Dvasinė pagalba

Remiantis Romos katalikų bažnyčios nuostatomis, aptarsime dvasinės pagalbos galimybes išgyvenantiesiems sunkią ligą ir suteiksime reikalingos informacijos jų artimiesiems. Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti, kartais netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet taip pat ji gali padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas svarbu. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie jo sugrįžti. Patiriant dvasines, emocines kančias, keliant egzistencinius klausimus svarbu ieškoti pagalbos iš šalies.

Jei kamuoja dvasinės problemos, pasikalbėkite su parapijos ar ligoninės kunigu: jis arba pats galės jums padėti, arba rekomenduos kitą dvasinio gyvenimo patirties turintį asmenį. Dvasinė pagalba padės atgauti darną sergančiųjų ir jų artimųjų dvasiniame gyvenime. Pokalbiams ir asmeniniams susitikimams, ligonių pastoracijai priima ligoninių ar kitų įstaigų dvasiniai konsultantai kunigai bei kapelionai. Dvasinė pagalba ligoniui gali būti teikiama dvasinio konsultavimo, sakramentų ir dvasinio palydėjimo būdu.

Ligoniams, kamuojamiems dvasinių problemų, taip pat patariama neužsisklęsti, bendrauti su šeimos nariais, draugais, ieškoti pagalbos sergančių žmonių bendruomenėse ir įstaigose. Psichinė sveikata taip pat daro nemažą įtaką ligos gydymui ir gyvenimo kokybei ligoninėje bei sugrįžus namo.

Dvasinis konsultavimas #

Tai asmeninis ligonio ir dvasininko pokalbis, kurio metu aptariama sergančiojo dvasinė būklė, išaiškinamos problemos, ieškoma jų sprendimo būdų. Dvasinis konsultavimas gali būti teikiamas ir kitas religijas išpažįstantiems arba tikėjimo nepraktikuojantiems asmenims. Pokalbio su dvasininku metu ligonis išsako ir kartu apsvarsto dažniausiai kamuojančius klausimus apie ligą ir kančią, santykį su Dievu, tiesos ir teisingumo aspektus savo gyvenime, dvasinius sužeidimus, maldos reikšmę ir kitus.

Kančios išgyvenimas #

Dažnai žmogus, kenčiantis dėl ligos, klausia: Kodėl susirgau, ką blogo padariau? Už ką Dievas mane baudžia? Kodėl serga ir kenčia nekalti, ypač vaikai? Šie klausimai tarsi skiriami ir Dievui, kuris yra visagalis, tobulas gailestis, absoliuti meilė. Atsakymą galime rasti šiuose Šventojo Rašto žodžiuose: Kristus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2,6–8). Ar mums įmanoma išvengti kančios, jeigu Dievo Sūnus ją apglėbė ant Golgotos kryžiaus? Kaip ligoje išgyventi kančią moko šventasis Pranciškus iš Asyžiaus. Jis, sunkios ligos surakintas, kentėdamas ir dėl akių ligos nebegalėdamas žiūrėti į šviesą, mirties akivaizdoje viltingai giedojo paskutinį savo poemos „Kūrinijos garbinimas“ posmą: Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per mūsų sesę kūniškąją mirtį, nuo kurios joks žmogus pabėgti negali (KARETO, Karlo. Aš, Pranciškus. Vilnius. 1999, p. 134). Sergantysis, aukodamas ligą Dievui, subrandina save ir atskleidžia pozityviąją kančios pusę. Kiekvienas žmogus yra pašauktas džiaugsmui, bet vis tik jam tenka patirti skausmą ir kančią. Dievas savo pažaduose apie prisikėlimą skelbia širdies džiaugsmą, kaip išlaisvinimą iš kančios. Taigi Dievas yra tas, kuris išlaisvina iš kančios (RATZINGER, Joseph. Istruzione circa le preghiere per ottenere da Dio la guarigione, Roma. 2000).

