūs nesate vienintelis kenčiantis žmogus. Jūsų artimiesiems taip pat sunku. Paskirstykite laiką besirūpindami savimi ir jums brangiais žmonėmis. Jie nerimaus mažiau, kai su jais ir toliau bendrausite atvirai ir sąžiningai. Žinutė, skambutis ar trumpas susitikimas gali tapti jausmų aptarimu, padrąsinimo šaltiniu ar net lūžio tašku.
• Jūs esate žmogus, sudarytas iš kūno, minčių ir jausmų. Kai bus sunku, leiskite sau verkti, liūdėti, abejoti. Tai sukels palengvėjimą. Kai nurimsite, pamąstykite, kuo jūsų protas ir veiksmai gali padėti jūsų kūnui.
• Sveikas mąstymas veda sveiko kūno link. Mažinkite nerimo, streso lygį, leiskite kitiems jumis pasirūpinti, subalansuokite savo mitybą – taip stiprinsite imuninę sistemą.
• Leiskite sau ilsėtis. Miegas, meditacijos, poilsis yra dovanos, kurias galite sau įteikti, o ne laiko švaistymas. Jums atsipalaidavus, pamažu sugrįš energija, atsistatys jūsų kūnas.
• Viskas, ką darysite, kad pasijustumėte geriau, veiks stipriau, kai atsipalaiduosite.
• Veikite tiek, kiek pajėgiate. Tai, kad jūs esate vertingas tik tada, kai ką nors veikiate, yra mitas. Derinkite aktyvumą ir dvasios ramybę.
• Jūsų silpnybės yra tiek pat svarbios kiek ir stiprybės. Net jei jaučiatės esąs fiziškai silpnas, vis tiek esate vertingas.
• Susikoncentruokite į tai, ką vis dar turite, o ne į tai, ką prarandate.
• Susikurkite prisiminimų banką. Patalpinkite į jį malonius vaikystės prisiminimus, mėgstamus kvapus, vertingas mintis. Sunkiomis akimirkomis pasinaudokite turimais indėliais.
• Po nemalonių ar varginančių procedūrų apdovanokite save mažais malonumais: naujo žurnalo skaitymu, naujos radijo stoties klausymu, susitikimu su įdomiu žmogumi, nusipirkite naują drabužį ar patinkantį niekutį ir pan.
• Tikėkite tuo, kad viskas, kas vyksta, yra jūsų kūno ir sielos labui. Kentėdamas kūnas paprastai paskatina vidinę žmogaus brandą. Žmogaus mintys ir jausmai, susidūrę su kančia, ima labiau rūpintis žmogiškąją prigimtimi, sveikesniu gyvenimo būdu.
• Bus gerų ir blogų dienų. Jos keis viena kitą. Tą būtinai prisiminkite, kai bus sunku. Tuo metu leiskite draugams ir jus mylintiems žmonėms pasirūpinti jumis ypatingais būdais. Tai padės jums išsaugoti jėgas laukiant rytojaus.
• Gyvenkite šios dienos realybe, o ne dvejonėmis dėl praeities ar nežinomybe dėl ateities. Jūs turite pakankamai jėgų vienai dienai. Tiek jums šiandien ir pakanka.

Kaip susidoroti su fiziniais, psichologiniais ir emociniais pokyčiais? #

Onkologinė ligos kelionėje susiduriama su labai daug pokyčių. Pokyčiai vyksta fizinėje aplinkoje, mūsų kūne, bendravime, pokyčiai vyksta su mūsų nuostatomis, įpročiais ir ligos metu mes jų patiriame net ne vieną, o daug. Šie dalykai atneša daug nerimo, mes imame nerimauti, jaučiamės silpnesni. Netgi pasakyti apie savo ligą būna labai sudėtinga, nes jaučiame nejaukumo jausmą. Dėl to žmonėms priimti naują realybę, ligą nėra paprasta. Užplūsta daug įvairių jausmų, jie gali būti panašūs į gedulą, patiriame tokią patirtį tarsi gedėjimo metu. Taip pat gali būti patiriamas šokas, daug nerimo ir pykčio, liūdesio ir tik po to ateina susitaikymas. Pokyčių laikas būna kupinas įvairių patirčių ir kai pripažįsti savo patirties įvairovę, tik tada gali ieškoti sprendimų.

Fiziniai pokyčiai

Vėžys ir jo gydymas gali sąlygoti kūno pokyčius. Daugelis vėžiu sergančių žmonių jaučiasi nesmagiai, sutrikę ar liūdni dėl to – tai normalu ir suprantama. Dažniausiai pasitaikantys vėžio ar jo gydymo sukelti fiziniai pokyčiai yra šie:

• Plaukų slinkimas.
• Svorio padidėjimas arba sumažėjimas.
• Chirurginės operacijos randai.
• Bėrimas, įprastai kaip tam tikrų vaistų šalutinis poveikis.
• Galūnės ar organo, pavyzdžiui, krūties, netekimas.
• Poreikis atlikti ostomiją, t. y. angą, per kurią atliekos iš jūsų kūno išleidžiamos į maišelį.
• Veido išvaizdos pokyčiai, pavyzdžiui, dėl nuovargio arba dėl galvos ar kaklo vėžio gydymo.
• Kiti nuovargio ar energijos netekimo padariniai, dėl kurių galite atsisakyti anksčiau mėgstamos veiklos.
• Galimi lytinės sveikatos sutrikimai ir (arba) vaisingumo sumažėjimas.

Kai kurie iš šių pokyčių išnyks praėjus kuriam laikui po gydymo, kai kurie gali išlikti ilgą laiką. Paklauskite savo sveikatos priežiūros komandos, kiek laiko pokyčiai gali tęstis. Gali būti būdų, kaip galima palengvinti fizinių pokyčių sukeltus simptomus, pavyzdžiui, bėrimo gydymas arba būdai nuovargiui mažinti. Jūsų sveikatos priežiūros komanda taip pat gali padėti rasti būdų, kaip susidoroti su emocijomis, kurias sukelia šie pokyčiai.

Tuomet, kai vėžys sukelia ilgalaikiškesnius kūno pokyčius, pavyzdžiui, operacijos randus arba organo ar galūnės netekimą, gali būti naudinga prisijungti prie paramos grupės, kurioje dalyvauja žmonės, išgyvenę panašius pokyčius.

Emociniai pokyčiai

Vėžys gali pakeisti daugelį jūsų gyvenimo sričių – nuo santykių iki darbo ir pomėgių. Atsižvelgiant į jūsų diagnozę ir gydymo planą, jums gali tekti pakeisti kai kuriuos ateities planus. Taip pat gali tekti susitaikyti su vėžio įtaka Jūsų gyvenimo trukmei. Visi šie dalykai gali sukelti sunkių emocijų, įskaitant:

• Liūdesį
• Nerimą
• Baimę
• Pyktį
• Nusivylimą
• Kaltės jausmą
• Netikrumą dėl ateities
• Nerimą dėl intymumo

Kartais galite jaustis neturintis kontrolės, vienišas ar kitoks nei visi. Tai įprasta, tačiau svarbu kam nors pranešti, jei šie jausmai išlieka, pavyzdžiui, pasikalbėti su psichologu.

Vėžys gali sukelti ir teigiamų pokyčių. Pavyzdžiui, galite jausti:

• Pagarbą savo kūno stiprybei.
• Ramybę.
• Dėkingumą.
• Suvokimą, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra trumpas ir ypatingas.
• Dėkingumą už naujus santykius su medikais, slaugytojais ir kitais pacientais, naujus santykių su artimaisiais aspektus.

Dalykai, kurie anksčiau atrodė svarbūs, gali atrodyti ne tokie svarbūs, nes susitelksite į naujus prioritetus. Tai gali būti teigiamas pokytis, nes maži rūpesčiai tampa mažiau svarbūs. Taip pat galite aiškiau suvokti savo asmeninius tikslus ir gyvenimo prasmę. Be to, vienu metu galima jausti prieštaringas emocijas, tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus.

Kaip susidoroti su savęs vertinimo pokyčiais sergant vėžiu

Pateikiame keletą patarimų, padėsiančių susidoroti su savęs vertinimo pokyčiais.

• Leiskite kitiems žmonėms jums padėti. Nebijokite prašyti ir priimti pagalbos, taip pat ir atliekant užduotis, kurios reikalauja daug energijos arba kurių atlikti nemėgstate. Tai gali suteikti jums daugiau laiko susitelkti į gydymą. Jums padėti gali šeimos nariai ar draugai, o taip pat ir kiti žmonės, kuriuos sutiksite ligos metu, pavyzdžiui, asmeninėse ar virtualiose paramos grupėse. Jums gali padėti pokalbis su žmogumi, kuris išgyveno panašią situaciją – jam bus lengviau suprasti, ką išgyvenate, o jums – pasijusti ne tokiam vienišam ir suteikti vilties.

Ar jau teko bendrauti su POLA Pacientų gidais? Tai POLA savanoriai, kurie patys yra/buvo onkologiniai pacientai arba jų artimieji. Daugiau informacijos – šioje nuorodoje.

• Kreipkitės pagalbos į savo sveikatos priežiūros komandą, informuokite juos apie savo rūpesčius ir nerimą. Jie gali padėti Jums suprasti, ko tikėtis iš gydymo. Pavyzdžiui, pasakyti, ar dėl vėžio gydymo gali slinkti plaukai, ir jei taip, kada tai gali įvykti, kad tai Jūsų nenustebintų. Jie taip pat gali pranešti, ar yra galimybių išvengti plaukų slinkimo ar palengvinti/išvengti kitų šalutinių reiškinių.

POLA kortelės turėtojai gali kreiptis dėl psichologinės konsultacijos: suteiksime Jums ar Jūsų artimajam profesionalią psichologinę paramą, kad gydymo ir sveikimo procesas būtų lengvesnis.
Konsultacija suteikiama užpildžius konsultacijų anketą POLA tinklapyje, paskambinus ir užsiregistravus tel. 8 605 88 191 arba parašius el. paštu konsultacijos@ pola.lt. Konsultacijos teikiamos telefonu Jums patogiu metu.

• Jūsų sveikatos priežiūros komanda taip pat galės pasakyti, kokios yra jūsų galimybės atlikti rekonstrukcinę operaciją. Šios rūšies operacijos gali atkurti vėžio gydymo metu pažeistų kūno dalių funkcijas. Dažniausiai pasitaikančios rekonstrukcinės operacijos rūšys yra krūtų implantai, dirbtinė galūnė ar akis ir randų gydymas.
• Bendradarbiaukite su psichikos sveikatos specialistu. Profesionali psichologo pagalba gali padėti susidoroti su sunkiais ar prieštaringais jausmais ir fiziniais pokyčiais.
• Išlikite fiziškai aktyvūs. Fizinis aktyvumas gali suteikti daugiau energijos ir padėti geriau jaustis gydymo metu ir jam pasibaigus. Pasitarkite su savo sveikatos priežiūros komanda, kaip saugiai pradėti sportuoti ir kokių pratimų reikėtų vengti.
• Duokite sau laiko prisitaikyti. Vėžio diagnozė dažnai būna netikėta žinia, kuri iš pradžių būna pribloškianti. Normalu, kad reikia laiko prisitaikyti prie galimų gyvenimo pokyčių ir daugybės patiriamų emocijų, taip pat prie pokyčių, patiriamų vėžio gydymo metu ir po jo. Būkite švelnūs sau, kol priprasite prie visų pokyčių.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti sveikatos priežiūros komandai

• Ar rekomenduojamas vėžio gydymas sukelia šalutinį poveikį, kuris gali turėti įtakos mano išvaizdai ar kūnui, pavyzdžiui, plaukų slinkimas ar randai?
• Jei taip, kada šie pokyčiai gali įvykti? Ar jie po kurio laiko praeis, ar bus ilgalaikiai?
• Ar man bus galima atlikti rekonstrukcinę operaciją?
• Ar gydymas paveiks mano lytinę sveikatę arba vaisingumą?
• Su kuo galiu pasikalbėti, jei man sunku susidoroti su savo emocijomis?
• Kaip galiu saugiai mankštintis vėžio metu?
• Kur galėčiau rasti paramos grupę arba tarpusavio pagalbos programą žmonėms, turintiems panašios patirties?

Kaip susidoroti su nežinomybe? #

Daugelis vėžiu sergančių žmonių gali jausti netikrumą dėl ateities. Diagnozavus vėžį, galite jausti, kad jūsų gyvenimas yra mažiau saugus nei anksčiau. Kai taip jaučiatės, svarbu prašyti paramos – pasikalbėkite su savo sveikatos priežiūros komanda ir sužinokite, kas Jums galėtų padėti.

Nežinomybės priežastys

Tiek naujai diagnozuotiems pacientams, tiek ilgai išgyvenusiems ligoniams būdingi bendri rūpesčiai. Tai gali būti:

• Būtinybė atidėti planus. Galite jaustis taip, tarsi negalėtumėte žvelgti į ateitį. Planuoti sunku dėl daugelio praktinių priežasčių. Pavyzdžiui, gali būti sunku planuoti šeimos atostogas, kai tiksliai nežinote, kada bus pradėtas gydymas. Gali būti, kad negalėsite įsipareigoti dėl bendros vakarienės su šeima ar draugais, nes negalite nuspėti, kaip jausitės. Kai kurie žmonės jaučiasi negalintys planuoti nieko. Vienas iš būdų, kuris puikiai tinka daugeliui vėžiu sergančių žmonių, yra išlikti lankstiems ir susitaikyti su tuo, kad planai gali keistis.
• Baimė dėl vėžio gydymo ir šalutinio poveikio. Gali būti, kad nerimaujate arba bijote galimo šalutinio gydymo poveikio, pavyzdžiui, skausmo, pykinimo ar nuovargio. Arba galite baimintis, kad vėžio gydymo metu tapsite priklausomi nuo kitų žmonių arba nebegalėsite užsiimti savo mėgstama veikla.
• Gydymas gali būti neveiksmingas. Joks gydymas neveikia vienodai visiems žmonėms, net ir sergantiems tos pačios rūšies vėžiu. Kai kuriems žmonėms kai kurie gydymo būdai yra veiksmingesni. Kiti gydymo būdai gali būti veiksmingi, tačiau sukelti šalutinį poveikį. Savo gydymo galimybių žinojimas gali padėti suprasti, ko tikėtis toliau.
• Gydymas nebebus veiksmingas. Dažnai žmonės tęsia gydymą tol, kol jis nustoja veikti. Tai ypač aktualu sergantiesiems išplitusiu vėžiu arba tiems, kurių vėžys ilgą laiką kontroliuojamas vaistais. Gali būti baisu pagalvoti, kad vaistas gali nustoti veikti, net ir žinant, kad Jums bus prieinamos kitos gydymosi galimybės.
• Vėžys sugrįš. Vėžio atsinaujinimas yra tuomet, kai vėžys sugrįžta po užbaigto gydymo. Tai didžiausia daugelio išgyvenusiųjų vėžį baimė. Jei dėl to nerimaujate, gali būti, kad imsite kreipti dėmesį į kiekvieną galimą simptomą. Savo ruožtu tai gali padidinti bendrą jūsų nerimo lygį.
• Baimė mirti arba prarasti mylimą žmogų. Susidurti su mintimi apie mirtį gali būti sunku. Baimės jausmas yra natūralus, kai galvojate apie mirtį ar mylimo žmogaus praradimą. Normalu kovoti su mirties baime. Vis dėlto, jei šie jausmai stiprėja, pasikalbėkite su savo sveikatos priežiūros komanda, kas galėtų padėti jums susidoroti su šia baime.

