Gimdos kaklelio vėžys

Apie gimdos kaklelį #

Gimdos kaklelis – tai apatinė, siaura gimdos dalis, kuri jungiasi su makštimi ir atveria kelią į kūno išorę. Jis sudaro maždaug 2,5 cm ilgio kanalą, pro kurį menstruacijų metu pašalinamas kraujas bei gleivės, o ovuliacijos metu keliauja spermatozoidai. Gimdos kaklelio kanalo gleivinė išskiria gleives, kurių sudėtis keičiasi priklausomai nuo menstruacinio ciklo fazės – tai padeda apsaugoti gimdą nuo infekcijų ir palengvina apvaisinimą tinkamu metu. Gimdos kaklelis yra svarbus ir nėštumo metu, nes jis išlieka sandarus, apsaugodamas vaisių, ir tik prieš gimdymą prasiplečia, leisdamas vaisiui gimti.

Gimdos kaklelio ankstyvosios diagnostikos programa #

Gimdos kaklelio vėžio prevencinė programa skirta moterims nuo 25 iki 59 metų (imtinai). 25-34 m. (imtinai) moterims kartą per 3 metus atliekamas gimdos kaklelio citologinis tepinėlis. 35-59 m. (imtinai) moterims kartą per 5 metus atliekamas gimdos kaklelio aukštos rizikos žmogaus papilomos viruso tyrimas (AR ŽPV) ir gimdos kaklelio citologinio tepinėlio ištyrimas skystoje terpėje (jei AR ŽVP tyrimas teigiamas). Gavus tepinėlių rezultatus gali būti atliekama biopsija, leidžianti objektyviai patvirtinti arba paneigti ligos diagnozę.

Ši prevencinė programa yra skirta nustatyto amžiaus pacientėms. Tačiau jeigu jaučiatės blogai, bet nepatenkate į nustatyto amžiaus grupę, kreipkitės į šeimos gydytoją. Jis atliks būtinus tyrimus ir, jei reikia, išduos siuntimą konsultuotis pas gydytoją specialistą.

Rizikos veiksniai ir prevencija #

Gimdos kaklelio vėžio prevencija remiasi keliomis pagrindinėmis priemonėmis, padedančiomis sumažinti riziką ir užtikrinti ankstyvą ikivėžinių pokyčių nustatymą. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių yra žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, kurią galima sumažinti naudojant barjerinę kontracepciją, pavyzdžiui, prezervatyvus. Šie kontracepcijos metodai padeda apsisaugoti nuo lytiniu būdu plintančių infekcijų, tarp jų ir ŽPV, taip pat gali turėti antivirusinį poveikį, mažinantį vėžio riziką.

Svarbus profilaktikos žingsnis yra vakcinacija nuo ŽPV. Vakcina, rekomenduojama jaunoms mergaitėms ir jaunoms moterims, apsaugo nuo pagrindinių ŽPV tipų, galinčių sukelti gimdos kaklelio ikivėžinius pokyčius ir vėžį. Lietuvoje pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo ŽPV infekcijos skiepijami 11 metų mergaitės ir berniukai. Skiepijimo schemą sudaro dvi ŽPV vakcinos dozės, tarp pirmos ir antros ŽPV vakcinos dozių turi būti ne trumpesnis kaip 6 mėnesių laikotarpis. 

Reguliarios ginekologinės patikros ir PAP testas padeda laiku nustatyti ikivėžinius pokyčius. Moterys, kurioms reguliariai atliekami PAP tyrimai, turi žymiai mažesnę gimdos kaklelio vėžio riziką. Papildomi rizikos veiksniai – rūkymas, ankstyvas lytinio gyvenimo pradėjimas, kontraceptikų vartojimas ilgesnį laiką bei daug lytinių partnerių. Sveika gyvensena ir subalansuota mityba, įskaitant vitaminus A, C ir E, taip pat padeda mažinti riziką.