Asmeninis ryšys su Dievu #

Nors ir varginami sunkios ligos, tikintys Dievą dažniau jaučia gyvenimo pilnatvę, geba palaikyti gerus, draugiškus santykius su aplinkiniais. Asmeninis ryšys su Dievu – garbinimas, malda ir Eucharistija – iš esmės keičia ligonio gyvenimą, stiprina dvasinę, fizinę bei psichinę sveikatą. Neturėdamas pasitikėjimo ir kasdienio ryšio su Dievu, sergantis žmogus išgyvena stiprią vienatvę, nors šalia jo yra artimieji.

Gyvenimas tiesoje #

Dažnai sunkia liga sergantieji žmonės atsiduria egzistencinės įtampos lauke. Juos pradeda dominti esminiai gyvenimo klausimai, atsiranda tiesos išsiaiškinimo poreikis. Tai įvyksta dėl „iškreipto“ Dievo įvaizdžio ar patirto dvasinio sužeidimo, kas neleidžia būti tiesoje su pačiu savimi ir kitais. Ligonis tampa uždaras, jį kamuoja baimė ir beprasmiškumas. Tik jausdamas, kad gyvena tiesoje, žmogus atranda ramybę, susitaikinimą, atleidimą, dingsta baimė.

Malda #

Bažnyčia Kūrėjo lūpomis nuolat kviečia žmoniją į atsivertimą, į minčių apie Dievą ir žmogų pakeitimą. Kas mums asmeniškai yra atsivertimas? Ar tai reiškia, kad turime peržiūrėti savo vertybių skalę ir pradėti gyventi tik čia ir dabar? Per maldą ateina dvasinė ramybė – Dievo karalystės akimirka, kurią patiriame čia ir dabar – žemėje. Jėzus žino visų mūsų negalių kilmę, todėl sako: Aš jums duodu savo ramybę! Dievo suteikta ramybė gydo kūną ir dvasią.

Ligonių pastoracija ir sakramentai #

Ar galime išganyti savo sielą ir tapti tobuli vien tik savo jėgomis? Žinoma, be Dievo malonės nieko negalime. O kas yra Dievo malonė? Tai antgamtinė pagalba išganyti sielai. Dievo malonę galime gauti per sakramentus, maldą ir gerus darbus. Kristaus įsteigtieji regimieji ženklai (katalikų Bažnyčios sakramentai), su kuriais gauname Dievo malonę, yra šie: Krikštas, Sutvirtinimas, Švenčiausiasis Sakramentas, Atgaila arba Susitaikinimas, Ligonių patepimas, Kunigystė, Santuoka.

Ligonių patepimas #

Sunkios ligos metu žmogus, pagal įsitikinimus ir galimybes, kviečiamas priimti Jėzaus ir Bažnyčios įsteigtus sakramentus kaip antgamtinės Dievo malonės ženklą. Išpažintis ir Ligonių patepimo sakramentas yra laikomi „gydomaisiais sakramentais“, nes suteikia dvasinio bei fizinio išgijimo malonę. Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų malda visa Bažnyčia paveda ligonius kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad juos sustiprintų ir gelbėtų.

Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista (Jok 5, 14–15).

Kada teikiamas Ligonių patepimo sakramentas? Kai katalikų tikėjimą išpažįstantis žmogus sunkiai suserga, kai liga staiga paūmėja, kai yra senyvo amžiaus. Šis sakramentas gali būti pakartotas tada, kai ligonis vėl pasijunta blogai po sunkios ligos arba kai tos pačios ligos metu jo savijauta žymiai pablogėja. Daug kas klaidingai mano, kad priėmęs šį sakramentą žmogus turi mirti, todėl vengia laiku pakviesti kunigą. Tai didelė klaida. Priešingai, Patepimo maldomis pirmiausia prašoma sveikatos. Sakramentais aprūpintas ligonis atgauna sąžinės ramybę, pasitikėjimą, todėl gali geriau pasinaudoti gydymu. Ligoniai, ypač sergantys ilgai, gali apaštalauti, jungdami savo skausmus ir negalias su Kristaus kančia už nusidėjėlių atsivertimą ir įvairius Bažnyčios reikalus.

