Apie smegenis #
Galvos ir nugaros smegenys sudaro centrinę nervų sistemą, kuri valdo beveik visas kūno funkcijas, įskaitant mąstymą, atmintį, emocijas, kalbą, regėjimą, klausą, judesius ir vidaus organų veiklą. Galvos smegenys, apsaugotos kaukolėje, pereina į ilgą stuburo kanalą, kurioje tampa nugaros smegenimis. Nuo galvos ir nugaros smegenų į įvairias kūno vietas eina periferiniai nervai, sukurdami „nervų tinklą“, arba periferinę nervų sistemą, per kurią signalai perduodami visame kūne.
Smegenis dengia trys apsauginiai dangalai: kietasis dangalas yra iškart po kaukole, voratinklinis (arachnoidinis) – po kietuoju, o po juo yra švelnusis dangalas, glaudžiai prigludęs prie smegenų paviršiaus. Tarp voratinklinio ir švelniojo dangalų yra tarpas, vadinamas subarachnoidiniu tarpu, kuris užpildytas cerebrospinaliniu skysčiu. Šis skystis atlieka apsauginę ir smegenų medžiagų apykaitos funkciją.
Svarbiausios galvos smegenų struktūros yra didžiosios smegenys, smegenėlės, smegenų kamienas ir nugaros smegenys. Didžiosios smegenys susideda iš dešiniojo ir kairiojo pusrutulių, kurie atsako už protinę veiklą, judesius ir pojūčius. Pusrutuliai yra suskirstyti į keturias skiltis – kaktinę, momeninę, smilkininę ir pakaušinę, kiekviena iš jų valdo specifines funkcijas. Smegenėlės padeda palaikyti pusiausvyrą ir koordinaciją. Šie judesiai vyksta automatiškai, nepriklausomai nuo sąmoningo žmogaus valdymo.
Smegenų kamienas, esantis galvos smegenų apačioje, jungia jas su nugaros smegenimis ir reguliuoja svarbiausias gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies veiklą, kraujospūdį ir rijimą. Nugaros smegenys tęsiasi per stuburo kanalą ir perduoda signalus, kurie valdo kūno judesius bei juntamus pojūčius. Nugaros smegenys taip pat valdo šlapimo pūslės ir žarnyno veiklą.
Nugaros smegenų sužalojimai gali paveikti abi kūno puses, sukeldami rankų ar kojų silpnumą, nejautrumą ar paralyžių. Pavyzdžiui, jei navikas yra stuburo kaklo srityje, simptomai gali pasireikšti abiejose rankose ir kojose, o taip pat sutrikdyti šlapimo pūslės bei žarnyno veiklą.
Svarbi apsauginė sistema smegenyse – kraujo-smegenų barjeras. Tai ypatingas kapiliarų tinklas, kuris sulaiko kenksmingas medžiagas ir neleidžia joms patekti į smegenis. Tačiau šis barjeras taip pat riboja daugelio vaistų, skirtų smegenų ligoms, patekimą į smegenis, todėl kai kurie gydymo metodai negali pasiekti smegenų piktybinių navikų.
Galiausiai, smegenys sudarytos iš neuronų – nervinių ląstelių, kurios koordinuoja kūno veiklą, perduodamos elektrinius impulsus per visą organizmą. Šalia neuronų yra glijos ląstelės, kurios palaiko neuronus, maitina juos ir padeda atsinaujinti smegenų pažeistoms vietoms.
Smegenų vėžio simptomai #
Smegenų navikai sukelia įvairius simptomus, kurių pobūdis priklauso nuo naviko vietos ir augimo greičio. Navikui augant didėja spaudimas kaukolės viduje (vadinamas intrakranijiniu spaudimu), sukeliantis galvos skausmą, pykinimą ir vėmimą. Šie simptomai dažniausiai pasireiškia ryte ir gali paaštrėti kosint, čiaudint ar lenkiantis. Ilgalaikis galvos skausmas kartu su šleikštuliu ar vėmimu gali būti smegenų naviko požymis, todėl patartina kreiptis į gydytoją, jei simptomai nesumažėja per savaitę.
Padidėjus intrakranijiniam spaudimui gali sutrikti regėjimas – žmogus gali matyti „per miglą“ ar pajusti „tunelinį“ regėjimą, kai nematomi vaizdai akipločio pakraščiuose. Kiti simptomai yra mieguistumas, galūnių trūkčiojimas ir traukuliai, kurie gali pasireikšti kaip rankos ar kojos trūkčiojimas arba stipresni viso kūno raumenų spazmai.
