Apie gimdą #
Gimda – tai moters lytinis organas, esantis dubens srityje tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Ji yra tuščiavidurė, kriaušės formos, iš vidaus išklota gleivine (endometriumu) ir apsupta raumeniniu sluoksniu. Gimdos funkcija – priimti apvaisintą kiaušialąstę ir užtikrinti vaisiaus vystymąsi nėštumo metu.
Gimdos kūno vėžys dažniausiai prasideda gimdos gleivinėje. 95 % visų gimdos kūno piktybinių navikų sudaro adenokarcinomos. Šios naviko rūšys vystosi iš gleivinės liaukinio epitelio ląstelių ir dažnai vadinamos endometriumo vėžiu. Adenokarcinomos yra labiausiai paplitęs gimdos kūno vėžio tipas, tačiau 2–4 % gimdos piktybinių navikų sudaro sarkomos. Šio tipo navikai formuojasi ne iš gleivinės, bet iš gimdos raumeninio audinio ir pasižymi kiek agresyvesniu augimu.
Gimdos vėžio simptomai #
Kraujavimas arba kraujingos išskyros iš lyties takų po menopauzės yra dažniausias gimdos kūno vėžio simptomas. Taip pat, kraujavimas tarp menstruacijų gali rodyti galimą vėžio vystymąsi ir menstruojančioms moterims. Gausesnės ar sunkesnės mėnesinės, taip pat gali būti susijusios su gimdos kūno vėžiu. Jei pastebite bet kurį iš šių simptomų, svarbu nedelsiant apsilankyti pas akušerį-ginekologą. Nepaisant to, kad nenormalūs kraujavimai gali signalizuoti apie gimdos kūno vėžį, jie taip pat gali būti susiję su kitomis lyties organų ligomis, todėl būtina nustatyti tikslią priežastį, kad būtų galima tinkamai gydyti.
Kiti simptomai
Be kraujavimo, maudimas ar skausmas strėnų srityje ar pilvo apačioje gali taip pat rodyti gimdos kūno vėžį. Skausmingi lytiniai santykiai taip pat gali būti susiję su šia liga. Šių simptomų atveju svarbu kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikti reikalingi tyrimai ir nustatyta gydymo strategija. Anksčiau nustatyta diagnozė padeda užtikrinti efektyvų gydymą ir geresnę prognozę.
Diagnostika #
Moterims, patiriančioms simptomus, būdingus gimdos kūno vėžiui, pirmiausia reikėtų apsilankyti pas akušerį-ginekologą. Pradinis tyrimas apima ginekologinę apžiūrą, kuri atliekama specialioje kėdėje. Gydytojas naudoja makšties skėtiklius, kad išplėstų makštį ir geriau apžiūrėtų gimdos kaklelį, ieškodamas kraujavimo ar kitų pakitimų.
Dubens organų apčiuopa – tai dar vienas svarbus žingsnis. Gydytojas viena ranka per pilvo sieną apčiuopia gimdą, kiaušides ir kiaušintakius, o kita ranka švelniai spaudžia iš apačios, kad geriau jaustų organus. Tai padeda nustatyti jų dydį, konsistenciją ir formą, taip pat ieškoti papildomų darinių.
Jei apžiūros metu nustatoma, kad gimda yra padidėjusi, o moteris skundžiasi jau minėtais simptomais, atliekami papildomi tyrimai. Gimdos echoskopija naudojama siekiant gauti išsamesnį organų vaizdą. Tyrimo metu, kai šlapimo pūslė yra pilna, gydytojas naudoja ultragarso daviklį, kad įvertintų gimdos būklę, gleivinės storį ir galimus darinius.
Echoskopija gali būti atliekama ir vaginaliniu būdu, kai prietaisas įvedamas į makštį. Šiuo atveju nebūtina, kad šlapimo pūslė būtų pilna, todėl tyrimas yra patogesnis.
Jei įtariamas gimdos kūno vėžys, būtina atlikti gimdos gleivinės biopsiją. Biopsija gali būti atliekama histeroskopijos metu, kai gydytojas, naudodamas specialų prietaisą, apžiūri gimdos gleivinę ir paima jos gabaliuką išsamesniam tyrimui.