Prieš Ligonių patepimo sakramentą gali būti suteiktas Atgailos sakramentas (kai atliekama išpažintis), po jo – Švenčiausiasis sakramentas – Komunija. Šių šventų apeigų metu prašome iš Viešpaties Jo Dvasios jėgos.

Atgaila (Susitaikinimas) #

Gyvendami žemėje neišvengiame klaidų ir kalčių, padarome nuodėmių. Kad po krikšto padarytas nuodėmes nuplautume, turime eiti išpažinties. Tai vadinama Atgailos arba Susitaikinimo sakramentu. Per sunkią nuodėmę galime prarasti pašvenčiamąją Dievo malonę. Kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus pelnė nuodėmių atleidimą visai žmonijai, bet, norėdami asmeniškai gauti padarytų nuodėmių atleidimą, turime eiti išpažinties. Atgailos sakramentu Dievas atleidžia mums nuodėmes ir bausmę už jas, grąžina pašvenčiamąją malonę arba pagausina ją ir teikia veikiamųjų malonių, kurios padeda taisytis. Ne veltui šis sakramentas vadinamas Susitaikinimo sakramentu. Kristus pats atleisdavo nuodėmes besigailintiems ir pasitaisyti trokštantiems žmonėms. Prisikėlęs iš numirusių, Jėzus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams – kunigams malonę Dievo vardu išrišti tikinčiuosius iš nuodėmių: Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos (Jn 20, 22–23). Kad kunigas žinotų, ką galima išrišti, o ko ne, penitentas privalo jam išpažinti, ką yra padaręs ir ar trokšta pasitaisyti, atsiprašyti ir pasakyti ar gailisi dėl nuodėmių, pasižada vengti progų, vedančių į nuodėmes. Todėl nuo pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčioje turime išpažintį, kuri pradžioje buvo vieša, o vėliau tapo slapta. Išpažinties kelias ne vienam sunkus todėl, kad tarp žmogaus ir Dievo yra kunigas. Tačiau tik kunigo buvimas suteikia nusidėjusiam žmogui gauto nuodėmių atleidimo tikrumą. Kunigo teikiamas išrišimas yra danguje įvykstančio nuodėmių atleidimo regimas ženklas. Ką žmogus pasako kunigui per išpažintį, lieka amžina paslaptis. Kad išpažintis būtų gera, reikia žinoti penkias atgailos dalis: atsiminti savo nuodėmes; gailėtis dėl nuodėmių; tvirtai pasiryžti nebenusidėti; atlikti išpažintį; atsilyginti ir taisytis. Norėdami atsiminti nuodėmes, tikriname savo sąžinę ir klausiame savęs, ar gerai vykdome Dievo ir Bažnyčios įsakymus, ar tinkamai atliekame savo pareigas šeimoje ir darbe. Kai kurie žmonės sako, kad neturi nuodėmių. Šv. apaštalas Jonas įspėja: Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos (1 Jn 1, 8). Iš tikrųjų žmonės išpažinties kartais neina ne todėl, kad neturi nuodėmių, o dėl to, kad jų nesupranta ir nejaučia kaltės arba neišdrįsta ją įvardinti ir išpažinti. Išpažinties metu būtinai reikia pasakyti, jei sunki nuodėmė padaryta ne vieną kartą. Kunigas gali padėti suvokti atgailos prasmę pagal kiekvieno žmogaus gebėjimą tai padaryti.

Švenčiausiasis Sakramentas. Šv. Mišios #

Švenčiausiasis Sakramentas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikras Kūnas ir Kraujas duonos bei vyno pavidalu. Jėzus įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą ir Kunigystės sakramentą per Paskutinę vakarienę, suteikdamas apaštalams galią – tai daryti Jo atminimui. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo (plg. Jn 13, 1). Savo kančios išvakarėse, per Paskutinę vakarienę, Jėzus meldėsi su apaštalais, skaitė ir aiškino jiems Šventąjį Raštą. Tada paėmė duonos, ją laimino, laužė ir davė savo mokiniams tardamas: Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Paskui paėmė taurę su vynu ir tarė: Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė Naujosios ir amžinosios Sandaros mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti (plg. Mt 26, 26–29). Kristus per Paskutinę vakarienę su apaštalais įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą, pasilikdamas mums apčiuopiamu duonos ir vyno pavidalu. Kryžiaus auką vainikuoja Kristaus prisikėlimas, rodantis, kad Amžinasis Tėvas priėmė Sūnaus pasiaukojimą. Tai yra Jėzaus prisikėlimo paminėjimas ir priminimas kiekvienam iš mūsų, kad turėsime amžinąjį gyvenimą.