Susidorojimas su „o kas, jeigu”

Pripažindami vėžio nežinomybę galite jausti nerimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Šie jausmai gali sukelti net fizinių simptomų, pavyzdžiui, gali atsirasti miego problemų arba gali būti sunkiau susikaupti darbe. Išmokti valdyti nežinomybę yra svarbi sveikatos išsaugojimo dalis. Šie patarimai gali padėti jums susidoroti:

• Pripažinkite, kad yra situacijų, kurias galite kontroliuoti, ir tokių, kurių negalite. Kad ir kaip sunkiai tai skambėtų, daugeliui žmonių padeda paleisti tuos dalykus, kurių jie negali pakeisti, ir sutelkti dėmesį į savo požiūrį ir dalykus, kuriuos gali įtakoti.
• Pasikalbėkite su psichologu arba socialiniu darbuotoju ligoninėje, prisijunkite prie paramos grupės. Grupė gali padėti pasidalyti patirtimi su kitais, kurie išgyvena panašią vėžio patirtį. Taip pat yra paramos bendruomenių internete, prie kurių galite prisijungti.
• Pasikalbėkite su draugais ir šeimos nariais. Papasakokite jiems, kaip jaučiatės ir kaip jie gali padėti.
• Sužinokite kuo daugiau apie vėžį ir jo gydymą. Turėdami tinkamos informacijos, žinosite, ko tikėtis.

Kaip suvaldyti stresą? #

Tokia liga, kaip vėžys, dažnai yra viena iš didžiausią stresą keliančių patirčių žmogaus gyvenime. Susidoroti su vėžiu gali būti dar sunkiau, kai papildomai prisideda ir stresas dėl darbo, šeimos ar finansinių rūpesčių. Kasdienis stresas taip pat gali apsunkinti vėžio diagnozės įveikimą.

Neįrodyta, kad stresas sukelia vėžį. Tačiau lėtinis stresas gali susilpninti imuninę sistemą, sukelti kitų sveikatos problemų ir sumažinti gerovės jausmą.

Patarimai, kaip sumažinti stresą

Streso šaltiniai yra stresą sukeliantys veiksmai. Kai kurie stresoriai yra nuspėjami, todėl kartais jų galima išvengti. Dažnai stresą savo gyvenime galite sumažinti atlikdami nedidelius pokyčius, pavyzdžiui:

• Venkite tvarkaraščio konfliktų. Vizitų, susitikimų ir veiklų planavimui naudokite naudokite dienos planuotę, telefoną arba virtualų kalendorių. Planuodami savo tvarkaraštį, skirkite pakankamai laiko vienai veiklai užbaigti prieš pradėdami kitą. Neplanuokite per daug veiklos tą pačią dieną ar savaitę, ypač veiklos, kuriai reikia pasiruošti. Jei savo tvarkaraščio tvarkymas vargina, paprašykite, kad kas nors, kuo pasitikite, padėtų peržiūrėti jūsų susitikimus.
• Žinokite savo ribas. Jei neturite laiko, energijos ar susidomėjimo, galima mandagiai atsisakyti, kai žmonės prašo imtis užduočių. Nesijauskite kalti dėl to, kad sakote „ne”. Vėžio diagnozė keičia gyvenimą, todėl prasminga sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus. Darbe nesiimkite projektų, dėl kurių jūsų darbo krūvis taptų nevaldomas. Jei pasakyti „ne” sunku, pasakykite prašančiam asmeniui, ką/kaip galite padaryti. Pavyzdžiui, atlikti dalį užduoties arba ją atlikti per ilgesnį laikotarpį.
• Paprašykite pagalbos. Taip pat pravartu prašyti šeimos narių, draugų ir bendradarbių pagalbos. Tikėtina, kad žmonės pasiūlys savo pagalbą, todėl iš anksto pagalvokite apie konkrečias užduotis, kurias atlikti jums reikia pagalbos. Žmonėms patinka padėti konkrečiais būdais, pavyzdžiui, šeima ar draugai gali padėti apsipirkti, paruošti maistą, prižiūrėti augintinį ar paimti vaiką iš mokyklos.
• Nustatykite prioritetus. Sudarykite įprastų darbų, pavyzdžiui, darbo ir namų ruošos, sąrašą. Išrikiuokite šiuos dalykus pagal svarbą, atsižvelgdami į tai, ką privalote atlikti, ir į tai, kas jums svarbiausia. Jei neturite laiko viskam atlikti, sutelkite dėmesį į sąrašo viršuje esančias užduotis ir veiklą.
• Suskirstykite užduotis į mažesnius etapus. Kartais dideles užduotis galima atlikti mažesniais etapais. Šis procesas gali padėti lengviau spręsti, atrodytų, neįveikiamas problemas. Pavyzdžiui, užuot praleidę pusdienį valydami visus namus, kasdien tvarkykite po 1 ar 2 kambarius.
• Sutelkite pastangas į dalykus, kuriuos galite kontroliuoti. Stresą sukeliantis veiksnys gali būti tai, ko negalite pakeisti ar kontroliuoti net ir geriausiai planuodami. Žmonės, kurie gali išlikti lankstūs, patiria mažai streso. Kartais vienintelis problemos aspektas, kurį galite kontroliuoti, yra tai, kaip į ją reaguojate. Jei tai padeda, galvokite, kad tai taupo jūsų energiją, kurią galite išleisti svarbesniems dalykams.

Streso valdymo strategijos

Nors galite stengtis sumažinti stresą sukeliančių veiksnių skaičių savo gyvenime, visiškai išvengti streso nepavyks. Streso valdymo strategijos gali padėti jums jaustis labiau atsipalaidavusiems ir mažiau nerimauti. Toliau pateikiami patarimai, galintys padėti sumažinti stresą:

• Reguliariai mankštinkitės. Vidutinio sunkumo fiziniai pratimai, pavyzdžiui, 30 minučių pasivaikščiojimas kelis kartus per savaitę, gali padėti sumažinti stresą. Prieš pradėdami mankštintis pasitarkite su gydytoju.
• Leiskite laiką lauke. Jei įmanoma, pasivaikščiokite lauke, parke ar kitoje natūralioje aplinkoje. Saulės šviesa, grynas oras ir gamtos garsai gali padėti praskaidrinti žmogaus dieną.
• Planuokite socialinę veiklą. Raskite laiko bendrauti su šeima ar draugais, nes tai geras būdas sumažinti stresą.
• Gerai maitinkitės. Laikydamiesi palankios sveikatai mitybos ir pakankamai ilsėdamiesi turėsite daugiau energijos kasdieniam stresui įveikti.
• Gausiai miegokite. Miegas yra būtinas, kad organizmas išliktų sveikas ir sveiktų. Stenkitės kiekvieną naktį miegoti 7 ar daugiau valandų. Taip pat gali padėti trumpas pogulis dienos metu. Jei jums sunku miegoti, pasikalbėkite su sveikatos priežiūros komanda apie miego problemų sprendimo būdus.
• Prisijunkite prie paramos grupės. Paramos grupėse galite pasikalbėti apie savo jausmus ir baimes su kitais žmonėmis, kurie dalijasi ir supranta jūsų patirtį. Taip pat galite pasikalbėti su patikimu draugu ar socialiniu darbuotoju.
• Suplanuokite kasdienį atsipalaidavimo laiką. Skirkite laiko veiklai, kuri jus atpalaiduoja, pavyzdžiui, knygos skaitymui, sodininkystei ar muzikos klausymuisi.
• Darykite tai, kas jums patinka. Valgykite mėgstamame restorane arba žiūrėkite mėgstamą televizijos laidą. Juokas mažina stresą, todėl apsvarstykite galimybę pažiūrėti juokingą filmą arba perskaityti smagią knygą, kad lengviau susidorotumėte su stresu.
• Rašykite dienoraštį. Rašydami apie stresą ir gyvenimo įvykius galite privačiai išreikšti savo jausmus.
• Išmokite naujo hobio. Užsiėmimas nauja ir sudėtinga veikla suteikia jums pasiekimo jausmą ir atitraukia dėmesį nuo kasdienių rūpesčių. Pavyzdžiui, lankykite dailės pamokas arba grokite muzikos instrumentu.

Kaip susidoroti su pykčiu? #

Normalu, kad diagnozavus vėžį jaučiamas pyktis. Pyktis gali kilti, tiek kai vėžys nustatomas, tiek bet kuriuo gydymo ar remisijos laikotarpiu.

Galite jausti pyktį dėl:

• Sunkumų ir nežinomybės, susijusios su liga.
• Kaip vėžio diagnozė ir gydymas pakeitė jūsų kasdienį gyvenimą ar gyvenimo būdą.
• Kokią įtaką vėžio diagnose turėjo jūsų šeimos gyvenimui.
• Skirtingų šeimos narių ir draugų reakcijų po diagnozės nustatymo.
• Kita.

Jūs taip pat galite pykti dėl to, kad reikia susidoroti su šalutiniais vėžio ir gydymo poveikiais, pavyzdžiui:

• Miego problemos.
• Nuovargis, t. y. didelis nuovargis arba išsekimas nepaisant poilsio.
• Skausmas.
• Pykinimas arba vėmimas.
• Svorio kritimas arba augimas.
• Plaukų slinkimas.
• Bėrimas ar kitos odos būklės

Kaip išreikšti pyktį?

Pyktis yra natūrali emocinė reakcija. Nereikia jaustis kaltam dėl to, kad jaučiate emocijas, o pyktis ir kitos emocijos nėra blogos. Tačiau kartais galite jaustis užvaldytas pykčio ir norėti jį išreikšti sveikesniais būdais.

Sveiki pykčio išraiškos būdai yra šie:

• Sunkių emocijų atpažinimas
• Išreikšti emocijas taip, kad įvyktų teigiamų pokyčių. Vienas iš pavyzdžių, kaip pyktis sukelia teigiamus pokyčius, yra tai, kad pykčio išreiškimas gali suteikti jums energijos ir jėgų. Tai gali padėti įveikti gydymo iššūkius.

Tačiau galite pastebėti, kad pyktį išreiškiate tokiais būdais, kurie kelia nerimą jums arba jūsų artimiesiems. Tai gali būti tokie atvejai:

• Vengimas išreikšti savo sunkias emocijas
• Elgtis skaudinant kitus arba save
• Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais

Nesveiki pykčio įveikimo būdai gali sukelti depresiją. Vėžiu sergantiems žmonėms depresija gali pasireikšti gana dažnai ir yra būdų padėti ją įveikti.

Kaip valdyti pyktį sergant vėžiu

• Atpažinkite savo pyktį. Gali būti, kad elgiatės vadovaujami pykčio nepripažindami, kad pykstate.
• Pagalvokite, kokie kiti jausmai slypi po pykčiu. Galbūt nesuvokiate, kad po pykčiu slepiate kitus skausmingus jausmus. Pyktį gali būti patogiau išreikšti nei baimę ar liūdesį.
• Venkite išlieti pyktį ant kitų. Pykite ant savo jausmų priežasties, o ne ant kitų žmonių.
• Nelaukite, kol pyktis susikaups. Išreikškite savo jausmus, kai tik juos atpažįstate. Jei juos sulaikysite, labiau tikėtina, kad pyktį išreikšite nesveiku būdu.
• Raskite saugių būdų pykčiui išreikšti. Pyktį galite išreikšti ir išlieti įvairiais sveikais būdais:
  • Pasikalbėkite su žmonėmis, kuriais pasitikite: šeimos nariu, draugu, psichologu ar dvasininku apie tai, kodėl pykstate.Užsiimkite fizine veikla išjausdami visą pykčio intensyvumą. Garsiai šaukite automobilyje arba būdami vieni namuose.
  • Išbandykite papildomas terapijas, pavyzdžiui, masažą, muziką, meną ir gilų kvėpavimą ar kitas atsipalaidavimo technikas.

Ar psichologinės konsultacijos gali padėti įveikti pyktį?

Taip. Jums gali būti naudingos konsultacijos savarankiškai arba grupėje. Konsultacijų metu galite:

• Išsiaiškinti, kas sukelia jūsų pyktį.
• Sužinoti, kaip išvengti destruktyvių reakcijų.
• Atrasti sveikų būdų, kaip išreikšti savo jausmus.
• Išmokti vertingų pykčio įveikos įgūdžių
• Spręsti kitas galimas su pykčiu susijusias problemas, pavyzdžiui, priklausomybės ar santykių problemas

Klausimai, kuriuos galite užduoti savo sveikatos priežiūros komandai

Štai keletas klausimų, kuriuos galite užduoti savo sveikatos priežiūros komandai apie pyktį.