Naviko vieta smegenyse gali lemti skirtingus simptomus. Pavyzdžiui, kaktinės skilties navikai gali sukelti asmenybės ir elgesio pokyčius, eisenos sutrikimus, kalbos sunkumus. Momeninės skilties navikai gali sutrikdyti gebėjimą kalbėti, suvokti žodžius, koordinuoti judesius. Pakaušio srities navikai gali sukelti regėjimo praradimą vienoje pusėje, dažniausiai nepastebimai. Smilkininės skilties navikai gali sutrikdyti atmintį, išprovokuoti traukulius, kuriuos sukelia stiprūs pojūčiai, tokie kaip staigūs kvapai ar šviesos pokyčiai.
Navikai taip pat gali paveikti judesių koordinaciją (ypač smegenėlių ir smegenų kamieno navikai), kalbos aiškumą, rijimą, sukelti akies ar lūpos kampo nusileidimą ir dvejinimąsi akyse. Nugaros smegenų navikai gali sukelti kojų tirpimą, sutrikdyti šlapinimąsi ar tuštinimąsi.
Dėl smegenų naviko atsiradę asmenybės pokyčiai gali tapti iššūkiu tiek pacientui, tiek jo šeimai.
Diagnostika #
Kilus neraminantiems simptomams, rekomenduojame kreiptis į šeimos gydytoją. Jis nukreipia konsultuotis pas neurologą. Neurologas, įvertinęs būklę, gali skirti papildomus tyrimus. Jei simptomai atsiranda staiga – pavyzdžiui, traukulių priepuolis arba ryškus pusiausvyros sutrikimas – pacientas gali būti skubiai nukreiptas į ligoninę.
Pirmiausia atliekami bendrieji tyrimai, kurių metu tikrinama širdies, kvėpavimo, virškinimo sistemos būklė. Po to vykdomi detalūs nervų sistemos tyrimai: vertinami protiniai gebėjimai, regėjimo ir klausos funkcijos, veido raumenų veikla, rijimo refleksai, galūnių jėga ir refleksai, odos jautrumas ir pusiausvyros testai.
Patvirtinant smegenų naviko diagnozę, gali būti atliekami šie svarbiausi tyrimai:
Magnetinio rezonanso tomografija (MRT): tai labai informatyvus tyrimas, ypač tiriant smegenų minkštuosius audinius. MRT naudojama naviko lokalizacijai, dydžiui, išplitimui nustatyti bei gydymo efektyvumui vertinti. Tyrimas trunka apie valandą, jo metu pacientas guli specialiame cilindre, kuris gali sukelti nerimą, todėl naudojamos ausinės triukšmui slopinti. MRT negalima atlikti, jei organizme yra metalinių implantų, tokių kaip širdies stimuliatorius.
Kompiuterinė tomografija (KT): šis rentgeninis tyrimo metodas taip pat leidžia pamatyti smegenų pjūvius ir vertinti struktūrinius pokyčius. Dažnai prieš tyrimą pacientas išgeria kontrastinės medžiagos arba ji suleidžiama į veną, kad smegenų struktūros būtų aiškiau matomos. Procedūra trunka apie 10-20 minučių ir atliekama ambulatoriškai.
Biopsija: biopsijos metu paimamas nedidelis naviko gabalėlis, kuris siunčiamas į laboratoriją mikroskopiniam tyrimui. Biopsija padeda nustatyti naviko tipą ir jo piktybiškumą, kas yra svarbu gydymo planui sudaryti. Ji atliekama stacionare bendrosios nejautros sąlygomis, kontroliuojant MRT arba KT, kad tiksliai būtų nustatyta naviko vieta.
Pozitronų emisijos tomografija (PET): PET tyrimas padeda nustatyti naviko aktyvumą ir išplitimą, ypač įvertinant naviko piktybiškumą. PET metu naudojamas radionuklidas, kuris kaupiasi aktyviuose naviko audiniuose. Lietuvoje šis tyrimas nėra plačiai prieinamas, bet jis gali būti naudojamas kaip papildoma diagnostikos priemonė.
Be šių specifinių smegenų tyrimų, atliekami ir bendrieji kraujo tyrimai bei krūtinės ląstos rentgeno tyrimas, siekiant įvertinti bendrąją paciento sveikatos būklę prieš gydymo planavimą.
Galvos ir nugaros smegenų navikų tipai #
Pirminiai galvos ir nugaros smegenų navikai gali išsivystyti iš įvairių smegenų ląstelių, todėl egzistuoja ir mišraus tipo navikų. Navikai paprastai pavadinami pagal ląstelių rūšį, iš kurios išsivystė. Priklausomai nuo jų tipo ir vietos smegenyse, navikų gydymo metodai ir prognozės gali skirtis. Štai keletas pagrindinių galvos ir nugaros smegenų navikų tipų.