Dvasinis vadovas #

Esant poreikiui ir galimybei, ligoniui patartina susirasti asmeninį dvasios vadovą. Tai padaryti gali padėti parapijos arba ligoninės kunigas, artimieji ir kiti. Dvasios vadovas periodinių susitikimų ir pokalbių metu nuosekliau pažins ligonio dvasinius poreikius bei suteiks reikiamą pagalbą.

Popiežius Benediktas XVI pataria kiekvienam turėti dvasios vadovą, kuris padėtų gilinti žinias apie save, sutvirtinti sąjungą su Viešpačiu ir gyvenime vadovautis evangelijos pavyzdžiu: Žengiant link Viešpaties, mums visada reikalingas vadovas, kokia nors dialogo forma; mes negalime padaryti to vien mąstydami patys. Ieškoti šio vadovo yra mūsų tikėjimo bažnytinės prigimties dalis (Popiežius Benediktas XVI, Trečiadienio audiencija, 2009 m. rugsėjo 16 d.). Popiežius drauge palinkėjo visiškai pasikliauti Dievu net sunkiausių išbandymų valandomis arba kai jaučiamės silpni, nes Dievas veikia visuomet ir atlieka nuostabius dalykus būtent silpnume.

Dvasinė saviugda #

Dvasinės problemos kartais klaidingai gali būti palaikytos fiziniais negalavimais. Labai gaila, kad jie dažnai taip ir lieka neatpažinti. Priklausomai nuo ligonio įsitikinimų, dvasingumą galima suprasti įvairiai. Dalis ligonių jį prilygina religinėms vertybėms, kiti dvasingumą supranta kaip asmenines prasmės paieškas ieškant gyvenimo tikslo ir siekiant suprasti, koks vaidmuo šiose paieškose tenka sergant. Šioje situacijoje daugelis ligonių, kurie nėra religingi, nori grįžti prie tikėjimo, su kuriuo užaugo, tikėdamiesi jame atrasti viltį ir paguodą.

Žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis, dažnai pasineria į svarstymus, ką gyvenimas jiems reiškia, kas buvo pasiekta ir kas dar nepadaryta. Tai gali sukelti baimę ir įtampą, pasireiškiančią dvasiniu skausmu. Norint išspręsti dvasinius dalykus, ne visada reikia itin sudėtingų ir ypatingų metodų. Labai dažnai užtenka tik pabūti su artimu žmogumi, kuris Jus išklausytų, su kuriuo pasidalytumėte dvasiniais išgyvenimais.

Daugelyje religijų ir kultūrų paplitusi dvasinė praktika – meditacija (mąstymas). Tyloje ligonis stengiasi patirti Dievo artumą, užmiršti rūpesčius, tikėti Dievo gydomąja galia. Dievo malonė veikia nepriklausomai nuo žmogaus gebėjimo melstis. Patartina skaityti dvasinę literatūrą, maldyną, Šventąjį Raštą, poeziją, grožinę literatūrą. Galima rašyti laiškus savo Angelui Sargui: kaip jūs jaučiatės, ko siekiate, kokios abejonės jus jaudina. Vėliau šiuos laiškus galima sudeginti, o pelenus išpilti pavėjui į jūrą ar upę.

Rekomenduojama pabūti bažnyčioje, vienumoje, pasikalbėti su kunigu.

Dievas yra visur – Jį galite rasti savo širdyje, maldoje arba sakramento pavidalo.

Jūs galite paprašyti artimųjų kartu paskaityti Šventąjį Raštą arba pasimelsti. Maldos terapija gali tapti jūsų dvasinės stiprybės šaltiniu.