Gimdos kaklelio vėžio simptomai #

Gimdos kaklelio vėžio simptomai dažnai pasireiškia tik vėlesnėse stadijose, todėl reguliarūs tyrimai yra labai svarbūs ankstyvai diagnostikai. Pagrindiniai simptomai, kuriuos gali pastebėti moteris, yra neįprastas kraujavimas iš makšties, kuris gali pasireikšti tarp menstruacijų, po lytinių santykių arba menopauzės metu. Šis kraujavimas dažnai būna neskausmingas, tačiau net ir nedidelis kraujavimo pokytis gali būti reikšmingas ir reikalauti gydytojo dėmesio.

Kiti galimi simptomai apima nemalonius pojūčius dubens srityje – nuolatinį arba pertrūkstantį skausmą. Be to, gali atsirasti gausesnės arba dvokiančios makšties išskyros, kurios gali būti su kraujo pėdsakais. Kartais simptomai gali pasireikšti kaip skausmas ar diskomfortas lytinių santykių metu. Šie požymiai gali būti nespecifiniai, todėl nereiškia, kad tai būtinai yra vėžys, tačiau jie turėtų būti vertinami rimtai.

Jei pastebite bet kurį iš šių simptomų, svarbu kreiptis į gydytoją. Ankstyva diagnostika ir gydymas gali padėti išvengti gimdos kaklelio vėžio progresavimo, todėl nedelskite – reguliarios patikros ir atsakingas požiūris į savo sveikatą yra geriausia prevencinė priemonė.

Diagnostika #

Gimdos kaklelio vėžio diagnostika remiasi keliais nuosekliais tyrimais, padedančiais nustatyti, ar yra vėžinių ar ikivėžinių ląstelių pakitimų. Pagrindiniai diagnostikos metodai – dubens apčiuopa ir PAP testas, kurie leidžia aptikti gimdos kaklelio pakitimus ar infekciją. Jei rezultatai rodo galimus struktūrinius pokyčius, atliekami tolimesni tyrimai, siekiant išsamiai įvertinti būklę.

Vienas iš tokių tyrimų – kolposkopija, kurios metu gimdos kaklelis apžiūrimas padidintu vaizdu, naudojant specialų prietaisą – kolposkopą. Prieš pradedant apžiūrą, gimdos kaklelis apdorojamas acto tirpalu, padedančiu išryškinti pakitusias ląsteles. Šilerio testas, kai gimdos kaklelis patepamas jodo tirpalu, taip pat padeda diferencijuoti sveikas ląsteles nuo pakitusiųjų, kurios praranda rudą spalvą ir tampa baltos ar geltonos. Pastebėjus neįprastų vietų, iš jų atliekama biopsija – audinio mėginio paėmimas, kurį gydytojas gali atlikti keliais būdais: nugnybiant audinį arba naudojant elektros kilpą.

Endocervikalinis kiuretažas atliekamas tuomet, kai būtina ištirti ir gimdos kaklelio kanalo audinius, kurių kolposkopija neparodo. Jei reikia gilesnės analizės, atliekama kūginė biopsija (konizacija), paimant didesnį audinio mėginį. Tai gali būti tiek diagnostinė, tiek gydomoji procedūra, nes jos metu pašalinami ikivėžiniai pakitimai.

Kai kuriais atvejais, norint nustatyti pakitimus gimdos kūno gleivinėje, atliekamas endometriumo kiuretažas. Audinių paėmimo procedūros kartais sukelia nedidelį kraujavimą ar spazmus, kuriuos galima numalšinti vaistais.

Ikivėžiniai gimdos kaklelio pokyčiai ir jų gydymas #

Gimdos kaklelio vėžys išsivysto iš pakitusių gleivinės epitelinių ląstelių. Pradiniame etape ląstelės tampa atipinės, tačiau dar nėra vėžinės. Šie ikivėžiniai pokyčiai kartais išnyksta savaime, tačiau gali ir progresuoti iki 10–20 metų. Ikivėžinius pokyčius apibūdina dvi kategorijos: nežymūs (LSIL) ir žymūs (HSIL) plokščialąsteliniai intraepiteliniai pokyčiai, nustatomi atlikus PAP testą.

Pagal Bethesda sistemą, LSIL ir HSIL pokyčiai gali būti vertinami kaip nedidelio, vidutinio ar didelio laipsnio. Ši sistema yra informatyvesnė nei ankstesnė, kai buvo naudojamos klasės. Žymūs pokyčiai (HSIL) gali būti nustatyti 30–40 metų moterims, tačiau pasitaiko ir jaunesnėms. Nustatant LSIL ar HSIL, gali būti atliekama biopsija, siekiant išsiaiškinti pokyčių pobūdį.