Glijomos Glijomos – tai navikai, susiformavę iš glijos ląstelių. Jos sudaro daugiau nei pusę visų smegenų navikų. Glijomos gali būti žemo (1 ir 2) arba aukšto (3 ir 4) piktybiškumo laipsnio, kuris nustatomas mikroskopu tiriant specialiai paruoštą naviko mėginį. Kuo mažiau naviko ląstelės primena sveikas smegenų ląsteles, tuo piktybiškesnė glijoma. Pavyzdžiui, 1 laipsnio glijomos auga lėtai ir yra gerybinės, o 4 laipsnio, tokios kaip glijoblastomos, yra agresyvios ir sparčiai plinta į sveikas smegenų sritis.
Astrocitomos
Astrocitomos yra dažniausias glijomos tipas, išsivystantis iš žvaigždės formos glijos ląstelių, vadinamų astrocitais. Šio tipo navikai gali įsiskverbti į sveikus smegenų audinius, todėl jų chirurginis pašalinimas kartais yra sudėtingas. Piktybinė astrocitoma gali būti 3 laipsnio (anaplastinė) arba 4 laipsnio (glijoblastoma).
Oligodendroglijomos
Šie navikai atsiranda iš oligodendrocitų, gali įsiskverbti į smegenų audinius ir kartais plisti per smegenų skystį. Itin agresyvios formos vadinamos anaplastinėmis oligodendroglijomis.
Ependymomos
Ependymomos vystosi iš ependimos ląstelių, dengiančių smegenų skilvelius. Šie navikai neišplinta už smegenų ribų, tačiau gali keliauti per smegenų skystį.
Meduloblastomos
Dažniausiai randamos vaikams, šios navikų rūšys vystosi smegenėlėse ir gali plisti į kitas smegenų dalis. Meduloblastomos yra greitai augantys navikai.
Kiti navikai
- Meningeomos – dažniausiai lėtai augantys, gerybiniai navikai, kilę iš smegenų dangalų ląstelių. Dažniau pasitaiko moterims.
- Akustinė neuroma – navikas, išsivystantis iš klausos nervą supančių švano ląstelių, kuris yra gerybinis.
- Hemangioblastoma – tai reti ir lėtai augantys kraujagyslių navikai.
- Hipofizės navikai – paprastai gerybiniai ir pasireiškia hormonų kiekio kraujyje pokyčiais.
Pirminiai ir antriniai smegenų navikai #
Pirminiai smegenų navikai yra tie, kurie susidaro tiesiogiai iš smegenų audinio ir nėra kitų organų vėžio metastazės. Jie gali būti tiek gerybiniai, tiek piktybiniai. Nors gerybiniai navikai paprastai neplinta už smegenų ribų, jie gali augti pačiose smegenyse ir spausti sveikus audinius, sukeldami rimtų sveikatos problemų. Tokie navikai gali būti sėkmingai pašalinami chirurginiu būdu, tačiau jų vieta kartais apsunkina operaciją, ir tada gali būti taikoma radioterapija.
Piktybiniai smegenų navikai auga ir plinta greičiau, todėl juos gydyti sudėtingiau. Naviko tipas ir augimo greitis lemia gydymo planą bei ligos prognozę. Šių navikų atveju svarbu suprasti, kiek navikas progresuoja ir ar jis gali būti visiškai pašalintas.
Antriniai smegenų navikai atsiranda tada, kai vėžys iš kitų organų, pavyzdžiui, plaučių, krūties ar skydliaukės, išplinta į smegenis. Gydymo būdai šiems navikams skiriasi nuo pirminių, todėl svarbu nustatyti naviko kilmę, kad būtų pasirinktas tinkamiausias gydymo metodas.
Gydymas #
Smegenų navikai dažniausiai skiriasi nuo kitų piktybinių navikų tuo, kad jie beveik niekada neplinta į kitas kūno vietas ar limfmazgius. Dėl šios priežasties jiems nėra nustatomos tradicinės stadijos. Gydymo pasirinkimas ir ligos prognozė priklauso nuo kelių svarbių veiksnių, įskaitant paciento amžių, naviko tipą, jo augimo greitį, vietą smegenyse bei paciento bendrą sveikatos būklę. Smegenų navikai dažniausiai gydomi kompleksiškai, derinant chirurginį gydymą, radioterapiją ir chemoterapiją, atsižvelgiant į naviko ypatybes ir paciento individualius poreikius.
