Žarnyno vėžys

Apie žarnyną #

Žarnynas – virškinamojo trakto dalis, atliekanti sekrecijos, virškinimo, rezorbcijos funkcijas. Jis dalijamas į plonąsias žarnas ir storąją žarną. Terminas „kolorektalinis” apima apatinę virškinimo sistemos dalį, tai yra tiesiąją ir gaubtinę žarnos dalis. Jose maistas yra virškinamas, vanduo ir maistinės medžiagos per žarnyną patenka į visą organizmą. Baigus virškinimo procesą, išmatos pašalinamos iš kūno.

Kolorektalinis vėžys arba storosios žarnos vėžys yra viena iš 5 dažniausiai pasitaikančių vėžio rūšių Lietuvoje ir viena iš 3 dažniausių vėžio rūšių pasaulyje. Vėžys gali išsivystyti bet kurioje iš storosios žarnos dalių ir vadinamas tiesiosios arba gaubtinės žarnos vėžiu (kitaip – kolorektaliniu vėžiu). Įprastai jis gali prasidėti nuo mažų, nepiktybinių ląstelių sankaupų, dar vadinamų polipais, kurie laikui bėgant gali išsivystyti į vėžį. Nors ir ne kiekvienas polipas išsivysto į piktybinį naviką, tačiau aptiktus polipus rekomenduojama pašalinti.

Žarnyno vėžio simptomai #

Svarbu žinoti, kokie požymiai jums yra būdingi ir į ką Jums reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastebėtumėte kokius nors pakitimus. Jei pastebėjote kurį nors iš žemiau nurodytų simptomų ir jie trunka ilgiau kaip tris savaites, praneškite apie tai savo gydytojui:

• Kraujavimas iš išangės be jokios aiškios priežasties ar kraujas išmatose (spalva gali būti nuo šviesiai iki tamsiai raudonos spalvos).
• Nuolatiniai pakitimai storosios žarnos veikloje: polinkis į vidurių laisvumą ar vidurių užkietėjimą.
• Pilvo skausmai, ypač jeigu jie stiprūs.
• Pilnumo jausmas žarnyne.
• Mažakraujystė.
• Svorio netekimas dėl neaiškios priežasties

Šiuos simptomus gali sukelti ir kitos ligos.  Jei jaučiate neraminančius simptomus, būtina kuo greičiau susisiekti su gydytoju ir pasitarti dėl jus varginančių negalavimų. 

Storosios žarnos vėžio patikros programa #

Storosios žarnos patikros metu ieškoma ankstyvų storosios žarnos vėžio požymių, stebima, ar išmatose nėra slapto kraujavimo pėdsakų. Lietuvoje vykdoma atrankinė patikra dėl storosios ir tiesiosios žarnos vėžio. Programos tikslas – pagerinti ankstyvųjų storosios žarnos vėžio stadijų diagnozavimą ir sumažinti mirtingumą nuo šios ligos. Programos metu 50-74 m. metų žmonėms slapto kraujo išmatose tyrimas atliekamas kas dvejus metus. Išmatose radus kraujo, atliekama kolonoskopija ir biopsija diagnozės patikslinimui, tačiau kraujavimo priežastis nebūtinai būna sąlygota onkologinio susirgimo.
Maždaug vienas iš 10 storosios žarnos vėžio atvejų yra susijęs su tam tikromis genetinėmis ligomis. Tie žmonės, kurių šeimos narių tarpe yra sirgusių storosios žarnos vėžiu, turi didesnę riziką susirgti šiuo vėžiu. Tam tikros žarnyno ligos, tokios kaip opinis kolitas ar Krono liga, taip pat didina storosios žarnos vėžio išsivystymo grėsmę.
Dėl dalyvavimo programoje reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Visos šios paslaugos programoje dalyvaujantiems vyrams ir moterims teikiamos nemokamai.

Diagnostika #

Jei jaučiate neraminčius simptomus, pirmiausia kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Vizito metu gydytojas apklaus apie dabartinę būklę, jaučiamus simptomus, žalingus įpročius. Patikros metu jus apžiūrės išoriškai, paskirs kraujo tyrimą, kuris padės nustatyti, ar nėra mažakraujystės (ji gali išsivystyti, jei navikas kraujuoja). Taip pat bus ištiriamos išmatos, siekiant nustatyti, ar jose nėra kraujo. Gydytojas taip pat gali atlikti digitalinį išangės tyrimą – gydytojas pirštu apžiūrės jūsų išangę ir tiesiąją žarną, taip siekiant įvertinti galimus pakitimus žarnos gleivinėje. Jei po apžiūros ir gautų tyrimų rezultatų jūsų šeimos gydytojas manys, kad simptomai gali būti susiję su kolorektaliniu vėžiu, jis paskirs kitus detalesnius tyrimus.

Kolonoskopija – procedūra, kuriai atlikti naudojamas ilgas instrumentas su šviesos šaltiniu, leidžiantis apžiūrėti visą storąją žarną ir jos gleivinę.

Procedūrai reikia pasirengti – jos metu žarnynas turi būti tuščias. Kelias dienas prieš procedurą reikia laikytis gydytojo nurodytos dietos (valgyti maistą, kuris neukemša žarnyno ir greitai iš jo pasišalina (pavyzdžiui, ryžiai, makaronai, trintos daržovės, skaidrūs gėrimai, rekomenduojama kelias dienas nevartoti mėsos). Gydytojas taip pat paskirs vidurius laisvinančius vaistus, kuris padės išvalyti žarnyną.

Procedūra nėra skausminga, tačiau gali būti nemaloni, todėl prieš ją tikslinga raminamųjų vaistų – taip galėsite labiau atsipalaiduoti, o procedūra bus atlikta greičiau ir lengviau. Ši procedūra trunka apie vieną valandą ir dažniausiai atliekama pacientui gulint ligoninėje. Po procedūros dauguma pacientų gali sugrįžti namo. Rekomenduojame atvykti kartu su artimuoju ar draugu – jausitės ramiau, o po procedūros jie pasirūpins saugiu jūsų parvykimu namo.

Rektoskopija/sigmoidoskopija – procedūra, kurios metu storoji žarna apžiūrima, naudojant rektoskopą, trumpą siaurą vamzdelį su šviesos šaltiniu. Apžiūros metu gydytojas apžiūri, ar nėra pakitimų apatinės storosios žarnos dalies vidinėje sienelėje. Rektoskopu galima apžiūrėti tik tiesiąją žarną, o sigmoidoskopas kiek ilgesnis ir juo įmanoma apžiū­rėti ne tik tiesiąją, bet ir riestinę storosios žarnos dalį. Tyrimas užtrunka iki poros minučių.

Procedūra nėra skausminga, tačiau gali būti nemaloni. Po procedūros dauguma pacientų gali sugrįžti namo. Rekomenduojame atvykti kartu su artimuoju ar draugu – jausitės ramiau, o po procedūros jie pasirūpins saugiu jūsų parvykimu namo.

Gydymas #

Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.

Žarnyno vėžio gydymo būdai:

Chirurginė operacija – jos metu pašalinama naviko pažeista žarnyno dalis ar visas žarnynas. Pašalinus dalį žarnyno, likę atviri žarnos galai sujungiami. Kai kuriems pacientams operacijos metu suformuojame žarnyno stomą – tai plonosios arba storosios žarnos atvėrimas į išorę chirurginiu būdu pilvo sienoje, tuomet žmogus tuštinasi ne per išangę, bet per stomą.

Po operacijos organizmui reikia laiko atsigauti ir leisti žarnyno veiklai pamažu įsibėgėti. Pirmąją parą pacientui negalima nei gerti skysčių, nei valgyti. Maždaug po 24 galima pradėti mažais gurkšneliais gerti vandenį, kasdien didinant išgeriamą kiekį. Praėjus 2-3 paroms galima pradėti valgyti po nedidelį kiekį lengvo maisto, o vėliau – pamažėle didinti maisto įvairovę ir porcijas. Siekiant užtikrinti pakankamą skysčių ir maistinių medžiagų kiekį tuo laikotarpiu, kai pacientas negali gerti ir valgyti, jam taikomos intraveninės skysčių infuzijos ir maitinimas vamzdelio pagalba (vamzdelis per nedidelį pjūvį pilve įvedamas į plonąją žarną).

Chemoterapija – vėžio gydymas vaistais, skirtais naikinti vėžines ląsteles, sutrikdyti jų augimą ir dalijimąsi. Ji gali būti taikoma atskirai arba kartu su chirurgine operacija, radioterapija ar tikslinės terapijos vaistais. Chemoterapija atliekama į veną sušvirkščiant arba sulašinant vaistus tirpalo forma, taip pat tabletėmis.

Chemoterapija gali būti:

• Neoadjuvantinė chemoterapija taikoma prieš operaciją. Neoadjuvantinė chemoterapija taikoma, kai dėl per didelės naviko apimties operacinis gydymas nėra galimas. Sumažėjus naviko apimčiai, gali būti atliekama operaciją.
• Adjuvantinė chemoterapija taikoma po operacijos. Adjuvantinė chemoterapija gali būti skiriama ir siekiant sumažinti vėžio sugrįžimo riziką.
• Paliatyvi chemoterapija taikoma, kai navikas yra vėlyvų stadijų, metastazavęs į kitas kūno dalis ir negali būti taikomas operacinis gydymas. Taikant paliatyvią chemoterapiją siekiama sumažinti pirminio naviko ir metastazių apimtis bei taip kontroliuoti ligos eigą ir juntamus simptomus.

Spindulinė terapija – navikinės ligos gydymas, kai taikant jonizuojančią spinduliuotę, tam tikroje kūno vietoje naikinamos vėžio ląstelės ir kuo silpniau veikiamos sveikosios.