Dažniausia ikivėžinių pokyčių priežastis yra ŽPV infekcija, ypač 16 ir 18 tipų virusai, kurie kelia didelę riziką. Nežymūs pokyčiai dažnai praeina savaime per 3 metus, tačiau 15–25% moterų gali progresuoti į žymius pokyčius. Rūkančios moterys ir moterys su susilpnėjusia imunine sistema taip pat turi didesnę riziką.

Reguliarus ginekologinis patikrinimas, įskaitant PAP testą, gali padėti anksti nustatyti ikivėžinius pokyčius ir užkirsti kelią vėžio vystymuisi. Lietuvoje vykdomos gimdos kaklelio patikros programos, kuriose moterims 30–60 metų amžiaus kas 3 metus nemokamai atliekamas PAP testas.

Jei ikivėžiniai pokyčiai yra laiku nustatyti ir gydyti, galima išvengti vėžio. Be to, šiuo metu tiriamos naujos metodikos, įskaitant ŽPV DNR testus, siekiant dar efektyviau stebėti gimdos kaklelio sveikatą.

Ikivėžinių gimdos kaklelio pokyčių gydymas priklauso nuo įvairių veiksnių, įskaitant pokyčių pobūdį, nustatytą atlikus PAP testą. Šie pokyčiai gali būti nežymūs (LSIL) arba žymūs (HSIL). Gydymo sprendimas taip pat atsižvelgia į moters amžių, bendrą sveikatos būklę ir jos planus turėti vaikų.

Naudojami įvairūs gydymo metodai, tokie kaip kriochirurgija (audinio nušaldymas), kauterizacija (elektros kilpos naudojimas) arba lazerio chirurgija. Šie metodai leidžia sunaikinti pakitusį audinį, nesugadinant sveiko. Dažniausiai pakitęs audinys šalinamas atliekant kilpinę elektrochirurginio šalinimo procedūrą ar gimdos kaklelio konizaciją. Tokiu atveju pašalinami ir gilesni audiniai, leidžiant gydymą derinti su biopsija. Gauta medžiaga tiriama mikroskopu, kad būtų patvirtinta, jog pokyčiai yra tik ikivėžiniai.

Gydymas gali sukelti įvairių simptomų, tokių kaip spazminiai skausmai, kraujavimas ar vandeningos išskyros. Moterims, kurioms buvo nustatyti ir išgydyti ikivėžiniai pokyčiai, būtina reguliariai tikrintis pas ginekologą ir atlikti PAP testus. Kai kuriais atvejais, ypač jei pakitusios ląstelės randamos gimdos kaklelio kanale, gali būti siūloma histerektomija, ypač moterims, kurios neplanuoja turėti vaikų.

Gimdos kaklelio vėžio stadijos #

Gimdos kaklelio vėžio stadijos yra svarbios norint suprasti, kaip vėžys išplito organizme. Onkologijoje paprastai skiriamos keturios stadijos, apibūdinančios vėžio išplitimą.

Pirma stadija (I) – navikas yra tik gimdos kaklelyje, jis neišplito už jo ribų. Šioje stadijoje liga dažnai išgydoma sėkmingai.

Antra stadija (II) – navikas išplito už kaklelio ribų į šalimais esančius audinius, tačiau nesiekia kaulinių mažojo dubens sienų ar apatinės makšties dalies. Šioje stadijoje vėžys vis dar gali būti kontroliuojamas gydymo metodais.

Trečia stadija (III) – navikas išplito iki kaulinių mažojo dubens sienų ir/arba iki apatinės makšties dalies. Trečioji stadija laikoma vietiškai išplitusia, todėl gydymas gali būti sudėtingesnis ir gali apimti sudėtingesnius gydymo būdus.

Ketvirta stadija (IV) – navikas įaugęs į šlapimo pūslės ar tiesiosios žarnos sienelę, išplitęs už mažojo dubens ribų ar metastazavęs į tolimus organus, tokius kaip plaučiai, kepenys ar kaulai. Tai paskutinė ir labiausiai pažengusi ligos stadija.