Taip pat gali būti atlikta gimdos kaklelio kanalo diliatacija ir kiuretažas. Tai procedūra, kurios metu plečiamas gimdos kaklelio kanalas, kad būtų galima išgrandyti gimdos gleivinę. Po šių procedūrų gali pasireikšti nedideli kraujavimai ir skausmai.
Kraujo tyrimai ir krūtinės ląstos rentgenas atliekami bendrajai sveikatos būklei patikrinti ir galimiems vėžio plitimams įvertinti. Kompiuterinė tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT) taip pat gali būti naudojamos tikslesniam vėžio išplitimo vertinimui. KT leidžia gauti išsamesnį organų vaizdą, o MRT, naudodamas magnetinį lauką, suteikia dar detalesnę informaciją apie audinių struktūrą.
Visi šie tyrimai yra svarbūs, norint nustatyti vėžio stadiją ir parinkti tinkamiausią gydymo strategiją. Nustatant diagnozę, būtina žinoti, ar vėžys pažeidė tik gleivinę, ar įsiskverbė į gilesnius sluoksnius, bei ar yra metastazių. Kiekvienas žingsnis yra svarbus siekiant užtikrinti efektyvų gydymą ir geresnę prognozę.
Gimdos vėžio stadijos #
Gimdos vėžys yra skirstomas į keturias stadijas, kurios padeda gydytojui įvertinti ligos išplitimą ir pasirinkti tinkamą gydymo būdą.
- 1 stadija: Vėžys yra tik gimdos gleivinėje (endometriume) ir dar skirstoma į:
- 1A: vėžys tik gleivinėje.
- 1B: vėžys įsiskverbęs į raumeninį sluoksnį, ne daugiau nei per pusę.
- 1C: vėžys įsiskverbęs daugiau nei per pusę raumeninio sluoksnio.
- 2 stadija: Vėžys įsiskverbęs į gimdos kaklelį:
- 2A: infiltruota gimdos kaklelio gleivinė.
- 2B: infiltruotas gimdos kaklelio raumeninis sluoksnis.
- 3 stadija: Vėžys išplitęs už gimdos ribų, bet ne peržengęs mažojo dubens:
- 3A: vėžys išplitęs į kiaušintakius ar kiaušides.
- 3B: vėžys infiltruotas makštį.
- 3C: metastazės artimuose dubens limfmazgiuose.
- 4 stadija: Vėžys įaugęs į kitus organus:
- 4A: įaugęs į šlapimo pūslę ar žarnyną.
- 4B: metastazės tolimuose organuose, tokiuose kaip plaučiai, kaulai ar smegenys.
Kai vėžys išplito į kitus organus, jis laikomas metastaziniu vėžiu.
Vėžio agresyvumo nustatymas #
Vėžio agresyvumą galima nustatyti pagal piktybinių ląstelių diferenciacijos laipsnį, kuris rodo, kiek naviko ląstelės pakitusios palyginti su sveikomis ląstelėmis. Kuo vėžio ląstelės labiau panašios į sveikas, tuo jos geriau diferencijuotos ir mažiau piktybiškos.
Diferenciacijos laipsnį nustato patologas, tirdamas biopsinės medžiagos ląsteles mikroskopu.
- G1 – geros diferenciacijos navikas,
- G2 – vidutinės diferenciacijos,
- G3–4 – žemo laipsnio diferenciacija, kuri rodo agresyvesnę ligos eigą.
Sužinodami vėžio stadiją ir diferenciacijos laipsnį, gydytojai gali parinkti tinkamiausią gydymo strategiją ir prognozuoti ligos eigą.
Gydymas #
Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.
Didžiajai daliai moterų, susirgusių gimdos kūno vėžiu, liga nustatoma ankstyvoje stadijoje, kai navikas tebėra tik gimdoje ir neišplito už jos ribų. Kraujavimas ar kraujingos išskyros iš lyties takų menopauzės metu dažnai skatina moteris nedelsiant kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais liga sėkmingai gydoma chirurginiu būdu, pašalinant gimdą operacijos, vadinamos histerektomija, metu. Papildomas gydymas dažniausiai nereikalingas.