Spindulinis gydymas gali būti:

• Neoadjuvantinis – taikomas prieš operaciją, kai dėl per didelės naviko apimties operacinis gydymas nėra galimas. Sumažėjus naviko apimčiai, gali būti atliekama operaciją.
• Adjuvantinis – taikomas po operacijos, siekiant sunaikinti po ope­racijos galėjusias likti navikines ląsteles ir sumažinti vėžio sugrįžimo riziką.
• Kartais spindulinė terapija gali būti taikoma kartu su chemoterapija. Šis gydymas gali būti naudojamas tiek prieš, tiek ir po operacijos. Kombinuotas gydymas pagerina gydymo efektyvumą.

Biologinė terapija – tai toks gydymo būdas, kurio metu naudojami vaistai ar kitos medžiagos, kurios veikdamos tam tikras vėžinių ląstelių molekules stabdo vėžinių ląstelių augimą. Šis gydymo būdas gali būti taikomas metastazavusio žarnyno vėžio gydymui. Vaistas gali būti skiriamas kartu su chemoterapija taip gali būti pagerinamas chemoterapinių vaistų efektyvumas, prailginamas laikas be ligos progresavimo. 

Stebėsena po gydymo #

Pasibaigus gydymui, reikės gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir atlikti tyrimus. Pirmaisiais ir antraisiais metais po gydymo įprastai rekomenduojama apsilankyti kas 3 mėnesius, trečiaisiais – penktaisiais metais – kas pusmetį, o vėliau – kartą per metus.

Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.

Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.

Jei operacijos metu buvo suformuota žarnyno stoma, šiame puslapyje rasite daugiau informacijos apie žarnyno stomos priežiūrą.

Rizikos veiksniai #

Tiksli skrandžio vėžio priežastis nežinoma, tačiau rizikos veiksniai gali padidinti tikimybę susirgti vėžiu:

• Amžius – žarnyno vėžys dažniau diagnozuojamas vyresnio nei 50 metų amžiaus žmonėms.
• Mityba – ligos riziką didina nepakankamas šviežių vaisių ir daržovių vartojimas, didelis raudonos, perdirbtos mėsos, rūkytų, keptų maisto produktų vartojimas.
• Fizinis aktyvumas – žmonės, kurie nėra fiziškai aktyvūs, dažniau serga žarnyno vėžiu.
• Kūno svoris – žmonėms, ypač vyrams, turintiems didelį antsvorį, padidėja rizika susirgti žarnyno vėžiu.
• Rūkymas didina žarnyno vėžio riziką. Kuo ilgiau ir daugiau žmogus rūko, tuo didesnė rizika.
• Uždegiminės žarnyno ligos, pvz., opinis kolitas, Krono liga, gali padidinti riziką susirgti vėžiu, nes žarnyno gleivinė būna pažeista. Šiomis ligomis sergantiems žmonėms gali būti siūloma reguliariai tikrintis žarnyną atliekant tyrimą, vadinamą kolonoskopija.
• 2 tipo cukrinis diabetas šiek tiek padidina riziką susirgti žarnyno vėžiu.
• Šeimos anamnezė – nors žarnyno vėžys dažniausiai nėra susijęs su paveldimumu, tačiau jei kuriam iš artimų šeimos narių buvo diagnozuotas žarnyno vėžys, ypač esant jaunesniems nei 45 metų, kitiems artimiesiems šios ligos rizika gali būti didesnė. Didesnę riziką taip pat turi ir tie, kurių artimiems šeimos nariams buvo diagnozuota daugybinė polipozė (kai storosios žarnos gleivinėje randami gerybiniai navikai – polipai).

Storosios žarnos vėžio patikros programa #

Storosios žarnos patikros metu ieškoma ankstyvų storosios žarnos vėžio požymių, stebima, ar išmatose nėra slapto kraujavimo pėdsakų. Lietuvoje vykdoma atrankinė patikra dėl storosios ir tiesiosios žarnos vėžio. Programos tikslas – pagerinti ankstyvųjų storosios žarnos vėžio stadijų diagnozavimą ir sumažinti mirtingumą nuo šios ligos. Programos metu 50-74 m. metų žmonėms slapto kraujo išmatose tyrimas atliekamas kas dvejus metus. Išmatose radus kraujo, atliekama kolonoskopija ir biopsija diagnozės patikslinimui, tačiau kraujavimo priežastis nebūtinai būna sąlygota onkologinio susirgimo.
Maždaug vienas iš 10 storosios žarnos vėžio atvejų yra susijęs su tam tikromis genetinėmis ligomis. Tie žmonės, kurių šeimos narių tarpe yra sirgusių storosios žarnos vėžiu, turi didesnę riziką susirgti šiuo vėžiu. Tam tikros žarnyno ligos, tokios kaip opinis kolitas ar Krono liga, taip pat didina storosios žarnos vėžio išsivystymo grėsmę.
Dėl dalyvavimo programoje reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. Visos šios paslaugos programoje dalyvaujantiems vyrams ir moterims teikiamos nemokamai.

Vaizdo įrašas. Virškinamojo trakto ligų simptomai. Kaip sau padėti? Pūtimas, tuštinimosi pokyčiai, viduriavimas, kt. #

Kviečiame žiūrėti 2024-03-27 POLA nuotolinio seminaro įrašą. Lektorius chirurgas onkologas dr. Audrius Dulskas aptaria storosios žarnos vėžio rizikos veiksnius, prevenciją, pacientams suprantama kalba paaiškina apie žarnyno sveikatą: kokie simptomai turėtų paskatinti pasitikrinti, į kokius specialistus kreiptis turint skirtingų negalavimų, kaip sau padėti gyventi komfortiškiau.

Seminarą moderavo POLA direktorė Neringa Čiakienė.

Ieškantiems išsamesnės informacijos apie gyvenimą po gydymo rekomenduojame ir žemiau pateiktą klausimų – atsakymų ciklą „Gyvenimas po žarnyno operacijos: kokių pokyčių galima tikėtis?“.

Gyvenimas po žarnyno operacijos: kokių pokyčių galima tikėtis? #

Skilties informacija parengta pagal POLA seminaro „Virškinamojo trakto ligų simptomai. Kaip sau padėti?“ medžiagą bei seminaro metu pacientų užduotus klausimus. Lektorius – chirurgas onkologas dr. Audrius Dulskas.

Po žarnyno operacijos daugelis žmonių tikisi, kad pasibaigus gydymui gyvenimas greitai grįš į ankstesnes vėžes. Tačiau realybėje nemaža dalis pacientų pastebi, kad virškinimas, tuštinimasis ar net kasdieniai įpročiai pasikeitė. Vieniems tenka dažniau lankytis tualete, kiti susiduria su skubiu poreikiu tuštintis, viduriavimu, pilvo pūtimu ar kitais nemaloniais simptomais.

Svarbu žinoti, kad tokie pokyčiai po gydymo yra dažni ir nebūtinai reiškia, kad atsirado komplikacija ar liga atsinaujino.

Kodėl po operacijos pasikeičia virškinimas?

Virškinimo sistema yra sudėtinga ir tarpusavyje susijusi. Kai pašalinama dalis žarnyno, organizmui reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Žarnynas ne tik perneša maistą. Jis taip pat kaupia išmatas, reguliuoja jų pasišalinimą, sugeria vandenį ir dalyvauja daugybėje kitų organizmo procesų. Todėl net ir sėkmingai atlikta operacija gali pakeisti įprastą žarnyno veiklą.

Prisitaikymo laikotarpis kiekvienam žmogui yra skirtingas. Vieniems pakanka kelių mėnesių, kitiems tam prireikia metų ar ilgiau. Dažnai simptomai palaipsniui silpnėja, organizmui mokantis veikti naujomis sąlygomis.

Kuo skiriasi pokyčiai po storosios ir tiesiosios žarnos operacijų?

Po storosios žarnos operacijų pacientai dažniausiai susiduria su dažnesniu tuštinimusi, laisvesnėmis išmatomis ar didesniu jautrumu tam tikriems maisto produktams. Tačiau daugelio žmonių gyvenimo kokybė ilgainiui išlieka gera.

Didesni pokyčiai dažniausiai pasireiškia po tiesiosios žarnos operacijų. Tiesioji žarna veikia kaip savotiškas rezervuaras, kuriame kaupiasi išmatos iki tuštinimosi. Kai ši žarnyno dalis pašalinama arba jos tūris sumažėja, organizmas praranda dalį šios funkcijos.

Dėl to gali atsirasti:

• dažnas tuštinimasis;
• skubus poreikis tuštintis;
• jausmas, kad žarnynas nevisiškai išsituštino;
• keli tuštinimosi epizodai per trumpą laiką;
• išmatų nelaikymas ar sunkumas sulaikyti dujas.

Šie simptomai dažnai vadinami porezekciniu tiesiosios žarnos sindromu. Nors jie gali reikšmingai paveikti kasdienį gyvenimą, daugeliu atvejų yra būdų, padedančių juos sumažinti.

Kodėl svarbu turėti realius lūkesčius?

Šiandien gydymo sėkmė vertinama ne tik pagal tai, ar liga kontroliuojama, bet ir pagal tai, kaip žmogus gyvena po gydymo.

Dalis pacientų nusivilia tikėdamiesi, kad po operacijos organizmas veiks lygiai taip pat kaip anksčiau. Todėl labai svarbu žinoti, kad tam tikri pokyčiai yra natūrali gijimo ir prisitaikymo proceso dalis.

Tai nereiškia, kad reikia susitaikyti su visais simptomais ar kentėti tyliai. Daugelį problemų galima palengvinti koreguojant mitybą, taikant medikamentinį gydymą, specialius žarnyno treniravimo metodus ar pasitelkiant kitą specialistų pagalbą.

Kuo anksčiau apie simptomus pasikalbėsite su gydytoju, tuo daugiau galimybių rasti tinkamą sprendimą.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Po gydymo svarbu stebėti savo savijautą ir nebijoti aptarti net jautrių simptomų.

Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu:

• tuštinimosi sutrikimai reikšmingai riboja kasdienę veiklą;
• atsiranda naujas ar stiprėjantis pilvo skausmas;
• pastebite kraujo išmatose;
• neplanuotai krenta svoris;
• nuolat vargina viduriavimas ar vidurių užkietėjimas;
• simptomai staiga pasikeičia arba blogėja.