• Ar normalu būti tokiam piktam, kai sergate vėžiu?
• Kaip galiu sveikai išreikšti ir susidoroti su savo pykčiu?
• Visada mankštindavausi, kad sudeginčiau pyktį. Ar saugu tai daryti dabar?
• Ar manote, kad konsultacijos padėtų mano pykčiui?
• Kaip man išvengti pykčio prie sutuoktinio, vaikų ar kitų žmonių, kai esu labai supykęs dėl to, kad sergu vėžiu?
• Supykau ant savo mylimojo, draugo, gydytojo ar kito sveikatos priežiūros komandos nario. Kaip man atsiprašyti?
• Mano sutuoktinis ar partneris atrodo nuolat piktas nuo tada, kai man buvo diagnozuotas vėžys. Ką galiu padaryti?
• Mano vaikai pyksta dėl to, kad sergu vėžiu, o aš nežinau, kaip jiems padėti. Ką patartumėte?
• Ar galite man padėti rasti kitą žmogų, su kuriuo galėčiau pasikalbėti ir kuris išgyveno šią vėžio diagnozę?
• Ar yra kitų paramos šaltinių, kurie galėtų padėti man ir mano šeimai?

Kaip įveikti nerimą? #

Nerimas yra dažna emocija. Dauguma žmonių kartkartėmis jaučia nerimą. Nerimo jausmas gali būti apibūdinamas kaip nervingumas, įtampa ar nerimas. Vėžys dažnai sukelia dar daugiau nerimo. Jei jums ar jūsų artimajam neseniai buvo diagnozuotas vėžys arba jums taikomas vėžio gydymas, nerimas yra tikėtina reakcija į tai.

Nerimas yra tarsi ta palaikomoji jėga, ta energija, kuri verčia mus nuolat rūpintis savimi, tai tarsi skenavimo būsena. Nors ir sakome, kad tai yra neapibrėžtas grėsmės jausmas, bet kartais mes aiškiai žinome, ko nerimaujame, ko bijome, o kartais būna, kad negaliu įvardinti. Mes tai patiriame labai skirtingai. Nerimas turi tiek teigiamas, tiek neigiamas pasekmes. Neigiamos pasekmės yra tokios, kad jos apriboja ir žmogus susikausto, nebegali padaryti tam tikrų dalykų, kuriuos darydavo, bijo išmėginti, bijo naujų patirčių, bijo rinktis. Net dėl padidėjusio nerimo lygio kartais nustoja daryti tai, ką darydavo, arba darosi nebejauku ir kyla baimė. Tuomet tas vidinis nerimas net kaltės jausmą sumažina energijos lygį.

Bet yra ir teigiamos nerimo pasekmės, kai mes patiriame daugiau spalvų, įgauname daugiau energijos, kai mes motyvuojamės įveikti ir įveikiame sunkumus ir patiriame pamokančių istorijų, pamokančių patirčių, kai suvokiame, kad galime daugiau negu tikėjomės.Tai emocijos, kurios padeda mums reaguoti į problemą ar grėsmę.

Kai nerimas trukdo kasdieniam gyvenimui arba trunka ilgai, galbūt norėsite ar jums reikės papildomos pagalbos. Tai gali būti naujų būdų, kaip su juo susidoroti, išbandymas, įskaitant tiek dalykus, kuriuos galima išbandyti namuose, tiek psichologų pagalbą.

Dėl nerimo gali būti sunku pasirūpinti savimi, jis gali paveikti jūsų santykius ir sveikatą. Nerimo simptomai gali būti fiziniai, pavyzdžiui, greičiau plakanti širdis, dusulys, skrandžio sutrikimai. Jie taip pat gali būti emociniai, pavyzdžiui, baimės jautimas, nerimas dėl praeities ar ateities, šie simptomai gali būti lengvi arba sunkūs. Tačiau nebūtinai turite jausti stiprų nerimą, kad gautumėte papildomą pagalbą. Praneškite savo sveikatos priežiūros komandai, jei jaučiate nerimo simptomus, net jei juos apibūdintumėte kaip lengvus, jie gali padėti jums susidoroti su simptomais. Gali būti, kad nerimas pasireiškia ir dėl sveikatos sutrikimų arba vartojamų vaistų, kurie jį sustiprina. Jūsų sveikatos priežiūros komanda gali atlikti tyrimus, kad išsiaiškintų, ar Jūsų simptomų priežastis yra nerimas, ar kas nors kita, ar jų derinys.

Nerimas ir vėžys

Daugeliui vėžiu sergančių žmonių pasireiškia nerimo simptomai. Vėžio diagnozė gali sukelti šiuos jausmus:

• Baimę dėl vėžio gydymo arba su gydymu susijusio šalutinių poveikių, pvz., skausmo, kūno pokyčių ar negalėjimo užsiimti įprasta veikla.
• Baimę, kad po gydymo vėžys sugrįš arba išplis.
• Netikrumo, nežinomybės jausmą.
• Nerimą dėl nepriklausomybės praradimo.
• Nerimą dėl pasikeitusių santykių su artimaisiais.
• Mirties baimę.

Nors visos šios baimės yra suprantamos, kai sergate vėžiu, svarbu pasikalbėti su sveikatos priežiūros komanda apie tai, kaip jaučiatės. Jie paprašys Jūsų apibūdinti, kaip jaučiatės, įskaitant visus konkrečius simptomus.

Nerimo gydymas sergant vėžiu

Yra įvairių būdų, kaip susidoroti su nerimu. Gali būti naudinga derinti gydymo būdus, kai jaučiate nerimą. Pavyzdžiui, galite išbandyti atsipalaidavimo ar streso valdymo metodus namuose, meditaciją, maldą, apsilankyti pas psichologą, kad išmoktumėte elgesio ar sąmoningumo įgūdžių, užsiimti fizine veikla ir mankšta, vartoti vaistus nerimui gydyti ir (arba) dalyvauti paramos grupėje. Pasitarkite su savo sveikatos priežiūros komanda, kad rastumėte, kas būtų tinkamiausia jums.

Atsipalaidavimo technikos nerimui valdyti

Atsipalaidavimo technikos gali būti taikomos atskirai arba kartu su kitais gydymo būdais. Kai kuriuos iš toliau išvardytų metodų galite atlikti savarankiškai namuose. Kitiems gali prireikti profesionalo pagalbos. Daugelį šių technikų galima rasti nemokamuose šaltiniuose internete. Taip pat yra programų, kurias galite atsisiųsti į savo telefoną ir kurios padės jums atlikti kai kuriuos iš šių metodų.

• Gilus kvėpavimas. Lėtas gilus kvėpavimas padeda sumažinti stresą organizme. Jis siunčia raminamuosius signalus iš smegenų į likusią kūno dalį, sulėtina širdies ritmą ir kvėpavimo greitį.
• Progresyvus raumenų atpalaidavimas. Tai technika, kurios metu įtempiami, o paskui atpalaiduojami raumenys. Pradedate nuo kojų pirštų arba galvos ir tada lėtai atpalaiduojate viso kūno raumenis.
• Vadovaujami vaizdiniai. Tai žodžių ir garsų naudojimas, padedantis įsivaizduoti raminančią aplinką, patirtį ir jausmus.
• Meditacija. Meditacija – tai dėmesio sutelkimo į kvėpavimą, mantrą, žodinę frazę ar kūno dalį praktika. Tai gali padėti pasiekti geros savijautos dabarties akimirką ir sumažinti stresą. Ji taip pat gali padėti pripažinti nemalonias emocijas ir neleisti joms kauptis.
• Hipnozė arba hipnoterapija. Hipnozė – tai licencijuoto arba sertifikuoto psichikos sveikatos specialisto atliekamas metodas, padedantis žmonėms pasiekti atsipalaidavimo būseną.
• Biologinis grįžtamasis ryšys. Tai metodas, kai atkreipiamas dėmesys į kūno signalus, pavyzdžiui, širdies ritmą, ir jie kontroliuojami. Kūno signalai matuojami neskausmingais elektriniais jutikliais, vadinamais elektrodais.
• Joga. Joga derina kvėpavimo ir laikysenos pratimus, skatinančius atsipalaidavimą.
• Meninė raiška. Muzikos terapija, dailės terapija ir rašymas apie savo jausmus gali padėti sumažinti stresą ir nerimą.
• Malda ar kitos religinės praktikos. Dvasinių įsitikinimų turintiems žmonėms malda ir kitos religinės praktikos gali sumažinti įtampą ir nerimą.

Psichikos sveikatos specialistų konsultacijos

Kreipimasis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą gali padėti įveikti nerimą. Psichikos sveikatos specialistai yra licencijuoti psichologai ir psichiatrai. Psichiatrai yra psichikos sveikatos specialistai, kurie gali skirti vaistų.

Psichikos sveikatos specialistai gali suteikti priemonių, padedančių pagerinti jūsų įveikos įgūdžius, sukurti paramos sistemą ir pakeisti neigiamas mintis. Su konsultantu galite dirbti savarankiškai, per porų ar šeimos terapiją ir grupinę terapiją. Taip pat yra psichologų, teikiamų nuotolines konsultacijas, todėl jas galima gauti ir neišeinant iš namų. Specialistai taip pat gali vesti arba nukreipti jus į paramos grupę.

Vaistai

Jei jūsų nerimo simptomai yra vidutinio sunkumo arba sunkūs, jums gali padėti vaistai nuo nerimo. Yra įvairių rūšių vaistų. Gydytojas, tinkamiausius vaistus parinks atsižvelgdamas į šiuos veiksnius:

• Jūsų poreikius.
• Galimą šalutinį poveikį.
• Kitus vartojamus vaistus.
• Jūsų ligos istoriją.

Pasakykite gydytojui apie visus savo vartojamus vaistus ir maisto papildus. Tai svarbu padaryti, kad išvengtumėte nepageidaujamos vaistų sąveikos, pavyzdžiui, kai kurie vaistai gali sąveikauti su tam tikros rūšies vaistais nuo nerimo, todėl jie tampa mažiau veiksmingi. O kai kurie taip pat gali sukelti nerimą arba jį sustiprinti.

Klausimai, kuriuos reikia užduoti sveikatos priežiūros komandai

Savo vėžio gydymo komandai galite užduoti šiuos klausimus apie nerimą.

• Su kuo galiu pasikalbėti, jei jaučiu nerimą, depresiją ar kitus psichikos sutrikimus?
• Kokie vėžio gydymo simptomai ir šalutiniai poveikiai gali turėti įtakos mano psichikos sveikatai?
• Ar šioje gydymo įstaigoje pacientams teikiamos psichologinės konsultacijos paslaugos?
• Su kuo galiu pasikalbėti, jei man reikalingos nemokamos arba pigesnės konsultavimo paslaugos?
• Ar rekomenduojate kokių nors atsipalaidavimo technikų ar kitų būdų, kaip valdyti mano nerimą?
• Ar rekomenduotumėte vaistų nuo mano nerimo?
• Į ką turėčiau kreiptis, jei mano nerimo simptomai tęstųsi arba sustiprėtų?

Kaip susidoroti su depresija? #

Depresija yra psichikos sutrikimas, kuris pasireiškia nuolatiniu liūdesiu, bloga nuotaika bei interesų, energijos ir aktyvumo sumažėjimu, tai trukdo kasdieniniam gyvenimui. Dėl sumažėjusios motyvacijos, energijos, produktyvumo bei socialinio aktyvumo gali kilti sunkumų darbe bei santykiuose su kitais.

Sergant depresija nuotaika būna bloga kasdien didžiąją dienos dalį bent dvi savaites iš eilės ir tai paveikia sergančiojo kasdienį gyvenimą. Negydoma depresija dažnai tęsiasi mėnesius ar metus.

Net jei manote, kad jūsų jausmai yra normalūs, svarbu pasikalbėti su sveikatos priežiūros komanda apie tai, kaip jaučiatės. Dėl kai kurių vėžio gydymo būdų žmonės gali jaustis prislėgti ar pavargę. Depresijos diagnozavimas ir gydymas yra svarbi vėžio gydymo dalis. Negydoma depresija gali turėti įtakos jūsų gyvenimo kokybei ir dėl jos gali būti sunkiau susidoroti su vėžio gydymu ar jį užbaigti.

Depresija ir vėžys

Tyrimų duomenimis, maždaug 25% vėžiu sergančių žmonių serga depresija. Tai reiškia, kad simptomai neapsiriboja tik stresu diagnozavus vėžį ar vėžio gydymo metu. Vėžio diagnozė gali sukelti šiuos jausmus:

• Vėžio gydymo ar su gydymu susijusių šalutinių poveikių, pvz., skausmo, baimė.
• Kūno pokyčiai, turintys įtakos jūsų savęs vertinimui.
• Susirūpinimas dėl finansinės padėties.
• Nežinomybė.
• Klausimai apie gyvenimo prasmę.
• Baimė, kad po gydymo liga pasikartos.
• Kančios baimė.
• Mirties baimė.

Pasikalbėkite su savo sveikatos priežiūros komanda apie jums rūpimus klausimus. Jie paprašys jūsų apibūdinti, kaip jaučiatės, įskaitant visus konkrečius simptomus.

Kokie yra depresijos simptomai?

Depresija yra nuotaikos sutrikimas. Jos simptomai gali būti nuo lengvų iki sunkių. Kai jie yra sunkūs, nuolatiniai ir apima daugelį toliau išvardytų su nuotaika susijusių simptomų, tai yra sunkus depresinis sutrikimas. Gydymą nuo depresijos galite gauti nepriklausomai nuo to, ar simptomai yra lengvi, vidutinio sunkumo, ar sunkūs. Pasikalbėkite su gydytoju, jei Jums pasireiškė bet kuris iš šių simptomų, ypač jei jie trunka 2 savaites ar ilgiau:

Su nuotaika susiję simptomai. Depresija sergantys žmonės gali jausti įvairius jausmus. Galite jaustis liūdni ar prislėgti, tačiau nerimas, susierzinimas ir pyktis taip pat gali būti depresijos požymiai. Su nuotaika susiję depresijos simptomai yra šie:

• Liūdesys, prislėgtumas ar beviltiškumas didžiąją laiko dalį.
• Dirglumas ir pyktis, dažnai be priežasties, kurią galėtumėte įvardyti.
• Jausmas, lyg niekas nebūtų svarbu.
• Bevertiškumo jausmas.
• Kaltės jausmas.
• Mintys apie savižudybę

Visada nedelsdami praneškite savo šeimai ir gydytojui, jei kyla minčių apie savižudybę. Mintys apie savižudybę yra tada, kai jaučiate, kad neverta gyventi, ir galvojate arba planuojate sau pakenkti ar nusižudyti.