Patartina skaityti šias knygas: K.J. Hermes „Maldos išgyvenantiems depresiją“ (2009); P. Kalanithi „Įkvėpti tylą“ (2017 m.); J. Ivanauskaitė „Viršvalandžiai“ (2007); B. Ferrero „Pasakojimai ir palyginimai“ (2010); B. Ferrero „Naujos istorijos“ (2005); M. Albom „Antradienis su Morisu“ (2001); S. Braam „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“ (2009); J. Ivanauskaitė „Odė džiaugsmui“; David Burns „Geros nuotaikos vadovas“ (2013); Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ (2009); R. Bachas „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“ (1981).

Prof. Arvydas Šeškevičius

Bažnyčios, kuriose reguliariai rengiamos šv. Mišios už onkologinius ligonius ir jų artimuosius #

Alytaus Šv. Kazimiero parapija: kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį 11 val. šv. Mišios aukojamos maldos grupės „Motinos maldoje“ intencijomis, už onkologinius ligonius bei už gedinčius savo artimųjų. Po Mišių vyksta savitarpio pagalbos grupės susitikimai.

Adresas: Varėnos g. 24a, 62168, Alytus

Internetinis puslapis: http://www.alytauskazimieras.lt/

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilika: kiekvieną penktadienį 18 val. laikomos šv. Mišios už onkologinius ligonius ir jų artimuosius.

Adresas: J. Bendoriaus g. 1, 68309 Marijampolė

Internetinis puslapis: https://www.marijampolesbazilika.lt/

Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia: kiekvieno mėnesio paskutinį mėnesio penktadienį 18 val. pamaldos už onkologinėmis ir kitomis sielos bei kūno ligomis sergančius.

Adresas: Kęstučio g. 7, 59129 Prienai

Internetinis puslapis: http://www.prienuparapija.lt/

Ruklos Šventosios Dvasios parapija: kiekvieno mėnesio trečią penktadienį 18 val. šv. Mišios už onkologinius ligonius, esant poreikiui/ pageidavimui, priėjus išpažinties, suteikiamas ligonių patepimas, yra galimybė pabendrauti su kun. Arnoldu Valkausku.

Adresas: Laumės g. 4, Rukla, 55285 Jonavos r. sav.

Daugiau informacijos:

https://www.zuvele.lt/ – čia norintys užsakyti Mišias ar  kad pasimelstų jų intencijomis gali rasti informaciją kaip tai padaryti.

https://svmisios.lt/  – čia vyksta ir Mišių transliacija, kurią gali stebėti negalintys atvykti.

Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija: kiekvieną ketvirtadienį 18 val. šv. Mišiose meldžiamasi už onkologinius ligonius. Po šv. Mišių maldos grupė susitinka pokalbiui ir maldai. Galima susitikti ir asmeniniam pokalbiui su kunigu.

Maldos grupės dvasinis palydėtojas br. Juozapas Marija Žukauskas OFM, subūręs šią grupę 2015 m., dirbęs dvasiniu asistentu Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre ir turintis didelę patirtį onkologinių ligonių dvasiniame palydėjime.

Adresas: Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius

Pasiteirauti:

br. Juozapas Marija Žukauskas OFM br.juozapas@gmail.com, +370 687 80989

Maldos grupės koordinatorė Jolita Vaškė jolita.m23@gmail.com, +370 620 29848

Daugiau informacijos: https://www.bernardinuparapija.lt/pradinis/skelbimai/119-dvasines-pagalbos-grupe-sergantiems-onkologine-liga

Be to, daugelis bažnyčių Lietuvoje yra atviros individualioms maldoms už onkologinius ligonius ir jų artimuosius. Galima susisiekti su vietine bažnyčia ir pasiteirauti apie galimybes aukoti Mišias už konkretaus žmogaus sveikatą.

Jei žinote, kuriose kitose bažnyčiose yra reguliariai rengiamos šv. Mišios už onkologinius ligonius ir jų artimuosius, informuokite el. p. info@priesvezi.lt ir sąrašą papildysime.