Kartais po operacijos gali būti taikoma radioterapija, jei chirurgas nėra visiškai įsitikinęs, kad navikas buvo visiškai pašalintas ir išlieka nors minimali ligos atsinaujinimo rizika.
Radioterapija taip pat gali būti taikoma, kai operacinis gydymas dėl įvairių priežasčių negalimas, pavyzdžiui, jei liga yra per daug išplitusi arba atsinaujino.
Jei vėžys išplito į kitas kūno sritis, gali būti skiriamas gydymas progesteronu, siekiant sumažinti naviko apimtį ir kontroliuoti simptomus. Taip pat chemoterapija kartais taikoma siekiant sumažinti naviko dydį ir valdyti ligos simptomus.
Chirurginis gydymas
Gimdos kūno vėžio gydymo dažniausias būdas ankstyvoje stadijoje yra chirurginė operacija, kurios metu pašalinama gimda kartu su priklausančiais organais – kiaušintakiais ir kiaušidėmis. Ši operacija vadinama totaline histerektomija. Dažnai operacijos metu taip pat šalinami artimieji gimdos limfmazgiai. Po operacijos atlikta medžiaga mikroskopu tiriama patologų, kad būtų tiksliai nustatyta, ar liga nėra išplitusi už gimdos ribų.
Dažniausiai pasitvirtina, kad liga nėra išplitusi, ir šiuo atveju gydymas apsiriboja atlikta operacija. Tačiau esant net ir minimaliam recidyvo rizikai, gali būti taikoma papildoma radioterapija.
Prieš operaciją
Prieš operaciją būtina įvertinti bendrą paciento sveikatos būklę, ypač širdies, kraujagyslių, kvėpavimo ir virškinimo sistemų veiklą. Pacientę konsultuoja gydytojas terapeutas ir, jei reikia, kiti specialistai. Jie įvertina jos sveikatos būklę, paskiria tyrimus ir koreguoja gydymą, jei yra lydinčių ligų.
Operacijos išvakarėse pacientę apžiūri anesteziologas, kuris paaiškina numatomą nejautrą ir skiria raminamųjų vaistų. Operacijos metu skrandis turi būti tuščias, todėl pacientė privalo laikytis specialios dietos: dieną prieš operaciją gali valgyti lengvus pusryčius ir pietus, o vakarienės valgyti negalima. Vakare ir ryte prieš operaciją atliekamos valomosios klizmos, kad žarnynas būtų gerai išvalytas.
Po operacijos
Po operacijos pacientė skatinama pradėti judėti, net ir lovoje. Reguliari mankšta ir gilaus kvėpavimo pratimai padeda išvengti komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas ar venų trombozė. Keletą dienų po operacijos skiriamos intraveninės skysčių infuzijos, kol pacientė negali valgyti ir gerti.
Pilvo žaizdos perrišimai atliekami kasdien ar kas dvi dienas. Chirurgas, palikdamas drenavimo vamzdelius, užtikrina, kad skysčiai iš pilvo ertmės ištekėtų ir nesikauptų.
Pacientė po operacijos gali jausti skausmą pilvo srityje, kuris malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Jeigu skausmas nepraeina, būtina informuoti gydytoją, kad būtų pakoreguota gydymo strategija.
Dažniausiai, po 8-10 dienų, kai žaizda sugyja, pacientė gali vykti namo. Gydytojas parengia išrašą, kuriame nurodoma diagnozė, gydymo eiga ir rekomendacijos. Pirmus tris mėnesius po operacijos reikėtų vengti intensyvaus fizinio krūvio.
Po histerektomijos moteris nebegali turėti vaikų, o jei operacija atlikta menstruojančioms pacientėms, gali prasidėti ankstyva menopauzė, lydima nemalonių simptomų. Tokiu atveju rekomenduojama pasikonsultuoti su ginekologu dėl galimų simptomų palengvinimo priemonių.
Radioterapinis gydymas
Radioterapija yra vėžio gydymo būdas, kurio metu naudojami aukštos energijos jonizuojantys spinduliai, siekiant sunaikinti vėžio ląsteles. Tai yra vietinis gydymo metodas, kuris apima tik vėžio paveiktų organų ir aplinkinių audinių švitinimą.