Svarbiausia prisiminti, kad po žarnyno operacijos daugelis pacientų susiduria su panašiais iššūkiais. Apie juos kalbėti nėra nei gėda, nei nepatogu. Kuo daugiau žinosite apie galimus pokyčius, tuo lengviau bus rasti būdus, kaip prie jų prisitaikyti ir išlaikyti gerą gyvenimo kokybę.

Kas yra porezekcinis tiesiosios žarnos sindromas? #

Porezekcinis tiesiosios žarnos sindromas – tai įvairių žarnyno funkcijos sutrikimų visuma, kuri gali atsirasti po tiesiosios žarnos operacijos.

Operacijos metu pašalinama dalis arba visa tiesioji žarna. Kadangi būtent tiesioji žarna veikia kaip rezervuaras, kuriame iki tuštinimosi kaupiasi išmatos, po operacijos žarnynas turi prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Dėl šios priežasties gali pasikeisti ne tik tuštinimosi dažnis, bet ir gebėjimas kontroliuoti žarnyno veiklą.

Porezekcinis sindromas dažniau pasireiškia pacientams, kuriems buvo pašalinta didesnė tiesiosios žarnos dalis arba taikytas spindulinis gydymas, tačiau simptomų stiprumas kiekvienam žmogui gali būti labai skirtingas.

Kokie simptomai būdingi?

Dažniausiai pacientai patiria ne vieną, o kelis simptomus vienu metu.

Dažniausi požymiai:

• dažnas tuštinimasis;
• staigus, sunkiai sulaikomas poreikis tuštintis;
• tuštinimasis kelis kartus iš eilės per trumpą laiką;
• nepilno pasišalinimo jausmas;
• išmatų ar dujų nelaikymas;
• sunkumai atskiriant dujas nuo išmatų;
• dažnas kėlimasis naktį dėl poreikio tuštintis.

Vieniems žmonėms simptomai būna lengvi ir nedaug trukdo kasdienybei, kitiems jie gali reikšmingai paveikti gyvenimo kokybę.

Kaip tai veikia kasdienį gyvenimą?

Porezekcinis sindromas veikia ne tik virškinimo sistemą.

Dalis pacientų pradeda planuoti dieną pagal galimybę greitai pasiekti tualetą. Kai kurie vengia ilgesnių kelionių, susitikimų, renginių ar net grįžimo į darbą.

Neretai atsiranda:

• nerimas dėl netikėto poreikio tuštintis;
• baimė neišlaikyti išmatų ar dujų;
• sumažėjęs pasitikėjimas savimi;
• socialinis atsiribojimas;
• emocinė įtampa.

Šie išgyvenimai yra suprantami ir gana dažni. Daugelis pacientų susiduria ne tik su fiziniais, bet ir emociniais šios būklės padariniais.

Ar simptomai išlieka visam laikui?

Nebūtinai.

Pirmuosius mėnesius po operacijos žarnynas aktyviai prisitaiko prie pokyčių. Daugeliui pacientų simptomai būna stipriausi pirmaisiais metais ir vėliau palaipsniui mažėja.

Prisitaikymo procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki dvejų metų ar ilgiau.

Todėl svarbu neskubėti vertinti galutinio rezultato praėjus vos keliems mėnesiams po gydymo.

Kokios pagalbos galimybės egzistuoja?

Nors daugelis pacientų mano, kad su šiais simptomais tenka tiesiog susitaikyti, pagalbos būdų yra nemažai.

Priklausomai nuo simptomų pobūdžio ir stiprumo, gali būti rekomenduojama:

• individualiai pritaikyta mityba;
• žarnyno veiklą reguliuojantys vaistai;
• dubens dugno raumenų stiprinimo pratimai;
• specializuota kineziterapija;
• žarnyno treniravimo metodai;
• papildomi tyrimai žarnyno funkcijai įvertinti.

Kai kuriais atvejais pacientams padeda konsultacijos pas gydytojus, kurie specializuojasi žarnyno funkcijos sutrikimų gydyme.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Pasitarti su gydytoju rekomenduojama, jeigu simptomai:

• trukdo dirbti ar keliauti;
• riboja socialinį gyvenimą;
• verčia nuolat planuoti dieną pagal tualeto prieinamumą;
• kelia nerimą ar blogina emocinę savijautą;
• nepagerėja arba blogėja laikui bėgant.

Kuo anksčiau problema aptariama, tuo daugiau galimybių rasti sprendimus, kurie padėtų pagerinti gyvenimo kokybę.

Svarbiausia žinoti

Porezekcinis tiesiosios žarnos sindromas yra dažna būklė po tiesiosios žarnos operacijų. Dažnesnis tuštinimasis, skubus poreikis tuštintis ar išmatų nelaikymas nereiškia, kad gydymas buvo nesėkmingas ar kad kažkas vyksta ne taip.

Kaip sau padėti, jei po gydymo vargina tuštinimosi sutrikimai? #

Po storosios ar tiesiosios žarnos gydymo daugelis žmonių susiduria su pakitusiu žarnyno darbu. Vienus vargina dažnas tuštinimasis, kitus – skubus poreikis kuo greičiau pasiekti tualetą, naktinis kėlimasis, išmatų nelaikymas ar nuolatinis jausmas, kad žarnynas neištuštėjo iki galo.

Nors šie simptomai yra dažni, kentėti jų nereikia. Šiandien yra įvairių būdų, galinčių padėti geriau kontroliuoti žarnyno veiklą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Pirmas žingsnis – suprasti savo simptomus

Prieš ieškant sprendimų svarbu suprasti, kas būtent kelia daugiausia sunkumų.

Skirtingiems žmonėms gali reikėti skirtingos pagalbos. Vieniems problema yra dažnas tuštinimasis, kitiems – skubus noras tuštintis, tretiems – nelaikymas ar pilvo pūtimas.

Todėl verta stebėti:

• kiek kartų per dieną tuštinatės;
• kokia yra išmatų konsistencija;
• ar simptomai priklauso nuo tam tikro maisto;
• kaip dažnai tenka keltis naktį;
• kaip simptomai veikia kasdienį gyvenimą.

Ši informacija gali būti labai naudinga gydytojui parenkant tinkamiausią pagalbą.

Ar gali padėti mitybos pokyčiai?

Dažnai taip.

Po žarnyno operacijų nėra vienos universalios dietos, tinkamos visiems pacientams. Tačiau kai kurie principai gali padėti sumažinti simptomus.

Dažniausiai rekomenduojama:

• valgyti reguliariai;
• vengti labai didelių porcijų;
• pakankamai vartoti skysčių;
• stebėti individualią reakciją į maisto produktus.

Kai kuriems žmonėms simptomus sustiprina riebus maistas, alkoholis, labai aštrūs patiekalai ar dideli kavos kiekiai.

Kartais naudinga kelias savaites pildyti maisto dienoraštį. Tai leidžia pastebėti ryšius tarp tam tikrų produktų ir simptomų.

Ar gali būti skiriami vaistai?

Taip.

Jeigu vyrauja dažnas tuštinimasis ar viduriavimas, gydytojas gali rekomenduoti vaistus, kurie lėtina žarnyno veiklą ir padeda geriau kontroliuoti simptomus.

Tokie vaistai kai kuriems pacientams leidžia:

• sumažinti tuštinimosi dažnį;
• rečiau keltis naktį;
• lengviau planuoti dieną;
• sumažinti skubų poreikį tuštintis.

Svarbu nevartoti vaistų savarankiškai ilgą laiką nepasitarus su gydytoju.

Kas yra žarnyno treniravimo metodai?

Po tiesiosios žarnos operacijų žarnynas mokosi dirbti naujomis sąlygomis. Tam tikrais atvejais galima taikyti specialias strategijas, padedančias geriau kontroliuoti jo veiklą.

Pavyzdžiui, gali būti rekomenduojama:

• laikytis reguliaraus valgymo režimo;
• planuoti tuštinimosi laiką;
• atlikti dubens dugno raumenų pratimus;
• taikyti biologinio grįžtamojo ryšio (biofeedback) metodus.

Šios priemonės dažniausiai taikomos individualiai, atsižvelgiant į konkrečius simptomus.

Kas yra transanalinis klizmavimas?

Kai kuriems pacientams, ypač sergantiems ryškiu porezekciniu tiesiosios žarnos sindromu, gali būti siūlomas transanalinis žarnyno plovimas (irigacija arba klizmavimo metodas).

Šio metodo metu naudojant specialią sistemą į žarnyną suleidžiamas vanduo, kuris padeda ištuštinti apatinę storosios žarnos dalį.

Tinkamai taikomas metodas gali:

• sumažinti tuštinimosi epizodų skaičių;
• sumažinti nelaikymo riziką;
• padėti geriau planuoti dieną;
• pagerinti gyvenimo kokybę.

Šio metodo pacientai mokomi specializuotuose centruose, todėl savarankiškai pradėti jo taikyti nereikėtų.

Kada verta kreiptis į specializuotą centrą?

Kartais įprastų priemonių nepakanka.

Specializuota pagalba verta pasidomėti, jei:

• simptomai išlieka ilgiau nei kelis mėnesius;
• dažnas tuštinimasis trukdo dirbti ar keliauti;
• pasitaiko išmatų nelaikymas;
• tenka nuolat planuoti gyvenimą pagal tualeto prieinamumą;
• simptomai reikšmingai blogina gyvenimo kokybę.

Tokiuose centruose gali dirbti gydytojai gastroenterologai, koloproktologai, slaugytojai specialistai, kineziterapeutai ir kiti specialistai, padedantys rasti individualius sprendimus.

Svarbiausia žinoti

Tuštinimosi sutrikimai po žarnyno gydymo yra dažni, tačiau tai nereiškia, kad su jais reikia tiesiog susitaikyti. Mitybos koregavimas, vaistai, dubens dugno treniravimas, žarnyno plovimo metodai ir specializuota pagalba gali reikšmingai pagerinti savijautą.