Jei jaučiate, kad Jus ištiko krizė ir negalite susisiekti su gydytoju ar artimuoju, skambinkite telefonu 112.
Kitus psichologinės ir emocinės pagalbos būdus galite rasti:
https://tuesi.lt/
https://pagalbasau.lt/

Elgesio simptomai. Depresija sergantiems žmonėms dažnaisunku rasti džiaugsmo veikloje, kurią jie anksčiau mėgo. Depresijos elgesio simptomai yra šie:

• Motyvacijos užsiimti kasdiene veikla, įskaitant rūpinimąsi savimi, praradimas.
• Susidomėjimo veikla, kuri anksčiau patiko, praradimas.
• Nutolimas nuo draugų ar šeimos.
• Dažnas verkimas.

Kognityviniai simptomai. Depresija gali sukelti dėmesio, mąstymo ir atminties sutrikimų. Tai apima:

• Sunkumas susikaupti.
• Sunkumai priimant sprendimus.
• Atminties sutrikimai.
• Neigiamos mintys, įskaitant mintis, kad neverta gyventi, arba mintis, kad reikia save žaloti.

Fiziniai simptomai. Depresija taip pat gali sukelti daug fizinių simptomų. Fiziniai depresijos simptomai yra šie:

• Nuovargis
• Apetito sumažėjimas
• Nemiga – sutrikimas, dėl kurio sutrinka gebėjimas užmigti ir miegoti.
• Hipersomnija – sutrikimas, dėl kurio miegate per daug arba dieną jaučiatės labai mieguisti.
• Lytinio gyvenimo problemos, pvz., sumažėjęs lytinis potraukis

Ilgiau nei 2 savaites trunkantis liūdesio, bevertiškumo, tuštumos ir (arba) nejaukumo jausmas gali reikšti, kad šiuos simptomus sukėlė klinikinė depresija. Emociniai, elgesio, fiziniai ir kognityviniai simptomai gali turėti ir kitų priežasčių, kurių nesukelia depresija, pavyzdžiui, liūdesio jausmą ir nedalyvavimą įprastoje veikloje gali sąlygoti ligos sukeltas skausmas, nuovargis arba kai kurie vaistai. Dėl šios priežasties Jūsų sveikatos priežiūros komanda sutelks dėmesį į simptomų priežasties nustatymą.

Depresijos gydymas sergant vėžiu

Depresijos gydymas priklausys nuo jūsų simptomų ir jų dažnumo.

Žmonėms, sergantiems vidutinio sunkumo ar sunkia depresija, rekomenduojamas psichologinis gydymas, įskaitant medikamentinį gydymą. Psichologinis gydymas dar vadinamas konsultavimu arba psichoterapija. Tai gali būti darbas su terapeutu arba profesionalų vadovaujama grupe, kurioje mokomasi kognityvinės elgsenos įgūdžių arba dėmesingo įsisąmoninimo požiūrio į sveikatą ir problemų sprendimą. Kai kuriais atvejais prie šios priežiūros gali būti pridedami vaistai. Kai kuriems žmonėms, sergantiems lengva depresija, gali pakakti konsultavimo, kad simptomai palengvėtų. Gydytojas kartu su jumis nustatys jums tinkamiausią gydymo būdą, atsižvelgdamas į gydymo prieinamumą, pasiekiamumą, jūsų pageidavimus ir kainą.

Atsipalaidavimo technikos gali būti taikomos atskirai (esant lengvai depresijai) arba kartu su kitais gydymo būdais. Kai kuriuos iš toliau išvardytų metodų galite atlikti savo namuose. Kitiems gali prireikti instruktoriaus pagalbos. Daugelį šių metodų galima rasti nemokamuose šaltiniuose internete. Taip pat yra mobiliųjų programų, kurias galite atsisiųsti į savo telefoną. Jei depresijos simptomai nepagerėja arba pablogėja atliekant šiuos metodus savarankiškai, kreipkitės pagalbos į psichikos sveikatos specialistą.

• Gilus kvėpavimas. Lėtas, gilus kvėpavimas padeda sumažinti stresą organizme. Jis siunčia raminamuosius signalus iš smegenų į likusią kūno dalį, sulėtina širdies ritmą ir kvėpavimo greitį.
• Progresyvus raumenų atpalaidavimas. Tai technika, kurios metu įtempiami, o paskui atpalaiduojami raumenys. Pradedate nuo kojų pirštų arba galvos ir tada lėtai atpalaiduojate viso kūno raumenis.
• Vadovaujami vaizdiniai. Tai žodžių ir garsų naudojimas, padedantis įsivaizduoti raminančią, taikią aplinką, patirtį ir jausmus.
• Meditacija. Meditacija – tai praktika, kai dėmesys arba sąmoningumas sutelkiamas į kvėpavimą, mantrą, žodinę frazę arba kūno dalį. Tai gali padėti pasiekti geros savijautos dabarties akimirką ir sumažinti stresą. Ji taip pat gali padėti pripažinti nemalonias emocijas ir neleisti joms kauptis.
• Hipnozė arba hipnoterapija. Hipnozė – tai licencijuoto arba sertifikuoto psichikos sveikatos specialisto atliekamas metodas, padedantis žmonėms pasiekti atsipalaidavimo būseną.
• Biologinis grįžtamasis ryšys. Tai metodas, kai atkreipiamas dėmesys į kūno signalus, pavyzdžiui, širdies ritmą, ir jie kontroliuojami. Kūno signalai matuojami neskausmingais elektriniais jutikliais, vadinamais elektrodais.
• Joga. Joga derina kvėpavimo ir laikysenos pratimus, skatinančius atsipalaidavimą.
• Meninė raiška. Muzikos terapija, dailės terapija ir rašymas apie savo jausmus gali padėti sumažinti stresą ir nerimą.
• Malda ar kitos religinės praktikos. Dvasinių įsitikinimų turintiems žmonėms malda ir kitos religinės praktikos gali sumažinti įtampą ir nerimą.

Klausimai, kuriuos galite užduoti sveikatos priežiūros komandai:

Sveikatos priežiūros komandai galite užduoti toliau nurodytus klausimus apie depresiją:

• Su kuo galiu pasikalbėti, jei jaučiu depresiją, nerimą ar kitus psichikos sutrikimus?
• Kokie vėžio gydymo simptomai ir šalutiniai poveikiai gali turėti įtakos mano psichikos sveikatai?
• Ar šioje gydymo įstaigoje pacientams teikiamos psichologinės konsultacijos?
• Su kuo galiu pasikalbėti, jei man reikia nemokamų ar pigesnių konsultavimo paslaugų?
• Ar rekomenduojate kokių nors atsipalaidavimo technikų ar kitų būdų, kaip valdyti mano depresiją?
• Ar rekomenduotumėte vartoti vaistus nuo mano depresijos?
• Į ką turėčiau kreiptis, jei mano depresijos simptomai tęstųsi arba paūmėtų?
• Ką daryti, jei jaučiuosi linkęs į savižudybę arba manau, kad gyventi nebeverta?

Kaip valdyti šalutinio poveikio baimę? #

Normalu, kad pradėjus gydymą nuo vėžio bijote šalutinio poveikio, tačiau svarbu prisiminti, kad vėžio gydymas kiekvienam žmogui yra skirtingas ir jį lemia daug veiksnių. Žinokite, kad jūsų sveikatos priežiūros komanda turi įvairių būdų jums padėti išvengti šalutinio poveikio ar jį palengvinti.

Dažniausiai rūpinamasi dėl:

• Nežinojimo, ko tikėtis.
• Fizinių šalutinių reiškinių, pavyzdžiui, skausmo, pykinimo, vėmimo ir nuovargio.
• Negalėjimo užsiimti įprasta veikla, pavyzdžiui, rūpintis šeima, dirbti, eiti į mokyklą ar sportuoti.
• Susirūpinimo, kad jūsų priežiūra taps našta jūsų šeimai, arba kitokio pobūdžio kaltės jausmas.
• Jūsų išvaizdos pokyčių, pavyzdžiui, plaukų slinkimo.
• Lytinio gyvenimo iššūkių arba vaisingumo problemų.
• Susirūpinimo dėl konkretaus gydymo ar procedūros.

Nebijokite kalbėtis su savo sveikatos priežiūros komanda apie galimą šalutinį vėžio ir vėžio gydymo, kurį gausite, poveikį. Jūsų komanda gali padėti Jums sudaryti šalutinio poveikio valdymo planą. Pokalbiai apie šalutinį poveikį, žinojimas, ko tikėtis, ir plano sudarymas gali padėti pasiruošti gydymui.

Kaip įveikti baimę dėl šalutinio poveikio?

Atminkite, kad ilgalaikis gydymo tikslas yra jums padėti, o ne pakenkti. Daugelis šiandien taikomų vėžio gydymo būdų yra ne tokie intensyvūs, trunka trumpiau nei anksčiau ir daugelis šalutinių poveikių apskritai trunka tik trumpą laiką. Jie dažnai išnyksta praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po to, kai baigsite gydymą. Žinodami, ko tikėtis, galite susidaryti planą ir atgauti kontrolės jausmą. Taip pat turėtumėte žinoti, kad gydytojai gali užkirsti kelią daugeliui šalutinių poveikių prieš pradedant gydymą.

Štai keletas patarimų, kaip susidoroti su šalutinio poveikio baime:

• Aktyviai dalyvaukite planuojant gydymą, su gydytoju reikėtų aptarti galimą įvairių gydymo metodų šalutinį poveikį.
• Pasiteiraukite, kada kokio šalutinio poveikio tikėtis gydymo laikotarpiu ir jam pasibaigus, kad žinotumėte, į ką atkreipti dėmesį, ir nebūtumėte nustebinti, jei jis pasireikštų.
• Paprašykite sveikatos priežiūros komandos pateikti galimų simptomų, dėl kurių gali prireikti skubios medicininės pagalbos, sąrašą.
• Užsirašykite visus savo klausimus ir nuogąstavimus, nesvarbu, kokie dideli ar maži jie būtų. Taip pat užsirašykite gydytojo atsakymus arba į susitikimą ateikite su artimuoju, kuris užrašytų atsakymus.
• Jei nerimaujate dėl savo galimybės susilaukti vaikų (vaisingumo) po vėžio, prieš pradėdami vėžio gydymą, kreipkitės į gydytoją dėl galimybės apsilankyti pas vaisingumo specialistą.
• Išbandykite atsipalaidavimo būdus, pavyzdžiui, gilų kvėpavimą, muziką, jogą ir meditaciją. Tai gali padėti jausti mažesnį nerimą, geriau susikaupti ir priimti aiškesnius sprendimus.
• Duokite sau laiko prisitaikyti prie bet kokių savo išvaizdos pokyčių. Leiskite sau liūdėti dėl pokyčių ir paklauskite savo sveikatos priežiūros komandos apie būdus, kaip su jais susidoroti.

Klausimai, kuriuos galite užduoti sveikatos priežiūros komandai

• Kokių simptomų galiu tikėtis dėl šio konkretaus vėžio tipo ir stadijos?
• Koks šalutinis poveikis būdingas kiekvienam vėžio gydymo plane numatytam gydymui?
• Kada tikėtina, kad pasireikš šalutinis poveikis? Kiek laiko jie tęsis?
• Ką galima padaryti, kad šalutinio poveikio išvengčiau arba jį sušvelninčiau?
• Kam turėčiau pasakyti, jei pradedu jausti šalutinį gydymo poveikį? Kaip greitai?
• Koks šalutinis poveikis ar simptomai laikomi skubiais atvejais?
• Į ką kreiptis, jei kiltų klausimų dėl šalutinio poveikio? Į ką galiu kreiptis po darbo valandų, kai klinika nedirba?
• Ar yra kitų būdų, kaip galiu susidoroti su gydymo poveikio baimėmis?
• Ar galite rekomenduoti socialinį darbuotoją, patarėją, palaikomosios ar paliatyviosios pagalbos specialistą, su kuriuo galėčiau pasikalbėti?

Kaip susidoroti su kaltės jausmu? #

Daugelis vėžiu sergančių žmonių patiria kaltės jausmą. Kaltė dažnai verčia žmones mintyse kartoti scenarijus „kas būtų, jeigu” ir „jeigu tik”, kad išsiaiškintų, ką galėjo padaryti kitaip.

Vėžiu sergantys žmonės gali jausti kaltę įvairiais laikotarpiais dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, galite jausti kaltę, nes:

• Galėjote anksčiau pastebėti simptomus arba anksčiau kreiptis į gydytoją.
• Nerimaujate, kad esate našta savo šeimai ar artimiesiems.
• Gydymas, kurį gavote, nepasiteisino taip, kaip tikėjotės.
• Turite daug finansinių išlaidų arba dėl gydymo esate nedarbingas.
• Jūs išgyvenote vėžį, o kiti – ne. Tai dar vadinama „išgyvenusiojo kaltės jausmu”.
• Kaltinate save arba jaučiatės sutrikęs ar gėdijatės gyvenimo būdo pasirinkimų ir įpročių, kurie galėjo padidinti riziką susirgti vėžiu.

Vėžiu sergančių žmonių šeimos nariai ir draugai taip pat gali jausti kaltę, nes jie:

• Yra sveiki, o jų artimas žmogus serga.
• Negali labiau padėti.
• Negali padaryti vėžiu sergančio asmens sveikesnio.
• Patys jaučia stresą ar liūdesį dėl artimo žmogaus ligos.

Kaltės paleidimas

Kaltės jausmas yra dažnas, tačiau nėra sveika nuolat apie jį galvoti. Jausdamiesi labai kalti dėl įvykių, kurių negalite kontroliuoti, ir negalėdami paleisti kaltės jausmo, galite susirgti depresija.