Gimdos kūno vėžio gydymas radioterapija gali būti taikomas šiais atvejais:
- Po operacijos, kai lieka rizika susirgti vėl.
- Kai pacientė nesutinka su operacija arba kai ji dėl kitų ligų negali būti atlikta.
- Kai vėžys išplito už gimdos ribų.
- Kai liga pasikartojo.
Yra du pagrindiniai radioterapijos metodai, kurie gali būti taikomi kartu: išorinė ir vidinė radioterapija.
Išorinė radioterapija
Išorinė radioterapija vykdoma naudojant švitinimo aparatą, kuris skleidžia jonizuojančiuosius spindulius iš tam tikro atstumo nuo kūno. Šiuo metodu galima apšvitinti dideles audinių apimtis, pavyzdžiui, gimdą ir mažojo dubens limfmazgius. Šiuolaikiniai radioterapijos įrenginiai yra linijiniai greitintuvai, o procedūrą atlieka onkologas radioterapeutas.
Jonizuojantys spinduliai ne tik naikina vėžio ląsteles, bet ir gali pakenkti sveikoms ląstelėms. Todėl būtina tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti gydymo procesą. Gydymo planas rengiamas kartu su radiologais, medicinos fizikai ir klinikiniais radiobiologais.
Planuojant radioterapiją, atliekamos kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimas, kurio metu pažymima, kokius audinius reikia apšvitinti. Tada medicinos fizikai nustato, kiek švitinimo laukų reikės, jų dydį ir spindulių dozes, kad visi audiniai gautų reikiamą apšvitą, o sveiki audiniai būtų apsaugoti.
Pacientams ant odos paliekami nedideli ženklai, kad gydytojas galėtų juos tiksliai paguldyti prieš kiekvieną seansą. Pasirengimas radioterapijai gali užtrukti kelias dienas ar savaites, po to procedūra pradedama. Pacientė švitinimo metu guli ant nugaros, procedūra paprastai trunka kelias minutes, o pacientas nieko nejaučia.
Radioterapija gali būti atliekama tiek stacionariai, tiek ambulatoriškai. Tipiška spindulių dozė yra 1,8–2 Gy per dieną, o gydymo kursą nustato gydytojas, atsižvelgdamas į individualias paciento aplinkybes.
Šalutiniai poveikiai
Išorinės radioterapijos metu gali pasireikšti odos dirginimas, niežėjimas ar paraudimas. Pacientai turi vengti agresyvių odos priežiūros priemonių ir apie bet kokius simptomus pranešti gydytojui, kuris gali paskirti atitinkamas gydymo priemones.
Vidinė radioterapija (brachiterapija) yra metodas, kai spinduliuotės šaltinis yra arti naviko, kas leidžia koncentruoti spindulius ir minimizuoti aplinkinių audinių pažeidimus. Brachiterapija gali būti taikoma po operacijos arba kaip alternatyva operaciniam gydymui.
Radioterapija gali sukelti ir trumpalaikių, ir ilgalaikių šalutinių poveikių, tokių kaip diskomfortas šlapinantis ar žarnyno veikloje. Svarbu apie bet kokius nepatogumus pranešti gydytojui, kad būtų galima tinkamai reaguoti.
Chemoterapija
Chemoterapija yra gydymo metodas, taikomas, kai gimdos kūno vėžys atsinaujina arba išplinta į kitus organus, esančius toli nuo gimdos, ypač kai kiti gydymo būdai, tokie kaip progesterono terapija, yra neveiksmingi. Šis gydymas siekia sumažinti naviko apimtį ir palengvinti ligos simptomus, tokius kaip skausmas ar diskomfortas.
Chemoterapija dažniausiai vykdoma per intraveninę infuziją, kuri leidžia vaistams patekti tiesiai į kraują, taip pasiekiant vėžio ląsteles visame organizme. Ši terapija gali būti derinama su kitais gydymo metodais, pavyzdžiui, chirurgija ar radioterapija, siekiant pasiekti geresnių gydymo rezultatų.