Jeigu simptomai riboja jūsų kasdienį gyvenimą, verta apie juos pasikalbėti su gydytoju. Dažnai pagalbos galimybių yra daugiau, nei pacientai tikisi.

Į tualetą tenka eiti dažniau nei anksčiau. Ar tai normalu? #

Po storosios ar tiesiosios žarnos operacijos daugelis pacientų pastebi, kad jų tuštinimosi įpročiai pasikeitė. Jei anksčiau į tualetą pakakdavo nueiti vieną kartą per dieną, po gydymo gali tekti tai daryti kelis ar net keliolika kartų.

Nors tai gali kelti nerimą, dažnesnis tuštinimasis po žarnyno operacijų yra viena dažniausių ilgalaikių pasekmių.

Kodėl taip nutinka?

Viena pagrindinių priežasčių yra sumažėjęs žarnyno gebėjimas kaupti išmatas.

Po tiesiosios žarnos operacijos organizmas netenka dalies natūralaus „rezervuaro“, kuriame iki tuštinimosi būdavo kaupiamos išmatos. Dėl to net ir nedidelis jų kiekis gali sukelti poreikį eiti į tualetą.

Be to, po operacijos maistas ir išmatos žarnynu gali slinkti greičiau nei anksčiau, todėl organizmas turi mažiau laiko sugerti vandenį.

Kiek kartų per dieną yra normalu?

Vieno atsakymo nėra.

Vieni pacientai po gydymo tuštinasi 2–4 kartus per dieną, kiti 6–10 kartų. Kai kuriems žmonėms simptomai ryškiausi pirmuosius mėnesius po operacijos, vėliau palaipsniui mažėja.

Svarbu ne tiek pats tuštinimosi dažnis, kiek tai, kaip jis veikia kasdienį gyvenimą.

Jeigu galite dirbti, keliauti, miegoti ir užsiimti įprasta veikla, dažnesnis tuštinimasis nebūtinai reiškia problemą, kurią reikia gydyti.

Kodėl kartais tenka eiti kelis kartus iš eilės?

Kai kuriems pacientams būdingas vadinamasis „grupinis tuštinimasis“: per trumpą laiką tenka lankytis tualete kelis kartus iš eilės.

Taip atsitinka todėl, kad žarnynas po operacijos ne visada išsituština vienu kartu. Atrodo, kad tuštinimasis baigėsi, tačiau netrukus vėl atsiranda poreikis eiti į tualetą.

Šis reiškinys ypač dažnas po tiesiosios žarnos operacijų.

Ar maistas turi įtakos?

Taip.

Dalis pacientų pastebi, kad kai kurie produktai sustiprina simptomus. Dažniausiai jautrumą gali didinti:

• labai riebus maistas;
• aštrūs patiekalai;
• alkoholis;
• dideli kavos kiekiai;
• kai kurie saldikliai;
• labai gausus maistas vienu metu.

Tačiau universalaus sąrašo nėra. Kiekvieno žmogaus organizmas reaguoja skirtingai, todėl naudinga stebėti, po kokių produktų simptomai sustiprėja.

Ar organizmas gali prisitaikyti?

Dažnai taip.

Pirmuosius mėnesius po operacijos žarnynas mokosi dirbti naujomis sąlygomis. Šis prisitaikymo procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki vienų ar dvejų metų.

Daugelis pacientų ilgainiui pastebi, kad:

• sumažėja tuštinimosi dažnis;
• pagerėja išmatų konsistencija;
• lengviau kontroliuoti poreikį tuštintis;
• rečiau tenka keltis naktį.

Kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Pasitarti su gydytoju verta, jeigu:

• dėl tuštinimosi sunku dirbti ar išeiti iš namų;
• nuolat tenka keltis naktį;
• atsiranda kraujo išmatose;
• simptomai staiga stiprėja;
• pradeda kristi svoris;
• juntamas nuolatinis pilvo skausmas.

Svarbu žinoti, kad dažnas tuštinimasis po žarnyno operacijos nėra problema, su kuria reikia susitaikyti vienam. Šiandien yra įvairių būdų simptomams palengvinti – nuo mitybos korekcijos iki medikamentų ar specialių žarnyno funkcijos gerinimo metodų.

Jei pokyčiai trukdo gyventi taip, kaip norėtumėte, verta apie tai pasikalbėti su savo gydytoju.

Kai tualeto reikia tuoj pat: kaip valdyti skubų norą tuštintis? #

Vienas dažniausių nusiskundimų po tiesiosios žarnos operacijos yra ne tik dažnesnis tuštinimasis, bet ir staigus, sunkiai kontroliuojamas poreikis kuo greičiau pasiekti tualetą.

Dalis žmonių pasakoja, kad anksčiau galėdavo ramiai palaukti, o dabar vos pajutę poreikį turi nedelsdami ieškoti artimiausio tualeto. Tai gali kelti nerimą, riboti keliones, socialinį gyvenimą ar net grįžimą į darbą.

Svarbu žinoti, kad tokie pokyčiai po gydymo yra gana dažni ir dažniausiai susiję su pakitusiu žarnyno darbu, o ne su ligos atsinaujinimu.

Kodėl atsiranda skubus poreikis tuštintis?

Tiesioji žarna natūraliai veikia kaip rezervuaras, kuriame kaupiasi išmatos iki patogaus laiko pasišalinti.

Kai pašalinama dalis tiesiosios žarnos arba visa tiesioji žarna, šis rezervuaras sumažėja arba visai išnyksta. Todėl net ir nedidelis išmatų kiekis gali sukelti stiprų signalą, kad reikia tuštintis.

Kai kuriems pacientams po operacijos žarnynas taip pat tampa jautresnis, todėl signalai perduodami greičiau ir stipriau nei anksčiau.

Ar tai dažna problema?

Taip.

Skubus noras tuštintis yra vienas iš dažniausių vadinamojo mažosios priekinės rezekcijos sindromo (LARS) simptomų po tiesiosios žarnos operacijų.

Dažniausiai jis pasireiškia kartu su:

• dažnesniu tuštinimusi;
• keliomis tuštinimosi bangomis iš eilės;
• nepilno pasišalinimo jausmu;
• sunkumais atskiriant dujas nuo išmatų.

Simptomų stiprumas gali labai skirtis. Vieniems jie būna nežymūs, kitiems kurį laiką stipriai apsunkina kasdienybę.

Ar galima treniruoti žarnyną?

Daugeliu atvejų taip.

Žarnynas ir dubens dugno raumenys gali prisitaikyti prie pokyčių. Tam kartais rekomenduojami specialūs pratimai, kuriuos parodo kineziterapeutai arba dubens dugno specialistai.

Kai kuriems pacientams padeda:

• reguliari valgymo rutina;
• planuojamas tuštinimosi laikas;
• dubens dugno raumenų stiprinimas;
• gydytojo rekomenduoti vaistai žarnyno veiklai reguliuoti.

Svarbu nepamiršti, kad prisitaikymas dažnai vyksta palaipsniui ir gali užtrukti ne vieną mėnesį.

Kaip lengviau jaustis kasdien?

Daugelis žmonių laikui bėgant atranda savo strategijas.

Dažniausiai padeda:

• prieš ilgesnę kelionę apsilankyti tualete;
• žinoti, kur yra artimiausi viešieji tualetai;
• su savimi turėti drėgnų servetėlių ar atsarginių higienos priemonių;
• vengti produktų, kurie asmeniškai skatina žarnyno aktyvumą;
• planuoti svarbius susitikimus tuo metu, kai žarnynas būna ramesnis.

Nors iš pradžių tai gali atrodyti varginančiai, dauguma pacientų ilgainiui išmoksta numatyti savo organizmo reakcijas ir susigrąžina pasitikėjimą kasdienėse situacijose.

Kada verta pasitarti su gydytoju?

Pagalbos reikėtų kreiptis, jei:

• skubus poreikis tuštintis neleidžia išeiti iš namų;
• pasitaiko išmatų nelaikymo epizodų;
• simptomai blogėja, o ne gerėja;
• atsiranda kraujavimas ar stiprus skausmas;
• dėl simptomų pradeda prastėti gyvenimo kokybė.

Šiandien yra įvairių būdų, padedančių sumažinti šiuos simptomus. Kuo anksčiau apie juos kalbama, tuo daugiau galimybių rasti tinkamiausią sprendimą.

Svarbiausia žinoti

Skubus poreikis tuštintis po tiesiosios žarnos operacijos nėra retas reiškinys. Daugeliui žmonių tai yra viena iš organizmo prisitaikymo prie pokyčių pasekmių. Nors simptomai gali kelti nerimą, jie dažnai silpnėja laikui bėgant, o prireikus gali būti valdomi taikant įvairias pagalbos priemones.

Kodėl po gydymo kaupiasi dujos ir pučia pilvą? #

Pilvo pūtimas, padidėjęs dujų kiekis ir nemalonus tempimo jausmas yra vieni dažniausių virškinimo sistemos nusiskundimų po storosios ar tiesiosios žarnos gydymo. Kai kuriems žmonėms šie simptomai atsiranda net ir praėjus mėnesiams ar metams po operacijos.

Nors pilvo pūtimas retai reiškia rimtą problemą, jis gali stipriai paveikti savijautą, miegą, darbą ir socialinį gyvenimą.

Kodėl po gydymo pilvas pučiasi dažniau?

Virškinimo sistema po operacijos dirba kitaip nei anksčiau.

Dalis žarnyno gali būti pašalinta, todėl maistas žarnynu keliauja kitokiu greičiu. Taip pat gali pakisti žarnyno mikrobiota, kuri dalyvauja maisto skaidyme ir dujų susidaryme.

Papildomą įtaką gali turėti:

• po operacijos susiformavę žarnyno jautrumo pokyčiai;
• chemoterapija ar spindulinis gydymas;
• vartojami vaistai;
• pakitę mitybos įpročiai;
• sumažėjęs fizinis aktyvumas.