Be stadijų, vėžio agresyvumą taip pat galima vertinti pagal naviko diferenciacijos laipsnį. Patologas nustato diferenciacijos laipsnį, kai tiria naviko biopsinės medžiagos ląsteles po mikroskopu. Kuo vėžio ląstelės labiau panašios į sveikąsias, tuo jos yra labiau diferencijuotos (G1). Jei ląstelės yra mažiau diferencijuotos (G2), ligos eiga gali būti agresyvesnė, o žemo laipsnio diferenciacijos navikai (G3–4) yra labiausiai piktybiški ir greitai augantys. Ši informacija padeda gydytojams pasirinkti tinkamiausią gydymo strategiją ir prognozuoti ligos eigą.

Gydymas #

Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.

Gimdos kaklelio vėžio gydymas paprastai apima chirurginį gydymą ir spindulinę terapiją. Šiuos gydymo metodus taiko ginekologas onkologas ir onkologas radioterapeutas, kurie bendradarbiauja ir kartu sprendžia, koks gydymo planas būtų tinkamiausias kiekvienai pacientėi. Gydytojai gali rekomenduoti dalyvauti klinikiniuose tyrimuose, kuriuose tiriami nauji gydymo metodai, siekiant nustatyti optimalius vėžio gydymo būdus.

Chirurginis gydymas skirtas mechaniškai pašalinti ligos paveiktus audinius. Ankstyvosiose stadijose, kai vėžys dar nėra išplitęs, gali būti atliekama konizacija – tai nedidelės apimties operacija, kurios metu pašalinama dalis gimdos kaklelio. Jei liga jau įsiskverbusi gilyn, atliekama radikali operacija – histerektomija, kurios metu pašalinama visa gimda, kiaušidės, kiaušintakiai ir dubens limfmazgiai.

Po histerektomijos moteris gali jausti skausmą apatinėje pilvo dalyje, kuris dažniausiai gydomas nuskausminamaisiais vaistais. Taip pat gali pasireikšti šlapinimosi sunkumai, kurie sprendžiami kateterizacija. Normalus gyvenimas ir lytiniai santykiai gali būti atnaujinti po 4–8 savaičių, tačiau emociniai sunkumai dėl negalėjimo turėti vaikų gali paveikti moters psichologinę būseną.

Spindulinė terapija (radioterapija) apima didelės energijos jonizuojančiosios spinduliuotės naudojimą vėžio ląstelėms sunaikinti. Šis gydymo metodas taikomas, kai vėžys jau yra išplitęs už gimdos kaklelio ribų arba kai pacientė negali būti operuojama. Gydymas gali būti išorinis, kuomet spinduliuotė skleidžiama iš aparato, arba vidinis (brachiterapija), kai radioaktyvūs šaltiniai įdedami tiesiai į gimdą.

Radioterapijos metu gali pasireikšti nuovargis, odos pokyčiai ir kitokie šalutiniai poveikiai, todėl svarbu nuolat bendrauti su gydytoju ir aptarti visus neraminančius simptomus.

Chemoterapija taikoma vėžiui, kuris išplito į kitus organus. Gydymas vyksta ciklais, o vaistai gali būti geriami arba leidžiami į veną. Pacientės gali patirti įvairių šalutinių poveikių, tokių kaip nuovargis, pykinimas, plaukų slinkimas ar kraujo pokyčiai. Šie poveikiai dažniausiai praeina po gydymo pabaigos.

Stebėsena po gydymo #

Baigus gimdos kaklelio vėžio gydymą, svarbu gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir reguliariai tikrintis. Pirmus metus po gydymo rekomenduojama tikrintis kas 3 mėnesius, antraisiais metais – kas 4 mėnesius, o trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais – kas 6 mėnesius.

Praėjus 5 metams po gydymo, kontroliniai tyrimai atliekami kartą per metus.

Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.

Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.

Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka #

Kviečiame susipažinti su Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauką, skirtą ginekologinio vėžio (įskaitant gimdos kaklelio vėžį, gestacinę trofoblastinę ligą, endometriumo (gimdos kūno) vėžį, paveldimus kiaušidžių vėžio sindromus, neepitelinį kiaušidžių vėžį ir epitelinį kiaušidžių vėžį) gydymui (2024 m. redakcija). Joje pateikiama esminė informacija, tokia kaip, diagnostika, stadijos nustatymas, gydymas ir tolesnė priežiūra. Šios gairės yra pagrįstos įrodymais. Atkreipiame dėmesį, kad vaistų patvirtinimai įvairiose šalyse gali skirtis. Leidinys parengtas anglų kalba.

Vaizdo įrašas. ŽPV: mitai, faktai ir gyvenimą gelbstintis žinojimas #

Kviečiame žiūrėti 2025-09-10 POLA nuotolinio seminaro „ŽPV: mitai, faktai ir gyvenimą gelbstintis žinojimas” įrašą. Lektorius dr. Marius Strioga įtraukiančiai, aiškiai ir konkrečiai kalba apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) – vieną dažniausių infekcijų pasaulyje, apie kurią vis dar sklando daugybė mitų.

Sulaukiame įvairių Jūsų klausimų, pvz., jei mama serga ŽPV sukelta liga, ar išauga tikimybė, kad ja sirgs ir dukra? Ar turint tik vieną partnerį, vis tiek kyla rizika užsikrėsti ŽPV? Ar tyrimais nustačius didelės rizikos ŽPV tipą, tikslinga skiepytis? Iki kokio amžiaus tikslinga skeipytis? Ar turint tik sūnų, galima galvoti, kad skiepai nuo ŽPV neaktualūs, kad jie svarbūs tik mergaitėms? Ar tikrai šis virusas yra pavojingas kiekvienam? Kiek jo atmainų egzistuoja? Ar galima nuo jo apsisaugoti, ir kokią reikšmę turi ankstyvas žinojimas?

Seminaro metui šgirsite aiškius atsakymus į svarbiausius klausimus apie ŽPV, sužinosite, kaip atskirti mitus nuo mokslu pagrįstų faktų bei suprasite, kodėl žinios gali tiesiogine prasme išgelbėti gyvybę.

Renginį moderavo POLA direktorė Neringa Čiakienė.

Paskaitos santrauka #

Dažniausiai ŽPV siejamas su gimdos kaklelio vėžiu – čia tenka didžiausia šio viruso sukeliama našta moterims. Vis dėlto Pasaulio sveikatos organizacija yra iškėlusi realų tikslą: taikant vakcinaciją, patikrą ir laiku gydant, ateityje gimdos kaklelio vėžys gali tapti reta liga.

ŽPV yra labai daug – žinoma virš 400 tipų. Dauguma jų infekuoja odą ir baigiasi karpomis. Apie 40 tipų gali infekuoti gleivines (pavyzdžiui, lytinių takų). Iš jų yra mažos rizikos tipai, svarbiausi ŽPV 6 ir 11, kurie sukelia anogenitalines karpas (nemaloni būklė, bet su vėžiu nesiejama), ir yra 14 didelės rizikos tipų, kurių ilgai trunkanti infekcija daliai žmonių gali baigtis onkologine liga.

Kaip paprastai vystosi infekcija (dažniausiai aiškinama per gimdos kaklelio pavyzdį)? Dažniausiai užsikrečiama lytiniais santykiais. Dalis infekcijų išnyksta greitai, o jei tas pats virusas nustatomas ir po 6 mėnesių, ji vadinama persistuojančia. Persistuojanti infekcija kartais „tiesiog būna“ be matomų pokyčių, bet kartais sukelia ląstelių pakitimus – CIN (gimdos kaklelio viduepitelinę neoplaziją): CIN1, CIN2, CIN3. CIN3 dar vadinama carcinoma in situ (nulinė stadija) – ląstelės jau stipriai pakitusios, bet dar neįsiveržusios į gilesnius audinius.

Gera žinia: apie 90% ŽPV infekcijų organizmas įveikia per 2 metus. Net atsiradus pakitimams, ypač CIN1–CIN2, jie dažnai regresuoja. Tačiau CIN3 yra pavojingesnė: negydoma ji gali progresuoti į invazinį vėžį maždaug 12–40% atvejų.