Kaltės jausmo paleidimas gali padėti pagerinti jūsų savijautą ir gebėjimą susidoroti su vėžiu. Apsvarstykite toliau pateiktus patarimus, kaip sumažinti kaltės jausmą:

• Atminkite, kad vėžys nėra jūsų ar kieno nors kito kaltė. Kartais vėžiu sergantys žmonės jaučiasi kalti dėl tam tikrų savo gyvenimo būdo pasirinkimų, pavyzdžiui, cigarečių rūkymo, tačiau svarbu sau ir kitiems atleisti bet kokias klaidas, kurias, jūsų manymu, padarėte praeityje.
• Žinokite, kad kaltės jausmas ateis ir praeis. Kaip ir visos sunkios emocijos, kurias sukelia vėžio diagnozė, kaltės jausmas laikui bėgant keisis.
• Pasidalykite savo jausmais. Pasikalbėkite apie jaučiamą kaltę su žmogumi, kuriuo pasitikite, arba su psichologu ar socialiniu darbuotoju.
• Prisijunkite prie paramos grupės. Daugeliui žmonių padeda žinojimas, kad kiti yra buvę jų situacijoje ir patyrę panašų kaltės jausmą.
• Sutelkite dėmesį į teigiamus dalykus savo gyvenime, už kuriuos esate dėkingi. Raskite veiklos, kuri padėtų atsipalaiduoti ir gerai jaustis. Darykite tai, kas jums patinka, pavyzdžiui, susitikite su draugu ar pažiūrėkite smagų filmą.
• Raskite kitų sveikų būdų emocijoms išreikšti. Apsvarstykite galimybę parodyti, kaip jaučiatės, užsiimdami mėgstama kūrybine veikla, pavyzdžiui, muzika ar menu. Arba užrašykite savo mintis ir jausmus.

Sielvartas ir netektis #

Kai žmonės praranda mylimą žmogų, paprastai prasideda sielvartas. Beveik neįmanoma patirti netekties nejaučiant tam tikro sielvarto. Sielvartas yra normali reakcija į mylimo žmogaus netektį. Sielvartas yra gedėjimo proceso dalis, ir kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali.

Sielvarto ir netekties supratimas

Sielvartas – tai, kaip žmogus reaguoja į netektį. Mirus mylimam žmogui, galite jausti liūdesį, pyktį, tuštumą, sumišimą ir daugybę kitų emocijų. Galite elgtis kitaip nei įprastai. Sielvartas yra procesas, todėl laikui bėgant galite jausti skirtingus dalykus. Nėra blogo būdo, kaip išgyventi sielvartą.

Taip pat galite liūdėti po vėžio diagnozės nustatymo arba vėžio gydymo metu. Tokie išgyvenimai kaip nepriklausomybės praradimas, vaisingumo problemos ar netikrumo jausmas, atsirandantis diagnozavus vėžį, gali sukelti sielvartą jums ar jūsų artimiesiems.

Kaip dažniausiai reaguojama į netektį?

Tai, kaip jūs reaguojate į netektį, gali labai skirtis nuo to, kaip į netektį reaguoja kiti žmonės. Laikui bėgant jis taip pat gali keistis. Jums gali būti būdingi kai kurie arba visi toliau išvardyti jausmai, mintys, fiziniai pojūčiai ir elgesys.

• Emocijos. Jūsų emocijos ar jausmai dėl sielvarto gali būti šokas, nutirpimas, liūdesys, neigimas, neviltis ir (arba) pyktis. Galite jausti nerimą arba depresiją. Taip pat galite jausti kaltę, palengvėjimą ar bejėgiškumą. Galite jausti ilgesį arba nostalgiją, t. y. norą prisiminti laiką iki vėžio diagnozės nustatymo. Kai sielvartaujate, priminimas, pavyzdžiui, daina ar komentaras, verčiantis jus galvoti apie netektį, gali priversti jus verkti. Taip pat galite verkti nežinodami, dėl ko pradėjote verkti.
• Mintys. Sielvartaudami galite patirti netikėjimą, sumišimą ir sunkumų susikaupti. Gali būti, kad negalėsite galvoti apie nieką kitą, išskyrus netektį arba mirusį asmenį. Taip pat galite matyti ar girdėti dalykus, kurių kiti žmonės nemato (haliucinacijos).
• Fiziniai pojūčiai. Sielvartas gali sukelti fizinius pojūčius ar jausmus. Galite pastebėti, kad gerklę ar krūtinę slegia ar jaučiate sunkumą. Taip pat galite jausti skrandžio negalavimą. Kiti fiziniai pojūčiai, kuriuos galite patirti sielvartaudami, yra galvos svaigimas, galvos skausmas, tirpimas, raumenų silpnumas ar įtampa, skausmas ir didelis nuovargis. Gali būti, kad dažniau jausitės blogai arba susirgsite.
• Elgesys. Kai sielvartaujate, normalu, kad elgiatės kitaip nei paprastai. Jums gali būti sunku užmigti arba išlikti miegui. Gali būti sunku mėgautis mėgstamu maistu ar užsiimti mėgstama veikla. Galite būti irzlūs arba trumparegiški. Sielvartaujant gali svyruoti Jūsų energijos lygis. Kartais galite jaustis taip, tarsi neturėtumėte energijos, arba galite jaustis neramus ir būti daug aktyvesnis nei įprastai. Gali pasikeisti jūsų religijos, tikėjimo ar dvasingumo suvokimas. Sielvartas ir netektis gali priversti jus suabejoti savo įsitikinimais arba tuo, kaip matote pasaulį. Jis taip pat gali pagilinti jūsų tikėjimą arba padėti naujai suprasti gyvenimo prasmę.

Jūsų sielvartas skiriasi nuo kitų žmonių sielvarto. Net ir tą pačią netektį išgyvenantys šeimos nariai į ją reaguos skirtingai.

Sielvartas dažnai vyksta bangomis arba ciklais, kai intensyvūs jausmai trunka kelias valandas ar dienas. Tarp šių laikotarpių galite jaustis tarsi viskas būtų „normaliau”. Tais laikotarpiais, kai jaučiate mažesnį sielvartą, gali atrodyti, kad atsigaunate po netekties arba pasijuntate geriau. Tačiau tada intensyvūs jausmai gali vėl sugrįžti.

Laikui bėgant galite pastebėti, kad šie sielvarto ciklai sumažės, nes prisitaikysite prie netekties. Vietoj to, kad sielvartą išgyventumėte nuolat, jį galite patirti tik tam tikromis datomis, pavyzdžiui, per šventes, gimtadienius ar kitus svarbius įvykius. Prisitaikymas nereiškia, kad jums mažiau rūpi netektis. Tai paprasčiausiai reiškia, kad sielvartas jums nėra toks naujas.

Kaip prisitaikyti prie gyvenimo po netekties?

Tai, kaip prisitaikysite prie gyvenimo po netekties, priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, nuo to, kokio tipo netektį išgyvenate, kiek jums metų, kokia jūsų asmenybė ir kiek jus palaiko draugai, šeima ir bendruomenė. Jei sielvartaujate dėl artimo žmogaus netekties, jūsų santykiai su tuo žmogumi ir tai, kaip jis mirė, taip pat gali turėti įtakos tam, kaip susidorosite su šia netektimi. Sielvarto procesas dažnai būna sunkesnis, kai turite neišspręstų jausmų ar konfliktų su mirusiu asmeniu.

Jei jūsų sielvartas yra stiprus, ilgai trunkantis arba laikui bėgant negerėja, gali padėti pokalbis su specialist, pvz., psichologu ar dvasininku.

Sielvarto įveikimas

Skaudu, kai miršta mylimas žmogus. Sielvartas yra jūsų emocinė reakcija į netektį. Sielvartaujant normalu jausti liūdesį, apgailestavimą, pyktį ir kitus jausmus. Gali atrodyti, kad skausmas niekada nesibaigs, o sielvartas gali ateiti ir praeiti mėnesiais ar net metais. Gali atrodyti, kad tai neįmanoma, tačiau yra būdų, kaip prisitaikyti prie gyvenimo be žmogaus, kurio netekote. Sielvarto procesas gali būti ilgas ir sunkus, tačiau yra dalykų, kuriais galite sau padėti jį įveikti.

Kokie yra skirtingi būdai susidoroti su sielvartu?

Jūsų susidorojimo būdai bus unikalūs, kaip ir jūsų sielvartas. Pagalvokite, kaip praeityje susidorojote su sunkiomis situacijomis, ir pabandykite panašiai elgtis dabar. Štai keletas dalykų, kuriuos galite išbandyti:

• Išliekite savo jausmus. Sielvartas skaudina, tačiau sielvartauti yra natūralu ir sveika. Leiskite sau išgyventi savo jausmus, pavyzdžiui, šoką, liūdesį, pyktį ir vienatvę. Nesmerkite savęs dėl bet kokių jausmų, net jei manote, kad jų neturėtumėte jausti. Galite jaustis kaltas arba jausti kitų spaudimą „susitaikyti”. Leiskite sau reaguoti, net jei tai reiškia verkti ar šaukti. Galbūt norėsite kasdien praleisti šiek tiek laiko vieni, kad galėtumėte pagalvoti apie savo artimąjį ir išlaisvinti savo jausmus. Tai gali būti ypač naudinga, jei sunku rodyti savo jausmus aplinkiniams.
• Būkite kantrūs. Leiskite sielvartui vykti savo tempu. Neteiskite savęs ir nelyginkite su kitais. Kiekvienas gedi skirtingai.
• Raskite būdų būti kūrybingi. Muzikavimas ar meno kūryba gali padėti išreikšti savo jausmus. Tai galite daryti savarankiškai arba padedant muzikos terapeutui ar meno terapeutui. Arba rašykite savo mintis, jausmus ir prisiminimus dienoraštyje. Peržvelgdami dienoraštį galite pamatyti, kaip laikui bėgant keičiasi jūsų sielvartas.
• Būkite fiziškai aktyvūs. Vaikščiojimas, bėgiojimas, važinėjimas dviračiu ar kitoks fizinis aktyvumas gali padėti atsikratyti streso ir susidoroti su jausmais. Galite pabandyti mušti bokso kriaušę arba mušti teniso kamuoliukus – tai bus sveika išeitis nusivylimui ar pykčiui, kurį jaučiate.
• Atleiskite sau. Būkite švelnūs su savimi, kai galvojate apie dalykus, dėl kurių apgailestaujate prisimindami laiką, kurį praleidote su mylimu žmogumi. Tai gali padėti daugiau dėmesio skirti geriems prisiminimams.
• Rūpinkitės savimi. Po artimojo mirties svarbu pasirūpinti savimi. Sielvartas gali labai nuvarginti jus emociškai ir fiziškai. Stenkitės pakankamai miegoti naktimis, sveikai maitintis ir reguliariai mankštintis. Pasitarkite su gydytoju arba slaugytoju, jei reikia patarimo dėl sveikos gyvensenos pasirinkimo arba susiduriate su problemomis, pavyzdžiui, miego sutrikimais.
• Laikykitės įprastos dienotvarkės. Kasdienė rutina padeda žinoti, ką daryti su savo laiku. Ji taip pat padeda palaikyti ryšius su pažįstamais žmonėmis ir vietomis. Gali būti, kad netrukus po netekties norėsite vengti didelių pokyčių, pavyzdžiui, naujo darbo ar persikraustymo. Išlaikydami įprastą gyvenimo būdą galite jaustis normaliau, saugiau ir patirti mažiau streso.
• Palaikykite ryšį su asmeniu, kurio netekote. Ryšį su mylimu žmogumi galite palaikyti įvairiais būdais. Tai gali būti nuotraukų žiūrėjimas, vaizdo įrašų žiūrėjimas, jo patarimų jums prisiminimas arba galvojimas apie kartu praleistą laiką.

Kaip šeima ir draugai gali jus palaikyti, kai sielvartaujate?

Jūs neprivalote liūdėti vieni. Paprašykite šeimos ir draugų pagalbos ir paramos. Štai keletas dalykų, kuriuos galite išbandyti, kad sielvartaudami jaustumėtės ne tokie vieniši:

• Pasikalbėkite su kitais artimaisiais. Pokalbiai apie netektį ir liūdesį gali padėti susidoroti su jausmais ir juos paleisti. Pasakykite šeimos nariams ir draugams, kad jums padeda kalbėtis. Įsitikinkite, kad jie žino, jog jums nereikia, kad jie duotų jums atsakymus. Jums tiesiog reikia, kad jie išklausytų.
• Mėgaukitės laiku su draugais ir šeima. Laiko praleidimas su žmonėmis, kurie jums patinka, gali padėti jums sveikti. Iš dalies susidoroti su netektimi padeda gebėjimas grįžti pirmyn ir atgal tarp sielvarto ir dalyvavimo kasdieniame gyvenime. Galite rinktis vakarienę su draugais, atpalaiduojančią vonią, žiūrėti filmą, pradėti naują pomėgį arba mėgautis gamta. Galima juoktis ir jaustis laimingam, nors ir praradote artimą žmogų.
• Prisijunkite prie paramos grupės. Paramos grupės suteikia galimybę pasikalbėti su kitais netektį išgyvenančiais žmonėmis. Grupės nariai gali padrąsinti, paguosti, patarti ir pateikti praktinių pasiūlymų. Jie taip pat gali parodyti, kad jūsų išgyvenimai yra normalūs. Galbūt norėsite prisijungti prie paramos grupės, skirtos žmonėms, netekusiems šeimos nario ar draugo. Arba galbūt norėsite suburti grupę, kurioje dalyvautų žmonės, atsidūrę konkrečioje jūsų situacijoje, pavyzdžiui, netekę sutuoktinio dėl vėžio.

Kaip rasti paramos sielvarto įveikimui

Po netekties galite sulaukti paramos iš šeimos, draugų, bendradarbių ir paramos grupės narių. Tačiau kartais galite pajusti, kad jums reikia daugiau pagalbos susidoroti su sielvartu. Specialistas gali padėti suprasti gedėjimo procesą ir susidoroti su netektimi.

Jei jus kamuoja intensyvūs jausmai, kurie tęsiasi ilgą laiką ir trukdo užsiimti kasdiene veikla, gali padėti terapija. Ji gali padėti suprasti, kodėl jums sunku, ir rasti būdų, kaip susidoroti su netektimi. Psichikos sveikatos specialistas, pavyzdžiui, psichologas, vykdo individualią ir grupinę terapijas.