Kartais net ir nedidelis dujų kiekis gali sukelti stiprų pilvo tempimo ar spaudimo pojūtį.

Ar tam tikri produktai gali skatinti pūtimą?

Taip.

Dažniausiai daugiau dujų susidaro vartojant:

• pupeles, žirnius, lęšius;
• kopūstus, brokolius, žiedinius kopūstus;
• svogūnus ir česnakus;
• gazuotus gėrimus;
• kai kuriuos vaisius, ypač obuolius ir kriaušes;
• produktus su saldikliais.

Tačiau kiekvieno žmogaus organizmas reaguoja skirtingai. Maistas, kuris vienam nesukelia jokių problemų, kitam gali būti pagrindinė simptomų priežastis.

Todėl dažniausiai naudinga stebėti savo organizmo reakcijas, o ne vadovautis universaliais draudimų sąrašais.

Kodėl kartais dujos tampa sunkiau kontroliuojamos?

Po tiesiosios žarnos operacijų gali sutrikti gebėjimas tiksliai atskirti dujas nuo išmatų.

Dėl to kai kurie žmonės pradeda vengti viešų vietų, susitikimų ar kelionių, nes baiminasi nepatogių situacijų.

Tai ypač dažna pirmaisiais mėnesiais po gydymo ir dažniausiai susiję su organizmo prisitaikymo procesu.

Ar padeda mitybos pokyčiai?

Dažnai taip.

Naudinga:

• valgyti reguliariai;
• vengti labai didelių porcijų;
• valgyti lėčiau;
• gerai sukramtyti maistą;
• riboti produktus, kurie akivaizdžiai didina simptomus.

Kai kuriems pacientams padeda maisto dienoraštis. Kelias savaites pasižymint, ką valgėte ir kaip jautėtės, dažnai išryškėja individualūs ryšiai tarp tam tikrų produktų ir simptomų.

Ar fizinis aktyvumas turi reikšmės?

Taip.

Net ir nedidelis kasdienis judėjimas gali pagerinti žarnyno veiklą.

Pasivaikščiojimas po valgio dažnai padeda sumažinti pilvo tempimą ir paskatina dujų pasišalinimą natūraliu būdu.

Dėl šios priežasties gydytojai po operacijų dažnai rekomenduoja kuo anksčiau grįžti prie reguliaraus fizinio aktyvumo.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Nors pilvo pūtimas dažniausiai nėra pavojingas, papildomai pasitarti reikėtų, jei:

• simptomai staiga stipriai sustiprėjo;
• atsirado stiprus pilvo skausmas;
• pradėjote vemti;
• nebeišeina nei dujos, nei išmatos;
• pradėjo kristi svoris;
• atsirado kraujavimas.

Tokiais atvejais būtina įvertinti, ar nėra kitų virškinimo sistemos sutrikimų.

Svarbiausia žinoti

Pilvo pūtimas ir dujų kaupimasis po žarnyno gydymo yra dažni simptomai. Jie dažniausiai susiję su pakitusiu virškinimo sistemos darbu, o ne su ligos atsinaujinimu. Daugeliui žmonių simptomai laikui bėgant mažėja, o juos palengvinti gali tinkamai parinkta mityba, fizinis aktyvumas ir individualiai pritaikyti sprendimai.

Kai nepavyksta išlaikyti išmatų ar dujų: kodėl taip nutinka ir ką galima padaryti? #

Apie šią problemą kalbėti nėra lengva. Daugelis žmonių po žarnyno gydymo jaučiasi nepatogiai, gėdijasi arba mano, kad tokie simptomai yra reti. Tačiau išmatų ar dujų nelaikymas po tiesiosios žarnos operacijų yra gana dažnas reiškinys.

Svarbiausia žinoti, kad tai nėra jūsų kaltė ir kad pagalbos galimybių yra daugiau, nei dažnai manoma.

Kodėl po gydymo gali būti sunkiau išlaikyti išmatas?

Normalų tuštinimosi kontrolės mechanizmą užtikrina keli veiksniai: tiesioji žarna kaupia išmatas, o dubens dugno ir išangės raumenys padeda jas sulaikyti iki tinkamo momento.

Po tiesiosios žarnos operacijos ši sistema gali pasikeisti.

Priežasčių gali būti kelios:

• sumažėja tiesiosios žarnos talpa;
• pakinta nervų veikla;
• susilpnėja gebėjimas pajusti artėjantį tuštinimąsi;
• po spindulinio gydymo sumažėja audinių elastingumas;
• dažnesnis tuštinimasis apsunkina kontrolę.

Dėl šių priežasčių žmogui gali būti sunkiau sulaikyti ne tik išmatas, bet ir dujas.

Kaip tai gali pasireikšti?

Simptomai būna labai įvairūs.

Vieni žmonės pastebi, kad nebegali patikimai sulaikyti dujų. Kitiems kartais išteka nedidelis kiekis išmatų arba atsiranda tepliojimas apatiniuose drabužiuose.

Sunkesniais atvejais gali būti sudėtinga laiku pasiekti tualetą, ypač kai atsiranda staigus poreikis tuštintis.

Dažnai simptomai būna stipriausi pirmaisiais mėnesiais po gydymo ir vėliau palaipsniui silpnėja.

Ar tai reiškia, kad operacija nepavyko?

Ne.

Nelaikymas dažniausiai yra ne komplikacija, o viena iš galimų gydymo pasekmių.

Kartais pacientai vengia apie tai kalbėti manydami, kad „taip neturėtų būti“. Tačiau gydytojai su tokiais nusiskundimais susiduria dažnai ir gali pasiūlyti įvairių pagalbos būdų.

Ar situacija gali pagerėti?

Daugeliu atvejų taip.

Pirmuosius vienerius ar dvejus metus po operacijos organizmas aktyviai prisitaiko prie pokyčių. Šiuo laikotarpiu gali gerėti:

• tuštinimosi kontrolė;
• gebėjimas atskirti dujas nuo išmatų;
• reakcija į staigų poreikį tuštintis;
• bendras pasitikėjimas kasdienėse situacijose.

Svarbu neskubėti vertinti galutinio rezultato praėjus vos keliems mėnesiams po gydymo.

Kokios pagalbos priemonės gali padėti?

Priklausomai nuo simptomų, gali būti rekomenduojama:

• dubens dugno raumenų mankšta;
• kineziterapeuto konsultacija;
• žarnyno veiklą reguliuojantys vaistai;
• mitybos koregavimas;
• specialios higienos priemonės.

Kai kuriais atvejais gali būti atliekami papildomi tyrimai, padedantys tiksliau įvertinti problemos priežastį.

Kodėl svarbu apie tai pasakyti gydytojui?

Dalis pacientų apie nelaikymą neužsimena net per kontrolinius vizitus, nes jaučiasi nepatogiai.

Tačiau gydytojas gali padėti tik tada, kai žino apie problemą.

Jeigu dėl simptomų vengiate išeiti iš namų, atsisakote kelionių, nerimaujate dėl darbo ar socialinių situacijų, nuolat naudojate apsaugines priemones, apie tai verta pasikalbėti su gydytoju ar slaugytoju.

Kaip pasirūpinti emocine savijauta?

Nelaikymas gali paveikti ne tik fizinę, bet ir emocinę savijautą.

Žmonės dažnai pradeda jaustis nesaugiai, vengia bendravimo, atsiranda nerimas dėl netikėtų situacijų.

Svarbu prisiminti, kad tokie jausmai yra suprantami. Daugelis pacientų, susiduriančių su panašiais simptomais, išgyvena panašias emocijas. Pokalbis su gydytoju, psichologu ar pacientų bendruomene gali padėti lengviau prisitaikyti prie pokyčių.

Svarbiausia žinoti

Išmatų ar dujų nelaikymas po tiesiosios žarnos gydymo nėra retas reiškinys. Nors ši problema gali būti jautri ir nemaloni, ji dažnai pagerėja laikui bgant, o įvairios gydymo ir pagalbos priemonės gali reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę.

Kodėl po gydymo jaučiu nuolatinį nuovargį ir energijos trūkumą? #

Praėjo keli mėnesiai ar net metai po gydymo, tyrimai geri, gydytojai sako, kad sveikstate, tačiau energijos vis tiek trūksta. Įprasti darbai vargina labiau nei anksčiau, po aktyvesnės dienos reikia ilgiau pailsėti, o savaitgalio kartais nepakanka jėgoms atgauti.

Jeigu atpažįstate save, nesate vieni. Nuovargis yra vienas dažniausių ilgalaikių nusiskundimų po onkologinės ligos gydymo.

Kuo šis nuovargis skiriasi nuo įprasto?

Įprastas nuovargis dažniausiai praeina pailsėjus ar gerai išsimiegojus.

Su gydymu susijęs nuovargis gali būti kitoks. Žmonės dažnai jį apibūdina kaip visišką energijos stoką, kuri nepraeina net po poilsio.

Gali atrodyti, kad:

• greičiau pavargstate;
• sunkiau susikaupti;
• sumažėjo fizinė ištvermė;
• trūksta motyvacijos įprastoms veikloms;
• reikia daugiau laiko atsigauti po aktyvesnės dienos.

Tokie simptomai gali išlikti mėnesius ar net ilgiau.

Kodėl taip nutinka?

Priežasčių gali būti ne viena.

Nuovargį gali lemti:

• operacija ir ilgas gijimo procesas;
• chemoterapija;
• spindulinis gydymas;
• hormoninis gydymas;
• mažakraujystė;
• miego sutrikimai;
• nerimas ar depresija;
• sumažėjęs fizinis aktyvumas;
• mitybos pokyčiai.

Kartais žmogus tikisi, kad baigus gydymą iš karto grįš į ankstesnę būseną, tačiau organizmui dažnai reikia daug daugiau laiko atsistatyti.

Ar normalu jaustis pavargus net ir po kelių mėnesių?

Taip.

Daugelis pacientų nustemba, kad fizinis atsistatymas vyksta lėčiau nei tikėtasi. Neretai aplinkiniai mano, kad gydymas baigėsi, vadinasi, žmogus jau pasveiko.