Nors chemoterapija gali būti veiksminga, ji taip pat gali sukelti įvairius pašalinius poveikius. Dažniausiai pasireiškia leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimas, kas gali padidinti infekcijų riziką. Taip pat gali sumažėti eritrocitų ir hemoglobino kiekis, sukeliant anemiją, silpnumą ir nuovargį. Pacientai gali patirti pykinimą, vėmimą, nuplikimą, burnos gleivinės uždegimą ir kitus nepatogumus.
Svarbu pažymėti, kad nors pašaliniai poveikiai gali būti stiprūs, po gydymo pabaigos jie paprastai laipsniškai praeina. Kiekvieno paciento patirtis gali skirtis, todėl rekomenduojama aptarti su gydytoju, kaip geriausiai valdyti simptomus ir palaikyti gerą gyvenimo kokybę gydymo metu.
Gydymas hormonais
Išplitusiam gimdos kūno vėžiui gydyti gali būti taikomas hormonas progesteronas. Šis hormonas padeda sumažinti naviko apimtį ir palengvina su naviku susijusius ligos simptomus. Progesteronas natūraliai gaminamas menstruojančių ir nėščių moterų organizme, tačiau gydymui naudojamas dirbtinis, sintetinis progesteronas, kuris gali būti vartojamas tablečių arba injekcijų pavidalu.
Gydymas progesteronu gali būti efektyvus, nes jis gali padėti sulėtinti naviko augimą ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Dažniausiai šis gydymo metodas yra gerai toleruojamas ir sukelia nedaug pašalinių poveikių. Tačiau kai kurios moterys gali jausti lengvą šleikštulį, padidėjusį apetitą ir kūno svorį arba nestiprų raumenų mėšlungį.
Stebėsena po gydymo #
Baigus gimdos vėžio gydymą, svarbu gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir reguliariai tikrintis. Po gimdos kūno vėžio gydymo stebėseną atlieka šeimos gydytojas, bendradarbiaudamas su ginekologais ir onkologais. Tai labai svarbi proceso dalis, padedanti anksti pastebėti galimus ligos atsinaujinimo požymius.
Pirmuosius dvejus metus po gydymo rekomenduojama atlikti tyrimus kas 3-6 mėnesius. Vėliau, trečiaisiais, ketvirtais ir penktais metais, vizitus pas gydytoją reikėtų planuoti 1-2 kartus per metus. Kiekvieno tikrinimo metu gydytojas atlieka išsamią ginekologinę apžiūrą ir onkocitologinį makšties tepinėlį.
Norint stebėti, ar liga neplinta į kitas organizmo sritis, gydytojas rekomenduoja atlikti ultragarsinį tyrimą. Jis gali apimti kepenų, inkstų, pilvo paraaortinių ir dubens limfmazgių tyrimus, kuriuos reikėtų atlikti du kartus per metus. Be to, bent kartą per metus būtina atlikti krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą.
Jei gydytojas mato reikmes, gali būti paskirti papildomi tyrimai, tokie kaip dubens ar kitos kūno srities kompiuterinė tomografija (KT), radioizotopinis inkstų funkcijos tyrimas ar kiti specializuoti tyrimai. Reguliari stebėsena yra esminė, kad būtų užtikrinta jūsų sveikata ir gerovė po gydymo.
Praėjus 5 metams po gydymo, kontroliniai tyrimai atliekami kartą per metus.
Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.
Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.
Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka #
Kviečiame susipažinti su Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauką, skirtą ginekologinio vėžio (įskaitant gimdos kaklelio vėžį, gestacinę trofoblastinę ligą, endometriumo (gimdos kūno) vėžį, paveldimus kiaušidžių vėžio sindromus, neepitelinį kiaušidžių vėžį ir epitelinį kiaušidžių vėžį) gydymui (2024 m. redakcija).
Joje pateikiama esminė informacija, tokia kaip, diagnostika, stadijos nustatymas, gydymas ir tolesnė priežiūra. Šios gairės yra pagrįstos įrodymais. Atkreipiame dėmesį, kad vaistų patvirtinimai įvairiose šalyse gali skirtis. Leidinys parengtas anglų kalba.