Terapija gali būti naudinga, kai po netekties patiriate bet kurį iš toliau išvardytų išgyvenimų:

• Sunkumai valgant ar miegant.
• Sunkumai dirbti ar užsiimti įprasta veikla praėjus šešiems ar daugiau mėnesių po netekties.
• Negalite savimi pasirūpinti.
• Jaučiatės beverčiai.
• Galvojate apie savižudybę.

Pokyčiai po netekties #

Artimo žmogaus mirtis sukelia daug pokyčių išgyvenusiems šeimos nariams. Jie gali būti įvairūs – nuo buitinės rutinos pokyčių iki prioritetų ar ateities planų pasikeitimų. Pripratimas prie naujų gyvenimo situacijų gali užtrukti mėnesius ar metus.

Dažniausiai pasitaikantys pokyčiai

Mirus šeimos nariui ar artimam draugui, pokyčius galite pastebėti keliose srityse:

• Santykiai. Po artimo žmogaus mirties galite pastebėti, kad pasikeitė jūsų ir jūsų šeimos narių bei draugų tarpusavio santykiai. Kai kurie draugai ar šeimos nariai gali nežinoti, ką sakyti ar kaip elgtis šalia jūsų. Arba jie gali nuo jūsų atsiriboti. Kiti gali tapti jums artimesni nei bet kada anksčiau. Dėl pasikeitusių interesų, prioritetų ar tikslų po artimo žmogaus mirties galite prarasti ryšį su kai kuriais draugais ir šeimos nariais. Tačiau taip pat gali atsirasti naujų santykių ir naujų draugysčių.
• Rutina. Jei slaugėte vėžiu sergantį artimąjį, didelę dalį jūsų kasdienės rutinos galėjo sudaryti apsilankymai ligoninėje ar slaugos užduotys. Kai tas žmogus miršta ir ši pažįstama rutina baigiasi, galite pasijusti pasimetę ir pasiilgti savo slaugymo pareigų. Laikui bėgant daugelis žmonių sugeba susikurti naują rutiną, kuri jiems atrodo pažįstama ir patogi.
• Pareigos. Mirus partneriui ar šeimos nariui, jums gali tekti imtis užduočių, kurias jis ar ji anksčiau atlikdavo. Kai kurios iš šių užduočių jums gali būti visiškai nepažįstamos ir jų mokymasis gali kelti stresą. Kai nebeskiriate savo laiko slaugymui, taip pat gali atrodyti, kad turite per daug laisvo laiko. Šis jausmas gali išlaisvinti daugybę emocijų, kurias anksčiau galėjote slėpti atlikdami daugybę slaugos užduočių.
• Užimtumas ir finansai. Jei jūsų partneris ar šeimos narys buvo pagrindinis pajamų šaltinis šeimoje, jums gali tekti dirbti daugiau valandų, grįžti į darbą arba jį pakeisti. Jei esate mažų vaikų turintis mama/tėvas, tai gali reikšti, kad teks pasirūpinti vaikų priežiūra ir mažiau laiko praleisti namuose. Šeimos nario mirtis taip pat gali pakeisti jūsų šeimos finansus dėl mažesnio atlyginimo, socialinių išmokų pasikeitimo arba išmokų iš gyvybės draudimo poliso.
• Tikėjimas ir dvasingumas. Mirus mylimam žmogui, galite suabejoti savo religiniais ar dvasiniais įsitikinimais arba gyvenimo prasmės supratimu, arba pastebėsite, kad jūsų tikėjimas sustiprėjo ir tapo paguodos šaltiniu.
• Prioritetai ir tikslai. Jūsų prioritetai gali pasikeisti ir atspindėti tai, kas dabar jums svarbiausia. Ankstesnius prioritetus, pavyzdžiui, darbą, gali pakeisti nauji prioritetai, pavyzdžiui, daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais arba daugiau dėmesio skirti savo sveikatai. Taip pat gali tekti keisti prioritetus dėl praktinių priežasčių. Pavyzdžiui, jei ką tik tapote pagrindiniu šeimos maitintoju, gali tekti sutelkti dėmesį į gero darbo paieškas arba karjeros kūrimą. Prisitaikant prie naujo gyvenimo būdo, taip pat gali tekti pakeisti savo tikslus arba atidėti veiksmus jiems pasiekti.
• Veikla ir interesai. Gali būti, kad jums nebepatinka kai kurios veiklos, kuriomis anksčiau mėgavotės. Arba gali atsirasti naujų pomėgių. Tai gali būti įsitraukimas į veiklą, kuri buvo svarbi jūsų mylimam žmogui, arba savanoriška veikla ligoninėje ar onkologinėmis ligomis sergančiųjų organizacijoje.

Kaip susidoroti su pokyčiais

Toliau pateikti siūlymai gali padėti geriau susidoroti su stresą keliančiais pokyčiais po mylimo žmogaus mirties:

• Neskubėkite priimti svarbių sprendimų. Metai po artimo žmogaus mirties yra labai emocingi. Psichikos sveikatos ekspertai siūlo palaukti bent metus prieš priimant svarbius sprendimus, pavyzdžiui, persikraustyti ar keisti darbą. Apsvarstykite galimybę sudaryti sprendimų ir užduočių sąrašą ir nuspręskite, kuriuos iš jų būtina atlikti nedelsiant. Pasistenkite atidėti svarbius sprendimus, kurie gali palaukti.
• Pasidalykite naujomis atsakomybėmis. Jums ir jūsų šeimai prireiks laiko prisitaikyti prie naujų pareigų ir įsitvirtinti naujoje rutinoje. Šeimoje aptarkite namų ruošos darbus ir kas už kokias užduotis bus atsakingas. Taip pat aptarkite šeimos rutinos pokyčius. Tai ypač svarbu mažesniems vaikams, kurie gali būti ypač sutrikę.
• Paprašykite pagalbos ir ją priimkite. Draugai ir šeima norės jums padėti, tačiau gali nežinoti, ko jums reikia, arba nežinoti, kaip paklausti, ar jums reikia pagalbos. Konkrečiai nurodykite savo poreikius ir turėkite užduočių, kurias gali atlikti kiti, sąrašą. Jei mokotės atlikti nepažįstamas užduotis, pavyzdžiui, gaminti maistą, paprašykite, kad kas nors parodytų, ką daryti.
• Kreipkitės pagalbos tvarkant finansinius ir teisinius reikalus. Daugybė finansinių ir teisinių užduočių po mirties dažnai atrodo neįveikiamos. Tai ypač aktualu, jei nesate įpratę patys tvarkyti savo finansinių ir teisinių reikalų. Jei įmanoma, pasitarkite su teisininku, buhalteriu ar finansų patarėju. Tai gali padėti jums suplanuoti teisinę ir finansinę ateitį ir ilgainiui sutaupyti pinigų.
• Apsvarstykite galimybę vesti dienoraštį. Dienoraščio arba dienoraščio vedimas gali padėti suprasti, kokius pokyčius patiriate. Dienoraštyje galėsite išrašyti savo jausmus ir mintis, jį galite naudoti organizuodami savo užduotis, prioritetus ir planus. Peržvelgdami savo dienoraštį galite pamatyti, kaip pasikeitė jūsų prioritetai ir tikslai ir kaip pagerėjo jūsų gebėjimas susidoroti su sunkumais.
• Apsvarstykite galimybę prisijungti prie paramos grupės. Paramos grupėse galite pabendrauti su kitais žmonėmis, kurie patiria panašius jausmus ir išgyvenimus. Tikėtina, kad kiti žmonės, netekę artimo žmogaus dėl vėžio, patyrė daugelį tų pačių pokyčių. Jie gali suteikti jums emocinę paramą ir praktinių patarimų, kaip prisitaikyti.
• Nepamirškite teigiamų dalykų. Prioritetų keitimas, naujų interesų plėtojimas ir naujų įgūdžių mokymasis gali atnešti teigiamų pokyčių jūsų gyvenime. Leiskite sau didžiuotis naujais pasiekimais. Nepamirškite, kad mėgautis nauja veikla ar užsibrėžti naujus tikslus ateičiai nėra nelojalu mylimam žmogui.

Pagalba gedintiems vaikams ir paaugliams

Vaikai ir paaugliai sielvartą išreiškia įvairiais būdais. Kai kurie gali liūdėti ir įvardinti netektį, kaip ir daugelis suaugusiųjų. Tačiau, priklausomai nuo amžiaus, jie gali liūdesį rodyti tik kartais ir trumpai. Vaikai gali skųstis fiziniu diskomfortu, pavyzdžiui, skrandžio ar galvos skausmais, ar gali reikšti nerimą dėl kitų iššūkių, pavyzdžiui, mokyklos.

Netektis būna intensyvesnė, kai vaikas su mirusiuoju palaikė artimus santykius, pavyzdžiui, su tėvais ar broliais ir seserimis. Tačiau iš vaiko reakcijos tai ne visada akivaizdu, gali atrodyti, kad vaiko sielvartas ateina ir praeina. Vaikas gali retai išreikšti savo sielvartą žodžiu. Tai normalu. Be to, jūsų vaikas gali iš naujo patirti netekties intensyvumą augdamas. Tai gali dažniau atsitikti per tam tikrus gyvenimo etapus, pavyzdžiui, pradedant lankyti mokyklą ar einant į pirmąjį pasimatymą. Net ir suaugus, svarbūs įvykiai, tokie kaip universiteto baigimas ar santuokos sudarymas, gali sukelti naują sielvartą.

Supratimas, kaip vaikai ir paaugliai supranta mirtį

Naudinga žinoti, kaip vaikai supranta mirtį skirtingais raidos etapais. Tai skiriasi priklausomai nuo amžiaus ir dažnai keičiasi vaikui vystantis emociškai ir socialiai. Vaikų reakcijoms įtakos turi ir kiti veiksniai. Tai gali būti asmenybė, ankstesnė patirtis, susijusi su mirtimi, ir šeimos narių parama. Nepamirškite, kad vaikai iš vieno raidos etapo į kitą nepereina staiga. Kiekvieno etapo bruožai gali sutapti.

Kūdikiai (nuo gimimo iki 2 metų)

• Nesupranta mirties.
• Suvokia atsiskyrimą ir sielvartauja dėl tėvų ar globėjų nebuvimo.
• Į tėvų ar globėjų nebuvimą gali reaguoti padidėjusiu verksmu, sumažėjusiu jautrumu, valgymo ar miego pokyčiais.
• Gali nuolat ieškoti ar prašyti dingusio tėvo ar globėjo ir laukti, kol jis ar ji sugrįš.
• Labiausiai juos paveikia išgyvenusių tėvų ir globėjų liūdesys.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai (nuo 3 iki 6 metų)

• Smalsiai domisi mirtimi ir mano, kad ji yra laikina arba grįžtama.
• Mirtį gali suvokti kaip kažką panašaus į miegą. Kitaip tariant, žmogus yra miręs, bet tik ribotai ir po mirties gali toliau kvėpuoti ar valgyti.
• Dažnai jaučiasi kalti ir mano, kad yra atsakingi už artimo žmogaus mirtį, galbūt dėl to, kad buvo „blogi” arba norėjo, kad žmogus „išeitų”.
• Gali manyti, kad gali priversti mirusįjį sugrįžti, jei bus pakankamai geri.
• Gali nerimauti dėl to, kas jais pasirūpins, ir dėl to, kad bus palikti.
• Juos labai veikia išgyvenusių šeimos narių liūdesys.
• Negali išreikšti savo jausmų žodžiais, o į netektį reaguoja elgesiu, pavyzdžiui, dirglumu, agresija, fiziniais simptomais, miego sunkumais arba regresija (pavyzdžiui, šlapinimusi į lovą arba nykščio čiulpimu).

Mokyklinio amžiaus vaikai (6-12 metų)

• Supranta, kad mirtis yra galutinė.
• Apie mirtį gali galvoti kaip apie žmogų arba dvasią, pavyzdžiui, vaiduoklį, angelą arba skeletą.
• Būdami maždaug 10 metų supranta, kad mirtis ištinka kiekvieną ir kad jos neįmanoma išvengti.
• Dažnai domisi konkrečiomis mirties detalėmis ir tuo, kas atsitinka su kūnu po mirties.
• Gali patirti įvairių emocijų, įskaitant kaltę, pyktį, gėdą, nerimą, liūdesį ir susirūpinimą dėl savo mirties.
• Sunkiai kalba apie savo jausmus. Jų jausmai gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip vengimas lankyti mokyklą, prasti rezultatai mokykloje, agresija, fiziniai simptomai, atsiribojimas nuo draugų ir regresija.
• Gali nerimauti dėl to, kas jais pasirūpins, ir greičiausiai išgyvens nesaugumo, įsikibimo ir apleistumo jausmus.
• Gali nerimauti, kad yra kalti dėl artimojo mirties.

Paaugliai (nuo 13 iki 18 metų)

• Supranta mirties sąvoką, tačiau neturi suaugusiųjų patirties, įveikos įgūdžių ar elgesio.
• Gali išreikšti pyktį ant šeimos narių arba elgtis impulsyviai ar neapgalvotai, pavyzdžiui, vartoti narkotines medžiagas, muštis mokykloje ir lytiškai santykiauti.
• Gali patirti įvairių emocijų, bet nežinoti, kaip su jomis elgtis, arba nesijausti patogiai apie jas kalbėti.
• Gali abejoti savo tikėjimu arba pasaulio supratimu.
• Gali nereaguoti į suaugusių šeimos narių paramą, nes jiems norisi būti nepriklausomiems ir atsiskyrusiems nuo tėvų.
• Gali  bandyti susidoroti praleisdami daugiau laiko su draugais arba atsitraukdami nuo šeimos ir likdami vieni.

Pagalba vaikui susidoroti su netektimi

Paaiškinkite apie mirtį paprastai, tiesiogiai ir sąžiningai, atsižvelgdami į vaiko raidos lygį. Vaikai negali apmąstyti savo minčių ir emocijų kaip suaugusieji, todėl jiems reikės daug trumpų pokalbių. Gali būti, kad  tą pačią informaciją reikės pakartoti daug kartų – vaikai gali dažnai užduoti tuos pačius klausimus, taip bandydami suprasti sudėtingą informaciją.