Tačiau organizmo gijimas dažnai tęsiasi ilgai po paskutinės operacijos, chemoterapijos ar spindulinio gydymo procedūros.

Tai ypač būdinga žmonėms, kuriems buvo taikytas intensyvus gydymas arba kurių organizmui teko įveikti dideles fizines apkrovas.

Ar reikėtų save versti būti aktyvesniu?

Svarbu rasti pusiausvyrą.

Visiškas pasyvumas gali dar labiau mažinti fizinį pajėgumą, tačiau persistengimas dažnai baigiasi dar didesniu išsekimu.

Daugeliui žmonių padeda:

• reguliari, bet saikinga fizinė veikla;
• kasdieniai pasivaikščiojimai;
• lengvi jėgos ar tempimo pratimai;
• aiškus poilsio ir aktyvumo planavimas.

Net ir 15–20 minučių pasivaikščiojimas kasdien ilgainiui gali duoti daugiau naudos nei reti, bet labai intensyvūs bandymai sportuoti.

Ar mityba gali turėti įtakos?

Taip.

Nepakankamas kalorijų, baltymų, geležies ar kitų maistinių medžiagų kiekis gali stiprinti nuovargį.

Jeigu po gydymo sumažėjo apetitas, pasikeitė svoris ar atsirado virškinimo sutrikimų, verta apie tai pasikalbėti su gydytoju ar dietologu.

Kartais nuovargio priežastis gali būti koreguojama, pavyzdžiui, gydant mažakraujystę ar mitybos nepakankamumą.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Nors nuovargis po gydymo yra dažnas, papildomai pasitarti verta, jeigu:

• simptomai staiga stiprėja;
• atsiranda dusulys;
• jaučiate stiprų silpnumą;
• krenta svoris;
• sutrinka miegas;
• nuotaika ilgą laiką išlieka prasta.

Kartais nuovargis gali būti susijęs su gydomomis sveikatos problemomis, kurias svarbu laiku nustatyti.

Svarbiausia žinoti

Nuovargis po onkologinės ligos gydymo yra dažnas ir realus simptomas. Tai nėra tingumas, valios trūkumas ar nepakankamos pastangos. Organizmui reikia laiko atsigauti po didelio fizinio ir emocinio krūvio.

Daugeliui žmonių energija grįžta palaipsniui. Svarbu būti kantriems sau, nekelti neįgyvendinamų lūkesčių ir kreiptis pagalbos, jei nuovargis pradeda reikšmingai riboti kasdienį gyvenimą.

Šlapinimosi ir seksualinės funkcijos pokyčiai #

Baigus gydymą daugelis žmonių tikisi, kad svarbiausi iššūkiai jau liko praeityje. Tačiau kai kurie pokyčiai išryškėja tik vėliau, grįžus į kasdienį gyvenimą.

Vieni jautriausių, bet kartu ir dažniausių nusiskundimų po tiesiosios žarnos gydymo yra šlapinimosi ir seksualinės funkcijos sutrikimai. Apie juos pacientai dažnai nekalba nei su artimaisiais, nei su gydytojais, nors šios problemos gali reikšmingai paveikti gyvenimo kokybę.

Svarbu žinoti, kad tokie simptomai nėra reti. Daugeliu atvejų jiems galima padėti.

Kodėl atsiranda šie pokyčiai?

Tiesioji žarna yra dubenyje, labai arti nervų, atsakingų už šlapimo pūslės ir lytinę funkciją.

Operacijos metu, ypač kai navikas buvo žemai tiesiojoje žarnoje, šie nervai gali būti paveikiami. Papildomos įtakos gali turėti ir spindulinis gydymas, kuris kartais sukelia ilgalaikių audinių bei nervų pokyčių.

Šių pokyčių atsiradimas nebūtinai reiškia, kad operacija buvo atlikta netinkamai. Dažnai tai susiję su anatomine situacija ir gydymo apimtimi.

Kokie šlapinimosi sutrikimai gali pasireikšti?

Po gydymo kai kurie pacientai pastebi, kad šlapimo pūslė veikia kitaip nei anksčiau.

Dažniausiai pasitaiko:

• dažnesnis šlapinimasis;
• staigus ir sunkiai sulaikomas noras šlapintis;
• sunkesnė šlapinimosi pradžia;
• jausmas, kad pūslė neištuštėjo iki galo;
• šlapimo nelaikymo epizodai.

Šie simptomai gali būti laikini ir palaipsniui mažėti sveikstant, tačiau kartais išlieka ilgiau.

Kokie pokyčiai gali pasireikšti vyrams?

Vyrams po tiesiosios žarnos operacijų gali atsirasti:

• erekcijos sutrikimų;
• susilpnėjusi erekcija;
• sumažėjęs lytinis potraukis;
• ejakuliacijos pokyčių;
• sumažėjęs seksualinis pasitenkinimas.

Kartais šie pokyčiai atsiranda iš karto po gydymo, kartais išryškėja tik po kelių mėnesių.

Svarbu suprasti, kad seksualinei funkcijai įtakos turi ne tik nervų pažeidimas. Didelę reikšmę gali turėti nuovargis, emocinė savijauta, nerimas dėl ligos, kūno pokyčiai ir santykiai su partneriu.

Kokie pokyčiai gali pasireikšti moterims?

Moterims po gydymo taip pat gali atsirasti įvairių pokyčių.

Dažniausiai pasitaiko:

• makšties sausumas;
• diskomfortas ar skausmas lytinių santykių metu;
• sumažėjęs seksualinis potraukis;
• sunkumai pasiekti seksualinį pasitenkinimą;
• nerimas dėl kūno pokyčių.

Po spindulinio gydymo kai kurioms moterims gali sumažėti makšties elastingumas, todėl svarbu laiku aptarti galimas pagalbos priemones su gydytoju.

Ar šie simptomai yra dažni?

Taip.

Tyrimai rodo, kad po tiesiosios žarnos gydymo įvairių šlapinimosi ar seksualinės funkcijos sutrikimų patiria nemaža dalis pacientų.

Vis dėlto daugelis apie tai neužsimena per kontrolinius vizitus. Vieni mano, kad tai neišvengiama gydymo pasekmė, kiti jaučiasi nepatogiai arba tikisi, kad problema praeis savaime.

Dėl šios priežasties dalis pacientų pagalbos nesikreipia net tada, kai simptomai stipriai blogina gyvenimo kokybę.

Kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Pagalbos verta ieškoti, jei simptomai:

• išlieka ilgiau nei kelis mėnesius;
• blogėja;
• kelia emocinę įtampą;
• trukdo santykiams;
• riboja kasdienį gyvenimą;
• mažina pasitikėjimą savimi.

Nėra būtina laukti, kol problema taps labai ryški. Kuo anksčiau ji aptariama, tuo daugiau galimų sprendimų.

Kokios pagalbos galimybės egzistuoja?

Priklausomai nuo simptomų pobūdžio, gali būti rekomenduojama:

• gydytojo urologo konsultacija;
• gydytojo ginekologo konsultacija;
• dubens dugno kineziterapija;
• vaistai erekcijos sutrikimams gydyti;
• makšties drėkinamosios priemonės;
• specialūs pratimai šlapimo pūslės kontrolei gerinti;
• psichologo ar seksologo konsultacijos.

Dažnai geriausių rezultatų pasiekiama derinant kelias pagalbos priemones.

Kodėl svarbu nelaukti?

Kuo ilgiau problema ignoruojama, tuo didesnė tikimybė, kad ji pradės veikti ne tik fizinę, bet ir emocinę savijautą.

Dalis žmonių palaipsniui pradeda vengti intymumo, socialinių situacijų ar kelionių. Atsiranda nerimas, gėda ir nusivylimas.

Tuo tarpu daugelį šių problemų galima bent iš dalies sumažinti arba išspręsti, jei pagalbos kreipiamasi laiku.

Svarbiausia žinoti

Šlapinimosi ir seksualinės funkcijos pokyčiai po tiesiosios žarnos gydymo yra dažni. Jie nėra ženklas, kad kažkas vyksta ne taip, ir nėra tema, apie kurią reikėtų tylėti.

Jeigu šie simptomai kelia nepatogumų ar blogina gyvenimo kokybę, verta apie juos pasikalbėti su gydytoju. Tokie pokalbiai gali būti nepatogūs, tačiau būtent jie dažnai tampa pirmu žingsniu į veiksmingą pagalbą ir geresnę savijautą.

Lėtinis skausmas po gydymo: kada tai nėra „tiesiog reikia priprasti“ #

Baigus gydymą daugelis pacientų tikisi palaipsniui grįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau daliai žmonių sveikimą apsunkina užsitęsęs skausmas. Kartais jis atsiranda operuotoje vietoje, kartais jaučiamas dubens srityje, pilve, tarpvietėje ar net kojose.

Neretai pacientai išgirsta, kad po gydymo „taip jau būna“ arba mano, kad skausmą tiesiog reikia iškentėti. Vis dėlto nuolatinis skausmas nėra neišvengiama gyvenimo po gydymo dalis. Daugeliu atvejų jam galima padėti.

Kodėl skausmas gali išlikti po gydymo?

Po storosios ar tiesiosios žarnos gydymo organizme vyksta įvairūs pokyčiai, kurie gali lemti ilgalaikį skausmą.

Dažniausios priežastys:

• pooperaciniai randai ir audinių pakitimai;
• nervų pažeidimas operacijos metu;
• spindulinio gydymo sukelti audinių pokyčiai;
• dubens dugno raumenų įtampa;
• sąaugos pilvo ertmėje;
• lėtinis uždegimas;
• žarnyno veiklos sutrikimai.

Kartais skausmas būna mišrios kilmės, kai vienu metu veikia keli skirtingi mechanizmai.

Kada skausmas laikomas lėtiniu?

Paprastai lėtiniu laikomas skausmas, kuris trunka ilgiau nei 3 mėnesius arba išlieka ilgiau, nei tikėtasi pagal įprastą gijimo procesą.