Chirurginis gydymas yra pirmasis žingsnis daugeliui pirminių smegenų navikų, kai galima saugiai pašalinti visą ar didžiąją dalį naviko nepažeidžiant sveikų smegenų audinių. Kai kuriems navikams, pavyzdžiui, žemo laipsnio glijoms, gali būti taikoma atidi stebėsena, ypač jei jie nesukelia simptomų ar augimas yra lėtas. Tačiau, kai chirurginis pašalinimas nėra įmanomas arba nebūtinas, gali būti skiriama tik radioterapija ar chemoterapija.
Po operacijos pacientai stebimi intensyviosios slaugos palatoje, kur stebimi jų gyvybiniai rodikliai ir neurologiniai refleksai. Pooperaciniu laikotarpiu gali būti paliekamas drenavimo vamzdelis, skirtas susikaupusiam skysčiui nutekėti, o paciento galva subintuojama. Jei atsiranda galvos skausmas, skiriami nuskausminamieji vaistai. Kai paciento būklė tampa stabili, jis perkeltas į bendrąją palatą tolimesnei slaugai ir gydymui.
Prieš ir po operacijos pacientui gali būti skiriami steroidai, kurie padeda sumažinti smegenų patinimą, ir vaistai nuo traukulių epilepsijos priepuolių kontrolei. Ilgalaikis steroidų vartojimas gali sukelti šalutinius poveikius, tokius kaip svorio padidėjimas, virškinimo sutrikimai, kraujospūdžio padidėjimas ir nuotaikos pokyčiai. Šalutiniai poveikiai paprastai išnyksta, kai steroidų dozė sumažinama arba vartojimas nutraukiamas.
Radioterapija dažniausiai atliekama po operacijos, jei navikas negali būti visiškai pašalintas arba jei yra didelė recidyvo rizika. Radioterapija taip pat naudojama aukštesnio laipsnio piktybiniams navikams, kurie linkę sparčiai augti. Kai operacija nėra įmanoma dėl naviko vietos ar paciento sveikatos būklės, radioterapija gali būti vienintelis taikomas gydymas.
Chemoterapija naudojama kaip papildomas gydymo metodas, ypač agresyvesniems navikams, tokiems kaip glioblastoma ar smegenų limfoma, kurie gali plisti ir būti sunkiai gydomi tik operacija ar radioterapija. Chemoterapiniai vaistai, patekę į smegenų skystį, padeda sumažinti auglio dydį ir jo poveikį smegenims.
Dėl tam tikrų simptomų palengvinimo pacientui gali būti skiriami vaistai, pavyzdžiui, nuo traukulių ar uždegimą mažinantys steroidai. Vaistai nuo traukulių padeda išvengti epilepsijos priepuolių, kurie gali pasireikšti dėl smegenų naviko spaudimo ar dirginimo. Steroidai sumažina smegenų audinio patinimą aplink naviką, pagerindami paciento savijautą ir mažindami kai kuriuos naviko sukeltus simptomus.
Kai smegenų navikas trukdo skysčių nutekėjimui ir sukelia intrakranijinio spaudimo padidėjimą, gali būti atliekamas smegenų šuntavimas. Tai procedūra, kurios metu įvedamas plonas silikono vamzdelis, leidžiantis smegenų skysčiui nutekėti į kitą kūno vietą, paprastai į pilvo ertmę, taip mažinant spaudimą smegenyse ir pagerinant paciento savijautą.
Stebėsena po gydymo #
Po smegenų naviko gydymo labai svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją, nes visada lieka tam tikra ligos pasikartojimo rizika. Vizitų dažnumas skiriasi priklausomai nuo praėjusio laiko po gydymo. Pirmuosius metus rekomenduojama apsilankyti kas 3 mėnesius, antraisiais – kas 4 mėnesius. Nuo trečių iki penktų metų vizitai vyksta kas 6 mėnesius, o praėjus 5 metams – kartą per metus.
Kontrolinių vizitų metu gydytojas įvertina paciento neurologinę būklę, klausia apie simptomus ir atlieka svarbiausius tyrimus – galvos magnetinio rezonanso tomografiją (BMRT) arba kompiuterinę tomografiją (KT), taip pat tam tikrus laboratorinius tyrimus. Šie tyrimai padeda nustatyti, ar liga neatsinaujino ir leidžia gydytojui laiku reaguoti, jei pastebimi pokyčiai.
Reguliarūs vizitai ir tyrimai, ypač pirmaisiais keliais metais, yra būtini, nes jie leidžia stebėti paciento būklę ir užtikrinti ankstyvą reakciją pasikeitus sveikatos būklei. Gydytojas taip pat gali patarti, kokius tyrimus atlikti kiekvieno vizito metu pagal paciento individualią būklę.
Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.
Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.