Keletas patarimų, kurie padės paaiškinti vaikui apie mirtį ir netektį:

• Mirtį aiškinkite vartodami tikrus žodžius, pavyzdžiui, „mirė”, o ne „užmigo”. Galite pasakyti, kad mirtis reiškia, jog žmogaus kūnas nustojo veikti arba kad žmogus nebegali kvėpuoti, kalbėti, judėti, valgyti ar daryti kitų dalykų, kuriuos galėjo daryti būdamas gyvas.
• Pasidalykite savo šeimos religiniais ar dvasiniais įsitikinimais apie mirtį.
• Skatinkite vaiką užduoti klausimus ir stenkitės į juos atsakyti sąžiningai ir tiesiogiai. Jei nežinote atsakymo į klausimą, padėkite rasti atsakymą.
• Naudokite knygas, piešinius arba vaidmenų žaidimus, kad padėtumėte jaunesniam vaikui suprasti mirtį.

Toliau pateikiami pasiūlymai, kurie gali padėti vaikui susidoroti su netektimi:

• Įsitikinkite, kad vaikas supranta, jog jis nėra kaltas dėl mirties ir kad miręs žmogus nebegrįš.
• Suteikite daug meilės ir dažnai patikinkite vaiką, kad jis ir toliau bus mylimas ir juo bus rūpinamasi.
• Skatinkite vaiką kalbėti apie savo emocijas. Pasiūlykite kitų jausmų išraiškos būdų, pavyzdžiui, piešti paveikslą, žaisti vaidmenų žaidimus.
• Neapsunkinant vaiko, pasidalykite su juo savo sielvartu. Savo emocijų išreiškimas gali paskatinti sūnų ar dukrą pasidalyti savo emocijomis.
• Padėkite vaikui suprasti, kad normalus sielvartas apima įvairias emocijas, įskaitant pyktį, kaltę ir nusivylimą. Paaiškinkite, kad jo emocijos ir reakcijos gali labai skirtis nuo suaugusiųjų emocijų ir reakcijų.
• Užtikrinkite vaiką, kad normalu, jog sielvarto skausmas laikui bėgant ateina ir praeina. Paaiškinkite, kad jie ne visada gali nuspėti, kada jiems bus liūdna.
• Jei vaikas vyresnis, paraginkite jį pasikalbėti su suaugusiuoju už šeimos ribų, pavyzdžiui, mokytoju. Taip pat galite pagalvoti apie konkretaus amžiaus paramos grupę.
• Išlaikykite kuo nuoseklesnę rutiną ir vaiku besirūpinančius asmenis ir toliau išlaikykite elgesio ribas. Rūpestis, nuoseklumas ir tęstinumas padeda vaikams jaustis saugiai.
• Skatinkite leisti laiką su draugais ir užsiimti kita vaiko amžių atitinkančia veikla.
• Užtikrinkite vaiką, kad jaustis laimingu ir linksmintis niekada nėra nelojalu mirusiam asmeniui.
• Jei nerimaujate dėl vaiko elgesio, pasitarkite su vaikų psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu.

Kasdienės rutinos ir vaidmenų pokyčiai

Tėvų ar kitų artimų šeimos narių mirtis gali tiesiogiai paveikti kasdienį vaiko gyvenimą – pasikeičia šeimos rutina ir vaidmenys, pavyzdžiui, likusiam tėvui tenka ilgiau dirbti ir mažiau laiko praleisti namuose. Šie pokyčiai dar labiau trikdo vaiką ir gali sukelti dar daugiau streso. Net ir mažiems vaikui praverstų papildomas pasiruošimas, pokalbiai ir pagalba, susijusi su šiomis permainomis.

Nors vėžiu sergančio šeimos nario mirtis yra skausminga, ji taip pat gali sumažinti dalį vaiko patiriamo streso. Pavyzdžiui, brolio ar sesers mirtis gali reikšti, kad tėvams nereikia dalyti laiko tarp sergančio vaiko ligoninėje ir kito vaiko namuose. Normalu jausti stiprius, mišrius jausmus, įskaitant tam tikrą palengvėjimą, kai po ilgos ar sunkios ligos šeimos nario kančios baigiasi. Padėkite vaikui suprasti, kad šie jausmai yra normalūs ir kad jis neturėtų jaustis kaltas dėl jų.

Mirusio asmens pagerbimas ir prisiminimas

Jau 3 metų vaikai supranta atsisveikinimo sąvoką. Jiems turėtų būti leista pasirinkti, kaip atsisveikinti su mylimu žmogumi.

• Ikimokyklinio amžiaus ir vyresniems vaikams suteikite galimybę rinktis, ar dalyvauti pamaldose ar laidotuvėse, tačiau neverskite jų dalyvauti, jei jie to nenori.
• Kai kurie vaikai gali norėti dalyvauti mirusiojo atminimo pamaldose, bet ne laidotuvėse.
• Leiskite vyresniems vaikams ir paaugliams, jei jie to nori, padėti planuoti laidotuves.
• Iš anksto pasikalbėkite su vaikais apie tai, kas vyks per laidotuvių ceremoniją. Apsvarstykite galimybę apsilankyti bažnyčioje arba kapinėse.
• Paprašykite suaugusiojo, kuriuo pasitikite, padėti prižiūrėti mažus vaikus per laidotuves arba išeiti namo su vaiku, kuris nusprendžia, kad nori išeiti anksčiau.

Padėkite vaikui suprasti, kad miręs žmogus gyvena jo atmintyje. Mirtinai sergantys tėvai kartais palieka laiškus, vaizdo įrašus ar nuotraukas, kad vaikai prisimintų, kaip stipriai buvo mylimi. Vaikai taip pat gali surinkti nuotraukas ir kitus ypatingus daiktus, kad sukurtų savo atminimą. Jaunesni vaikai daugiausia žinių apie mirusįjį gaus iš kitų šeimos narių prisiminimų. Dažnai kalbėkite apie šį asmenį ir priminkite vaikams, kaip stipriai miręs asmuo juos mylėjo. Laikui bėgant vaikai gali suprasti, kad jie nebūtų tokie, kokie yra, jei miręs ypatingas žmogus nebūtų turėjęs jiems įtakos.

Sielvartas netekus brolio ar sesers

Sielvartas yra normali reakcija į brolio ar sesers netektį. Tačiau suaugę broliai ir seserys kartais vadinami „pamirštaisiais gedėtojais”, nes jų sielvartą dažnai užgožia kitų šeimos narių, pavyzdžiui, asmens tėvų, sutuoktinio ar vaikų, sielvartas.

Nepaisant to, kokie santykiai siejo jus su broliu ar seserimi, turite teisę gedėti. Šeimos nariai ir draugai gali nesuprasti, kokį vaidmenį jūsų gyvenime atliko jūsų brolis ar sesuo, todėl svarbu juos informuoti, kad jums reikia jų paramos.

Brolio ar sesers mirtis gali turėti daugybę pasekmių žmogui, pavyzdžiui:

• Ilgalaikių santykių praradimas. Broliai ir seserys dažnai būna giliai susiję vienas su kitu. Jie dalyvavo vienas kito gyvenime per visus jo pakilimus ir nuosmukius. Taigi jų mirtis gali reikšti draugo, gynėjo ir patikėtinio, su kuriuo jus sieja daugybė prisiminimų, netektį. Galite liūdėti dėl to, kad praradote ankstesnius santykius ir vaidmenį, kurį įsivaizdavote atliekant savo brolį ar seserį jūsų ateityje.
• Kaltė. Brolių ir seserų santykiai gali būti sudėtingi. Juose gali būti tiek meilės ir prieraišumo, tiek varžymosi, pavydo ir ginčų. Galite jausti kaltę dėl to, ką kažkada pasakėte ar padarėte, apgailestauti, kad nepalaikėte artimesnių santykių. Taip pat galite mintyse kartoti scenarijus „kas būtų, jeigu būtų” ir „jeigu būčiau”. Arba galite jausti „išgyvenusiojo kaltę”, klausdami, kodėl ne jūs buvote tas, kuris mirė.
• Jūsų vaidmens šeimoje apibrėžimas iš naujo. Šeimos nariai turi skirtingus, kartais neišsakytus, vaidmenis ir pareigas, kurie gali pasikeisti mirus broliui ar seseriai. Galite prisiimti naujų pareigų, pavyzdžiui, tapti vyriausiuoju vaiku arba vieninteliu vaiku, į kurį šeimos nariai žvelgia kaip į lyderį. Dėl šio pasikeitimo sielvarto proceso metu galite jausti daugiau streso ar apmaudo.
• Baimė susirgti vėžiu. Kadangi Jūs ir Jūsų broliai ir seserys turite daug tų pačių genų, normalu nerimauti, kad ir Jūs galite susirgti vėžiu. Taip pat galite nerimauti, kad liga bus diagnozuota ir kitiems šeimos nariams. Nors vėžys gali atsirasti šeimoje, dauguma vėžio atvejų yra sporadiniai, t. y. jie atsiranda atsitiktinai.

Patarimai, kaip įveikti brolio ar sesers netektį

Kiekvienas žmogus skirtingai išgyvena brolio ar sesers netektį. Nėra vieno konkretaus būdo, kaip išgyventi sielvartą, ar konkretaus laiko, per kurį galima atsigauti nuo šios netekties. Toliau pateikiami patarimai gali padėti jums gedėjimo proceso metu:

• Pasidalykite savo sielvartu su kitais šeimos nariais. Dėl brolio ar sesers netekties liūdi visa jūsų šeima, tačiau kiekvienas žmogus liūdi savaip. Pokalbiai apie bendrą sielvartą gali padėti kartu išgyventi skausmą ir liūdesį.
• Ieškokite paramos už šeimos ribų. Gali būti naudinga ieškoti paramos iš savo šeimos narių, tačiau  jiems taip pat gali būti sunku suteikti paguodą, kai jie patys išgyvena sielvartą. Apsvarstykite galimybę pasikalbėti apie netektį su žmonėmis už šeimos ribų, pavyzdžiui, su artimu draugu, dvasininku. Paramos grupės taip pat gali padėti pasikalbėti su kitais žmonėmis, kurie turi panašią patirtį ir supranta jūsų išgyvenimus ir jausmus.
• Atleiskite sau. Broliai ir seserys konkuruoja, ginčijasi ir meta vienas kitam iššūkius. Atleiskite sau už visus nemalonius dalykus, kuriuos padarėte ar pasakėte, arba už dalykus, kuriuos norėjote padaryti ar pasakyti, bet nepadarėte. Atleiskite sau už tai, kad nepalaikėte pakankamai artimų santykių su broliu ar seserimi – tai nereiškia, kad jo ar jos nemylėjote.
• Rūpinkitės savo fizine sveikata. Padėkite iš dalies sumažinti baimę dėl asmeninės vėžio rizikos, sutelkdami dėmesį į sveikatai palankios gyvensenos formavimą ir palaikymą. Reguliariai tikrinkitės ir atlikite profilaktinius tyrimus pagal gydytojo rekomendacijas.
• Rūpinkitės savo emocine sveikata. Jausti liūdesį yra normali reakcija į brolio ar sesers netektį,  tačiau kartais šie ir kiti depresijos simptomai laikui bėgant nesumažėja, ir beviltiškumo, nerimo ar pykčio jausmas gali pradėti veikti jūsų kasdienį gyvenimą. Jei taip jaučiatės dėl sielvarto, kreipkitės į gydytoją.
• Raskite būdų, kaip prisiminti savo brolį ar seserį. Kai sielvarto skausmas pradeda mažėti, gali atrodyti, kad pradedate pamiršti savo brolį ar seserį. Ieškodami būdų, kaip įamžinti savo brolį ar seserį, galite išsaugoti jo ar jos atminimą ir palaikyti ryšio jausmą, pavyzdžiui, galite nuspręsti sukurti šeimos atminimo knygą su nuotraukomis, pasakojimais ar kitais prisiminimais, prie kurių prisidėjo įvairūs šeimos nariai arba apsvarstyti galimybę savanoriauti su vėžiu susijusioje labdaros organizacijoje arba organizacijoje, kuri buvo svarbi jūsų broliui ar seseriai.

Vaiko, netekusio brolio ar sesers, auklėjimas

Brolio ar sesers mirtis vaikui yra didžiulė netektis. Tačiau tėvai dažnai būna prislėgti savo pačių sielvarto ir jiems gali prireikti pagalbos sprendžiant gedinčių brolių ir seserų poreikius. Likęs gyvas vaikas gali jausti poreikį „pavaduoti” mirusį vaiką arba gali nerimauti, kad tėvai būtų norėję, jog mirtų jis, o ne jo brolis ar sesuo. Svarbu, kad tėvai atpažintų išgyvenusių brolių ir seserų sielvartą ir juos palaikytų.

Sielvartas dėl vaiko netekties

Nė vienas iš tėvų nėra pasirengęs vaiko mirčiai, tėvai tiesiog neturėtų pergyventi savo vaikų.

Mažų vaikų tėvai yra glaudžiai susiję su jų kasdieniu gyvenimu. Mirtis pakeičia kiekvieną šeimos gyvenimo aspektą ir dažnai palieka didžiulę tuštumą. Vyresnio vaiko ar paauglio mirtis yra sunki, nes tokio amžiaus vaikai pradeda išnaudoti savo galimybes ir tampa savarankiškomis asmenybėmis. Mirus suaugusiam vaikui, netenkama ne tik vaiko, bet dažnai ir artimo draugo, ryšio su anūkais ir nepakeičiamo emocinės bei praktinės paramos šaltinio.

Gali būti, kad taip pat liūdite dėl vilčių ir svajonių, kurias siejote su savo vaiku, dėl potencialo, kuris niekada nebus įgyvendintas, ir dėl patirties, kuria niekada nepasidalysite. Jei netekote vienintelio vaiko, taip pat galite jausti, kad praradote savo, kaip tėvo, tapatybę ir galbūt galimybę sulaukti anūkų. Šių netekčių skausmas visada bus jūsų dalis. Tačiau su laiku dauguma tėvų randa būdų, kaip vėl atrasti gyvenimo prasmę ir pradeda patirti laimę.