Svarbu suprasti, kad lėtinis skausmas nebūtinai reiškia, jog liga atsinaujino. Dažniausiai jis susijęs su gydymo pasekmėmis, tačiau kiekvieną naują ar stiprėjantį skausmą reikėtų aptarti su gydytoju.

Kaip gali pasireikšti lėtinis skausmas?

Kiekvienas žmogus jį jaučia skirtingai.

Pacientai dažniausiai apibūdina:

• maudimą ar tempimą operacijos vietoje;
• deginantį ar duriantį skausmą;
• spaudimo jausmą dubens srityje;
• tarpvietės skausmą sėdint;
• spazmus pilve;
• skausmą tuštinantis;
• padidėjusį jautrumą randų srityje.

Kai kuriems žmonėms skausmas būna nuolatinis, kitiems atsiranda tik tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, ilgiau sėdint, vaikštant ar po tuštinimosi.

Kaip skausmas veikia kasdienį gyvenimą?

Ilgainiui skausmas pradeda veikti ne tik fizinę, bet ir emocinę savijautą.

Žmogus gali pradėti vengti aktyvesnės veiklos, kelionių ar susitikimų. Sutrinka miegas, atsiranda nuovargis, nerimas ar prislėgta nuotaika. Kartais susiformuoja uždaras ratas: kuo daugiau skausmo, tuo mažiau judėjimo, o kuo mažiau judėjimo, tuo labiau blogėja savijauta.

Todėl svarbu vertinti ne tik patį skausmą, bet ir jo poveikį kasdieniam gyvenimui.

Kokios gydymo galimybės egzistuoja?

Lėtinio skausmo gydymas priklauso nuo jo priežasties.

Gali būti taikomi:

• vaistai nuo skausmo;
• nervinį skausmą veikiantys medikamentai;
• kineziterapija;
• dubens dugno raumenų terapija;
• fizioterapijos procedūros;
• psichologinė pagalba;
• skausmo gydymo specialistų konsultacijos.

Svarbu žinoti, kad ne visada tikslas yra visiškai panaikinti skausmą. Dažnai siekiama sumažinti jo intensyvumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Kokie specialistai gali padėti?

Priklausomai nuo situacijos, pagalbą gali suteikti:

• gydantis chirurgas;
• onkologas;
• šeimos gydytojas;
• gydytojas algologas (skausmo gydymo specialistas);
• kineziterapeutas;
• fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas;
• psichologas.

Jeigu skausmas išlieka ilgą laiką, verta prašyti siuntimo į skausmo gydymo ar reabilitacijos specialistus, net jei iki šiol buvo sakoma, kad tai „normali pasekmė po gydymo“.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Nedelskite kreiptis, jei:

• skausmas stiprėja;
• atsiranda naujas skausmas;
• skausmas trukdo miegoti;
• dėl jo ribojate kasdienę veiklą;
• nepadeda anksčiau veikę vaistai;
• kartu atsiranda kraujavimas, karščiavimas ar kiti nauji simptomai.

Tokiais atvejais svarbu įvertinti, ar nėra papildomų priežasčių, kurioms reikalingas gydymas.

Svarbiausia žinoti

Po gydymo atsiradęs ar užsitęsęs skausmas nėra problema, kurią reikia tiesiog iškentėti. Nors tam tikri pojūčiai po operacijos ar spindulinio gydymo gali išlikti ilgą laiką, nuolatinis skausmas neturėtų būti ignoruojamas.

Jeigu skausmas trukdo gyventi, dirbti, ilsėtis ar mėgautis kasdienybe, verta apie tai pasikalbėti su gydytoju. Kuo anksčiau ieškoma pagalbos, tuo daugiau galimybių rasti veiksmingą sprendimą.

Gyvenimo kokybė po gydymo #

Baigus gydymą daugelis žmonių tikisi, kad gyvenimas greitai grįš į ankstesnes vėžes. Tačiau realybė dažnai būna sudėtingesnė. Nors liga gali būti suvaldyta ar gydymas baigtas, įvairūs fiziniai, emociniai ir socialiniai iššūkiai gali išlikti dar ilgą laiką.

Šiandien vis daugiau kalbama ne tik apie išgyvenamumą, bet ir apie gyvenimo kokybę. Pasveikimas nėra vien geri tyrimų rezultatai ar ligos kontrolė. Tai ir galimybė gyventi visavertį gyvenimą, dirbti, bendrauti, planuoti ateitį bei jaustis gerai kasdienybėje.

Gyvenimas po gydymo dažnai būna kitoks

Po storosios ar tiesiosios žarnos gydymo žmonės neretai susiduria su pokyčiais, kurių nesitikėjo. Gali išlikti virškinimo ir tuštinimosi sutrikimai, nuovargis, miego problemos, lėtinis skausmas, seksualinės funkcijos pokyčiai ar nerimas dėl ligos atsinaujinimo.

Kai kurie simptomai laikui bėgant mažėja, tačiau daliai žmonių jie tampa naujos kasdienybės dalimi. Tai nereiškia, kad gydymas buvo nesėkmingas. Tai reiškia, kad organizmui reikia laiko prisitaikyti prie pokyčių.

Socialinis gyvenimas gali pasikeisti

Po gydymo daugelis pacientų pradeda vengti tam tikrų situacijų. Vieni nerimauja dėl galimo poreikio skubiai naudotis tualetu, kiti vengia ilgesnių kelionių, renginių ar susitikimų. Tokie apribojimai gali mažinti pasitikėjimą savimi ir skatinti atsiribojimą nuo aplinkinių.

Svarbu prisiminti, kad socialinis gyvenimas dažnai atsistato palaipsniui. Daugelis žmonių randa būdų prisitaikyti, susikuria naujus įpročius ir ilgainiui vėl pradeda aktyviau dalyvauti kasdienėje veikloje.

Grįžimas į darbą

Darbas daugeliui žmonių reiškia ne tik pajamas, bet ir savarankiškumą, bendravimą bei grįžimą į įprastą gyvenimą. Vis dėlto po gydymo gali būti sunkiau susikaupti, greičiau atsirasti nuovargis, dažniau reikėti lankytis gydymo įstaigose ar kilti nerimas dėl savo galimybių dirbti taip, kaip anksčiau.

Svarbu neskubėti ir nelyginti savęs su tuo, koks buvote iki ligos. Kartais prireikia laiko, kol pavyksta atrasti naują darbo ir poilsio pusiausvyrą.

Emociniai iššūkiai yra dažni

Nors aplinkiniai dažnai džiaugiasi, kad gydymas baigtas, pats žmogus gali jaustis visai kitaip. Po gydymo dažnai pasitaiko nerimas dėl kontrolinių tyrimų, baimė, kad liga gali atsinaujinti, liūdesys, pyktis ar nusivylimas pasikeitusiu kūnu ir sveikata.

Kartais emociniai sunkumai išryškėja būtent tada, kai baigiasi aktyvus gydymas. Kol vyksta gydymas, visas dėmesys būna sutelktas į kovą su liga. Jam pasibaigus atsiranda daugiau erdvės apmąstymams, baimėms ir klausimams apie ateitį.

Tokios reakcijos yra normalios ir suprantamos.

Kur ieškoti pagalbos?

Nebūtina su visais sunkumais tvarkytis vienam. Pagalbos galima kreiptis į gydantį gydytoją, šeimos gydytoją, psichologą, kineziterapeutą ar pacientų organizacijas. Kai kuriems žmonėms labai padeda pokalbiai su kitais pacientais, susidūrusiais su panašia patirtimi.

Svarbiausia nepasilikti vienam su savo sunkumais ir nebijoti užduoti klausimų.

Kodėl svarbu kalbėti apie sunkumus?

Daugelis pacientų mano, kad pasibaigus gydymui neturėtų skųstis ar kalbėti apie likusias problemas. Tačiau nutylėti simptomai ir emociniai sunkumai savaime neišnyksta.

Kuo anksčiau apie juos pranešama specialistams, tuo daugiau galimybių rasti sprendimų. Tai gali būti mitybos korekcijos, vaistai, reabilitacija, psichologinė pagalba ar kitos priemonės, padedančios pagerinti savijautą.

Svarbiausia žinoti

Pasveikimas nėra vien ligos kontrolė ar geri tyrimų rezultatai. Jis apima ir gebėjimą gyventi, dirbti, bendrauti, planuoti ateitį bei jaustis kuo geriau savo kasdienybėje.

Jeigu po gydymo susiduriate su fiziniais, emociniais ar socialiniais sunkumais, tai nereiškia, kad turite su jais susitaikyti. Apie juos verta kalbėti ir ieškoti pagalbos. Daugeliui problemų galima rasti sprendimų, o gyvenimo kokybę – reikšmingai pagerinti.

Vaizdo įrašas. Kas padeda, o kas kenkia žarnyno sveikatai? #

Sužinokite, kaip galime padėti sau: ko reikėtų atsisakyti, o kas kaip tik padeda išlaikyti žarnyną sveiką.

Leidinys. Vadovas besirūpinantiems kolorektaliniu vėžiu sergančiu žmogumi #

Kviečiame skaityti Europos skėtinės organizacijos, vienijančios virškinamojo trakto navikais sergančius pacientus, Digestive Cancers Europe – for Patients, kurios narė yra ir POLA, parengtą leidinį „Vadovas besirūpinantiems kolorektaliniu vėžiu sergančiu žmogumi. Šį vadovą rengė sergančiųjų artimieji, taip pat pacientai, išgirdę kolorektalinio vėžio diagnozę. Nors – priklausomai nuo ligos stadijos, sunkumo ir asmeninių aplinkybių – sergančiajam gali reikėti labai skirtingo lygio slaugos ir kiekvieno žmogaus patirtis skirtinga, tikimės, kad šiame leidinyje rasite sau naudingos ir Jus padrąsinančios informacijos. Galbūt ne visa informacija bus aktuali ar tinkama atsižvelgiant į Jūsų asmeninę situaciją, tiesiog naudokitės ta jos dalimi, kuri Jums tinka. Leidinį rasite paspaudę šią nuorodą.

Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka #

Kviečiame susipažinti su Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka, skirta apatinės virškinamojo trakto dalies (įskaitant tiesiosios žarnos vėžį, išangės vėžį, paveldimąjį virškinamojo trakto vėžį, lokalizuotą storosios žarnos vėžį ir metastazavusį storosios žarnos vėžį), gydymui (2023 m. redakcija). Joje pateikiama esminė informacija, tokia kaip, diagnostika, stadijos nustatymas, gydymas ir tolesnė priežiūra. Šios gairės yra pagrįstos įrodymais. Atkreipiame dėmesį, kad vaistų patvirtinimai įvairiose šalyse gali skirtis. Leidinys parengtas anglų kalba.

Vaizdo įrašas. Kolorektalinio vėžio sergamumo tendencijos, prevencinės programos įgyvendinimas, bandomasis modelis #

Kviečiame žiūrėti prof. Tomo Poškaus, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovo pranešimą, kuriame jis apžvelgia kolorektalinio vėžio sergamumo tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje bei paaiškina, kodėl ši liga išlieka viena reikšmingiausių visuomenės sveikatos problemų. Jis aptaria, kaip kinta sergamumo ir mirtingumo rodikliai, kokie veiksniai daro įtaką šioms tendencijoms ir kodėl ankstyva prevencija yra tokia svarbi.

Taip pat pristatomas storosios žarnos vėžio prevencinės programos įgyvendinimas Lietuvoje, aptariami jos iššūkiai ir galimi sprendimai, bei bandomasis modelis, skirtas pagerinti programos veikimą ir pasiekiamumą.

Pranešimas skaitytas 2025 m. kovo 24 d. Seime vykusioje POLA ir Seimo nario prof. S. Čaplinsko organizuotoje konferencijoje „Storosios žarnos vėžio prevencinės programos problemos ir kaip jas spręsime?“.

Pranešimo santrauka:

Storosios ir tiesiosios žarnos vėžys yra viena dažniausių onkologinių ligų Lietuvoje ir pasaulyje. Maždaug kas dešimtas susirgęs vėžiu žmogus serga būtent šia liga. Tai reiškia, kad ji paliečia labai daug šeimų, artimųjų ir daro didelį poveikį visai sveikatos sistemai. Nors apie ją kalbama mažiau nei apie kai kurias kitas onkologines ligas, jos mastas yra labai reikšmingas.

Išsivysčiusiose šalyse vėžys tampa pagrindine mirties priežastimi, aplenkdamas net širdies ir kraujagyslių ligas. Tai susiję su ilgesne gyvenimo trukme, gyvenimo būdo pokyčiais ir kitais veiksniais. Nors medicinos pažanga leidžia gydyti vis daugiau žmonių, vien gydymo nepakanka – būtina investuoti ir į prevenciją. Ankstyva diagnostika ir patikra leidžia sumažinti ne tik mirtingumą, bet ir bendrą ligos naštą.

Patikra leidžia aptikti ligą ankstyvose stadijose, kai ji dar nesukelia jokių simptomų. Tokiu atveju gydymas yra paprastesnis, mažiau agresyvus ir dažniausiai daug sėkmingesnis. Dar svarbiau – storosios žarnos vėžio atveju patikra leidžia užkirsti kelią pačiai ligai, nes jos metu randami ir pašalinami ikivėžiniai pakitimai.

Ši liga dažniausiai neatsiranda staiga. Ji vystosi lėtai, per daugelį metų ar net dešimtmečius. Dažniausiai viskas prasideda nuo mažų darinių – polipų, kurie ilgą laiką nesukelia jokių simptomų. Laikui bėgant dalis jų gali supiktybėti. Būtent todėl patikra yra tokia svarbi – ji leidžia rasti šiuos pakitimus dar iki vėžio atsiradimo.

Moksliniai duomenys rodo, kad tam tikri kasdieniai pasirinkimai turi įtakos storosios žarnos vėžio rizikai. Alkoholis ją patikimai didina, o pieno produktai, kalcis ir viso grūdo produktai – mažina. Nutukimas taip pat yra reikšmingas rizikos veiksnys. Tai reiškia, kad net paprasti sprendimai – ką dedame į pirkinių krepšelį – gali turėti ilgalaikį poveikį mūsų sveikatai.

Vaizdo įrašas. Naujausios diagnostikos tendencijos Europoje ir pasaulyje: personalizuoto požiūrio link #

Kviečiame žiūrėti prof. Juozas Kupčinsko, Kauno klinikų, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikaos vadovo pranešimo, apžvelgiant, kodėl storosios žarnos vėžio patikra laikoma viena efektyviausių vėžio prevencijos priemonių ir kaip ji galėtų padėti išvengti ligos dar prieš jai atsirandant. Paaiškinama, kaip vystosi ši liga, kodėl ji dažnai ilgai nesukelia jokių simptomų ir kuo svarbus ikivėžinių pakitimų – polipų – nustatymas.

Taip pat kalbama apie tai, kaip patikros programos veikia kitose šalyse, su kokiais iššūkiais susiduriame Lietuvoje ir kodėl svarbi centralizuota, aiški ir kokybiškai valdoma sistema. Galiausiai aptariamos ir ateities kryptys – naujos technologijos, dirbtinis intelektas bei pažangūs tyrimų metodai, kurie gali dar labiau pagerinti ankstyvą diagnostiką.

Pranešimas skaitytas 2025-03-24 Seime vykusioje POLA ir Seimo nario prof. S. Čaplinsko organizuotoje konferencijoje „Storosios žarnos vėžio prevencinės programos problemos ir kaip jas spręsime?”. Šis renginys – 2025 m. POLA informacinės kampanijos „Po TO“, skirtos vėžio prevencijai, stigmos mažinimui ir sergančiųjų palaikymui, dalis

Pranešimo santrauka:

Storosios žarnos vėžio patikra laikoma viena efektyviausių iš visų vėžio prevencijos priemonių. Skirtingai nei daugelis kitų onkologinių ligų, šis vėžys dažniausiai vystosi lėtai – per 10 ar net daugiau metų. Jis prasideda nuo ikivėžinių pakitimų, vadinamų polipais. Šie dariniai ilgą laiką nesukelia jokių simptomų, tačiau laikui bėgant gali virsti piktybiniais. Būtent todėl patikros tikslas nėra tik „rasti vėžį“, o užkirsti jam kelią dar prieš jam atsirandant – aptikti ir pašalinti polipus.

Šalyse, kuriose patikros programos veikia nuosekliai ir centralizuotai, pastebimai sumažėjo tiek naujų vėžio atvejų, tiek mirtingumas. Vienas dažnai minimas pavyzdys – Slovėnija, kur centralizuota sistema, nuoseklus kvietimas dalyvauti programoje ir griežta kokybės kontrolė davė realių rezultatų. Lietuvoje patikra vykdoma, tačiau sistema vis dar turi spragų: trūksta aiškaus paciento kelio, nepakanka duomenų apie tai, kas iš tiesų dalyvauja programoje, nėra vieningos kokybės stebėsenos.

Labai svarbus patikros programų elementas yra kokybės kontrolė. Tai reiškia, kad vertinama ne tik tai, kiek žmonių gavo kvietimus, bet ir kiek jų atvyko, kiek reikėjo pakartotinai informuoti, kaip kokybiškai buvo atlikti tyrimai. Taip pat svarbu ir specialistų parengimas – kolonoskopijų kokybė gali labai skirtis, todėl ne kiekis, o būtent kokybė lemia, ar programa bus efektyvi. Daugelyje Vakarų šalių galioja aiškūs reikalavimai, kiek procedūrų per metus turi atlikti gydytojas, kad išlaikytų aukštą kokybės lygį.

Žvelgiant į ateitį, patikros programos keisis. Šiuo metu atliekami tyrimai, kuriais siekiama sukurti tikslesnius kraujo testus, naujas vaizdinimo technologijas, taip pat pasitelkti dirbtinį intelektą. Ateityje tai gali padėti dar tiksliau atrinkti tuos žmones, kuriems iš tiesų reikalingi išsamūs tyrimai. Tačiau jau šiandien turime pakankamai žinių ir priemonių, kad patikra veiktų efektyviai – svarbiausia jas tinkamai organizuoti ir nuosekliai taikyti.

Pagrindinė žinutė paprasta: gerai veikianti storosios žarnos vėžio patikra ne tik gelbsti gyvybes, bet ir leidžia išvengti sudėtingo gydymo ateityje. Tai investicija į sveikatą, kuri atsiperka.

Vaizdo įrašas. Pokalbis apie hiperterminę intraperitoninę chemoterapiją. Kas tai? Kodėl? Kada? #

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Dainora Mačiulienė savo pranešime aptaria HIPEC metodą – aukštos temperatūros chemoterapijos pilvo ertmėje taikymą. Apie HIPEC kaip papildomą gydymo galimybę atrinktiems pacientams vis plačiau kalbama daugelyje tarptautinių konferencijų, gydant skrandžio, žarnyno, kiaušidžių ir kt. lokalizacijų onkologinius susirgimus.

Paskaitoje plačiau sužinosite apie indikacijas ir principą, kuriuo grindžiamas HIPEC taikymas, kada jis gali būti veiksmingas, kad vietiškai paveiktų ligą, navikui esant pilve. Procedūra sudėtinga, atliekama kartu su chirurginiu gydymu. Gydytoja paaiškina, kokie atliekami tyrimai, siekiant įvertinti, ar HIPEC turės reikšmingos įtakos sprendžiamai konkrečiai onkologinei situacijai, kaip atrodo pati procedūra, kokia paprastai būna pacientų savijauta po procedūros. Po paskaitos gydytoja atsako į dalyvių klausimus. Paskaitos moderatorė – POLA direktorė Neringa Čiakienė.

Seminaras organizuotas įgyvendinant projektą „Pacientai pacientams“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.