Dažniausiai pasitaikančios sielvarto reakcijos

Sielvarto reakcijos po vaiko mirties yra panašios į reakcijas po kitų netekčių. Tačiau jos dažnai būna intensyvesnės ir trunka ilgiau. Galite patirti šias sielvarto reakcijas:

• Stiprus šokas, sumišimas, netikėjimas ir neigimas, net jei vaiko mirties buvo tikėtina.
• Didžiulis liūdesys ir neviltis, dėl kurių kasdienės užduotys ar net atsikėlimas iš lovos gali atrodyti neįmanomi.
• Didžiulis kaltės jausmas arba jausmas, kad nesugebėjote apsaugoti savo vaiko ar galėjote pasielgti kitaip.
• Stiprus pyktis, kartėlis ir neteisingumo jausmas dėl neišsipildžiusio gyvenimo.
• Baimė likti vienam ir pernelyg saugoti likusius vaikus.
• Pyktis sveikų vaikų turintiems tėvams.
• Jausmas, kad gyvenimas neturi prasmės, ir noras išsilaisvinti nuo skausmo arba prisijungti prie savo mirusio vaiko.
• Abejojimas tikėjimu ar dvasiniais įsitikinimais arba jų praradimas.
• Sapnuoti savo vaiką arba jausti jo buvimą šalia.
• Stiprus vienišumo ir izoliacijos jausmas, net kai esate su kitais žmonėmis, ir jausmas, kad niekas negali iš tikrųjų suprasti, ką jūs išgyvenate.

Nors mirus vaikui sielvartas visada būna gilus, kai kuriems tėvams būna ypač sunku. Net ir laikui bėgant jų sielvartas išlieka stiprus, ir jie jaučia, kad neįmanoma grįžti į įprastą gyvenimą. Kai kurie tėvai gali net galvoti apie savęs žalojimą, kad pabėgtų nuo skausmo. Jei jaučiate tokius jausmus, nedelsdami pasikalbėkite su specialistu, pavyzdžiui, gydytoju ar psichologu. Galite rasti pagalbą, kad įveiktumėte šį intensyvų sielvartą.

Jūsų sielvarto trukmė

Kai kurie žmonės galvoja, kad sielvartas turėtų baigtis per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, per metus. Tačiau tai nėra pritaikoma visiems. Pradinis sunkus ir intensyvus sielvartas, kurį jaučiate, nebus nuolatinis. Intensyvaus sielvarto laikotarpiai dažnai ateina ir praeina per 18 mėnesių ar ilgiau. Laikui bėgant sielvartas gali ateiti bangomis, kurios palaipsniui bus ne tokios intensyvios ir retos, tačiau tikėtina, kad visuomet jausite silpnesnio ar stipresnio intensyvumo liūdesį.

Net praėjus daugeliui metų po jūsų vaiko mirties, svarbūs įvykiai ir svarbūs etapai kitų vaikų gyvenime gali sukelti sielvartą, pavyzdžiui, tokios dienos kaip mokslo metų pradžia, gimimo diena ar draugų vaikų vestuvės yra dažni dirgikliai. Tokiais momentais galite galvoti apie tai, kiek jūsų vaikui būtų metų arba kaip jis atrodytų ar ką veiktų, jei dar būtų gyvas.

Tėvų sielvarto skirtumai

Tėvai gali gedėti skirtingai, priklausomai nuo jų lyties ir kasdienio vaidmens vaiko gyvenime. Vienam iš tėvų gali padėti pokalbiai, o kitam gali reikėti ramybės, kad galėtų gedėti vienas. Kultūriniai lūkesčiai ir vaidmenų skirtumai taip pat turi įtakos tam, kaip tėvai gedi. Iš vyrų dažnai tikimasi, kad jie kontroliuos savo emocijas, bus stiprūs ir vadovaus šeimai. Iš moterų gali būti tikimasi, kad jos atvirai verks ir norės kalbėti apie savo sielvartą.

Jei esate dirbantis tėvas ar motina, galite labiau įsitraukti į darbą, kad pabėgtumėte nuo liūdesio ir kasdienių priminimų namuose. Namuose likę tėvai gali būti apsupti nuolatinių priminimų ar jausti tikslo stoką dabar, kai staiga baigėsi jų, kaip vaiko slaugytojų, darbas. Tai ypač aktualu tėvams, kurie mėnesius ar net metus slaugė vėžiu sergantį vaiką.

Skirtingas sielvarto išgyvenimas gali sukelti santykių sunkumų tuo metu, kai tėvams labiausiai reikia vienas kito paramos. Vienas iš tėvų gali manyti, kad kitas netinkamai sielvartauja arba kad nepakankamai atviras sielvartas reiškia, jog jis ar ji mažiau mylėjo vaiką. Atvirai pasikalbėkite apie savo sielvartą su partneriu. Stenkitės suprasti ir priimti vienas kito išgyvenimo stilių.

Pagalba sielvartaujantiems broliams ir seserims

Mirus vaikui daugiausia dėmesio skiriama tėvams, o brolių ir seserų sielvartas kartais lieka nepastebėtas. Brolio ar sesers mirtis vaikui yra didžiulė netektis. Jie netenka šeimos nario, patikėtinio ir draugo visam gyvenimui.

Kai jūsų vaikas susirgo vėžiu, tikriausiai buvote visiškai susitelkę į sergančio vaiko poreikius. Dabar jus gali užvaldyti jūsų pačių sielvartas. Jūsų likę gyvi vaikai gali neteisingai suprasti jūsų sielvartą kaip žinią, kad jie nėra taip vertinami kaip miręs brolis ar sesuo.

Šiuo sielvarto laikotarpiu savo vaikams galite padėti keliais būdais:

• Padarykite sielvartą bendra šeimos patirtimi. Įtraukite vaikus į diskusijas apie atminimo įamžinimo planus.
• Praleiskite kuo daugiau laiko su vaikais, kalbėdami apie jų brolį ar seserį arba žaisdami kartu.
• Įsitikinkite, kad vaikai supranta, jog jie nėra atsakingi už brolio ar sesers mirtį, ir padėkite jiems atsikratyti apgailestavimų ir kaltės jausmo.
• Niekada nelyginkite brolių ir seserų su savo mirusiu vaiku. Įsitikinkite, kad jūsų vaikas žino, jog nesitikite, kad jis ar ji „užims” jo ar jos vietą.
• Nustatykite protingas jų elgesio ribas. Tačiau stenkitės nebūti nei pernelyg globėjiški, nei pernelyg atlaidūs. Normalu būti globėjiškiems ir norėti apsaugoti savo vaikus.
• Paprašykite artimo šeimos nario ar draugo skirti daugiau laiko broliams ir seserims, jei jūsų paties sielvartas neleidžia skirti jiems reikiamo dėmesio.

Kaip padėti sau gedėti

Nors ir kaip skaudu, liūdėti yra natūralu ir normalu. Sielvartaujant jums gali būti naudingi šie pasiūlymai:

• Dažnai kalbėkite apie savo vaiką ir vartokite jo vardą.
• Paprašykite šeimos ir draugų pagalbos atliekant namų ruošos darbus, tvarkant reikalus ir prižiūrint kitus vaikus. Tai suteiks jums reikalingo laiko pagalvoti, prisiminti ir gedėti.
• Neskubėkite spręsti, ką daryti su vaiko daiktais. Neskubėkite iškraustyti vaiko kambario arba atiduoti jo žaislų ir drabužių.
• Iš anksto pasiruoškite, kaip atsakyti į sudėtingus klausimus, pavyzdžiui, „Kiek turite vaikų?”, arba tokius komentarus kaip „Bent jau turi kitų vaikų”. Atminkite, kad žmonės nesiekia jūsų įskaudinti, jie tiesiog nežino, ką pasakyti.
• Apgalvokite, kaip norite praleisti svarbias dienas, pavyzdžiui, vaiko gimtadienį arba vaiko mirties metines. Galbūt norėsite tą dieną praleisti žiūrėdami nuotraukas ir dalydamiesi prisiminimais arba pradėti šeimos tradiciją, pavyzdžiui, sodinti gėles.
• Dėl tėvų sielvarto intensyvumo ir izoliacijos tėvams gali būti ypač naudinga paramos grupė, kurioje jie galėtų pasidalyti savo išgyvenimais su kitais tėvais, kurie supranta jų sielvartą ir gali suteikti vilties.

Gyvenimo prasmės ieškojimas

Tikėtina, kad niekada tikrai „neįveiksite” savo vaiko mirties, tačiau išmoksite gyventi su šia netektimi ir ji taps jūsų dalimi. Vaiko mirtis gali priversti jus permąstyti savo prioritetus ir gyvenimo prasmę. Nors tai gali atrodyti neįmanoma, bet jūs galite vėl atrasti laimę ir gyvenimo tikslą.

Kai kuriems tėvams svarbus žingsnis gali būti vaiko atminimo kūrimas. Galite nuspręsti pagerbti savo vaiką savanoriaudami onkologinių pacientų draugijoje ar labdaros organizacijoje. Arba galite dirbti, kad paremtumėte pomėgius, kuriuos kadaise turėjo jūsų vaikas, įsteigti atminimo fondą arba pasodinti medžių savo vaiko atminimui. Svarbu prisiminti, kad niekada nėra nelojalu savo vaikui vėl įsitraukti į gyvenimą ir mėgautis nauja patirtimi.

Kiekvienas jūsų vaikas keičia jūsų gyvenimą. Jie parodo jums naujus būdus, kaip mylėti, kuo džiaugtis,  naujus požiūrio į pasaulį būdus. Kiekvieno vaiko palikimo dalis yra ta, kad jo ar jos atnešti pokyčiai jūsų šeimoje tęsiasi ir po mirties. Prisiminimai apie džiaugsmingas akimirkas, kurias praleidote su savo vaiku, ir meilė, kuria dalijotės, išliks ir visada bus jūsų dalis.

Vaizdo įrašas. Liga – kelias į pokyčius. #

Kasdien Lietuvoje apie penkiasdešimt žmonių susiduria su onkologine liga. Tai ypatingai stipri ir nauja patirtis, kuri pakeičia žmogaus gyvenimą iš esmės. Kaip priimti žinią apie diagnozę, kaip susitaikyti su pokyčiais ir naujais jausmais: nerimu, pykčiu, pasimetimu? POLA psichologės pataria atidžiau panagrinėti prasmes, užkoduotas pačiuose žodžiuose „sveikata” ir „liga”. Jos ir gali tapti pokyčių pradžia.

Vaizdo įrašas. Vidiniai ir tarpusavio pokalbiai apie ligą #

Onkologinė liga yra nepatogi tema pokalbiui tiek su pačiu savimi, tiek su šeima, draugais, artimaisiais. Sunku ir pačiam sau pripažinti pokyčius, ir papasakoti aplinkiniams, kas ištiko. Nuo ko būtų verta pradėti? Apie tai – POLA psichologių Eglės Gudelienės ir Astos Blandės pokalbis.

Vaizdo įrašas. Pusiausvyros paieškos sergant #

Kai žmogaus gyvenime įvyksta pokyčiai, jis kaip tas mažas laivelis vandenyne patiria bangavimą, nestabilumo jausmą. Kaip atrasti psichologinę pusiausvyrą? Ką vertėtų žinoti pacientams ir jų artimiesiems? POLA psichologės primena, kad tikroji sveikata prasideda galvoje. Todėl ir kelias pusiausvyros link turėtų prasidėti nuo minčių. Jos kuria mūsų jausmus, o po to jau jausmai sukuria mūsų elgesį.

Vaizdo įrašas. Psichologinio atsparumo vertė #

Psichologinis atsparumas yra žmogui būdingas gebėjimas žiūrėti į ateitį realistiškai pozityviu žvilgsniu, net jeigu kartais ir aplanko nesėkmės. Tai žmogaus sugebėjimas atgauti fizines ir dvasines jėgas. Jeigu įvyko labai sudėtingos situacijos – gebėjimas prisitaikyti, nes kartais sąlygos nesikeičia. Ir žinoma, psichologinis atsparumas yra mokėjimas išsilaisvinti iš pačių įvairiausių gyvenimo spąstų. POLA psichologės pataria, kaip galėtume ugdytis šį gebėjimą, kuris reikalingas ir pacientams, ir jų artimiesiems.

Vaizdo įrašas. Pagalbos ratas – nuo pasirūpinimo savimi link santykių kūrimo #

Siekiant padėti sau onkologinės ligos metu, labai svarbu pasirūpinti savimi ir kurti tinkamą santykį su aplinka. Kaip pabrėžė POLA psichologės, kalbėdamos apie pusiausvyros jausmą, kai viduje siekiame patirti harmoniją, labai svarbu pusiausvyros jausmą kurti ir tarp savęs bei aplinkos. Tam reikia susikurti tinkamą pagalbos ratą: tinkamą kiekį žmonių, informacijos šaltinių, įvairių būdų, kas galėtų supti mane, kad nebūčiau vienišas.

Jūs galite gauti nemokamą POLA psichologo konsultaciją #

POLA kortelės turėtojai gali kreiptis dėl psichologinės konsultacijos: suteiksime Jums ar Jūsų artimajam profesionalią psichologinę paramą, kad gydymo ir sveikimo procesas būtų lengvesnis.

Konsultacija suteikiama užpildžius konsultacijų anketą POLA tinklapyje, paskambinus ir užsiregistravus tel. +370 606 07257 arba parašius el. paštu konsultacijos@pola.lt. Konsultacijos teikiamos telefonu Jums patogiu metu.

Susisiekite su POLA pacientų gidais #

Jei turite dar klausimų – kreipkitės į POLA pacientų gidus. Šie POLA savanoriai, kurie patys yra/buvo onkologiniai pacientai arba jų artimieji, padės susiorientuoti, kaip išspręsti praktinius gyvenimo klausimus, tokius kaip išmokos, nedarbingumo nustatymo procedūros, paaiškins, kokią pagalbą gali suteikti POLA. Šie savanoriai padės sergantiesiems ar jų artimiesiems nepasiklysti informacijos apie ligą gausoje, įkvėps kasdienybėje ir neš viltį gyvenimui.