Riziką, kad persistuojanti infekcija pereis į pažaidą ir progresuos, didina: kitos LPI, rūkymas, geriamieji kontraceptikai, imuninės sistemos nusilpimas, nutukimas, ankstyva lytinio gyvenimo pradžia, daug partnerių ir dažna partnerių kaita. Kartais pasitaiko ir latentinė (tyli) infekcija – virusas gali tūnoti giliai epitelio sluoksniuose ir būti sunkiai aptinkamas įprastais tyrimais.

ŽPV paplitimas skiriasi tarp lyčių. Tiriant sveikus žmones be matomų pokyčių, ŽPV aptinkamas apie 12% moterų ir apie trečdaliui vyrų. Moterims infekcijos pikas dažniausiai yra 14–24 m., vėliau mažėja (su antru piku apie 45–50 m.), o vyrams pikas apie 25–29 m. ir paplitimas išlieka panašus visą gyvenimą. Nurodoma, kad moterys vyrams ŽPV perduoda apie 1,6 karto dažniau. Visgi esminis skirtumas: vyrų organizme ŽPV dažniausiai užsibūna trumpiau (apie 7 mėn.), o moterų – ilgiau (apie 15–16 mėn.), todėl moterims dažniau susidaro sąlygos pažaidoms.

Kalbant apie pasekmes, persistuojanti didelės rizikos ŽPV infekcija sudaro apie 5% visų vėžių pasaulyje, o didžiausią krūvį patiria moterys – dėl gimdos kaklelio vėžio. Apie 90% gimdos kaklelio vėžio atvejų siejama su 7 didelės rizikos ŽPV tipais, ypač ŽPV 16 ir 18.

Prevencija remiasi vakcinacija. Yra keturvalentė vakcina (ŽPV 16/18 + 6/11 karpoms) ir devynvalentė vakcina, kuri apima dar 5 didelės rizikos tipus, todėl apsaugo nuo tipų, susijusių su didžiąja dalimi gimdos kaklelio vėžio ir kitų ŽPV sukeltų ligų. Svarbu suprasti: vakcina neišnaikina jau esančios infekcijos ir neišgydo jau atsiradusių pažaidų (tai profilaktinė, ne gydomoji vakcina). Vis dėlto praktikoje kai kurie specialistai pastebi, kad po skiepijimo anogenitalinių karpų kontrolė kai kada gali tapti lengvesnė, nors tai nėra tvirtai įrodyta klinikiniais tyrimais ir negali būti žadama kaip garantija.

Pasaulio sveikatos organizacijos tikslas – 90–70–90: 90% mergaičių iki 15 m. paskiepytos, 70% moterų reguliariai tikrinamos kokybiškais testais, 90% nustatytos patologijos atvejų laiku gydoma. Jei tokia sistema veiktų plačiai, po maždaug 100 metų gimdos kaklelio vėžys galėtų tapti itin reta liga.

Lietuvoje vakcina prieinama nuo 11 metų. Iki 15 metų dažniausiai skiriamos 2 dozės, vyresniems nei 15 metų – 3 dozės. Skiepytis verta ir vėliau, jei žmogus jau turėjo kontaktą su vienu tipu, nes paprastai nebūna susidūręs su visais tipais, nuo kurių saugo vakcina. Tačiau sprendimas vyresniame amžiuje dažnai remiasi individualia rizika.

Seminaro metu aptarti klausimai-atsakymai #

Mergaitė buvo skiepyta keturvalente vakcina, dabar jai apie 20 metų. Ar verta persiskiepyti devynvalente?

Taip, devynvalente – jei norima platesnės apsaugos. Keturvalentė vakcina apsaugo nuo ŽPV 6 ir 11 (anogenitalinės karpos) ir nuo ŽPV 16 ir 18 (susiję su maždaug 70% gimdos kaklelio vėžio atvejų). Devynvalentė apima dar penkis didelės rizikos tipus, todėl bendra apsauga apytikriai apima iki 90% gimdos kaklelio vėžio atvejų.

Svarbu suprasti, kad vakcina negydo jau turimos infekcijos, bet gali apsaugoti nuo tipų, kurių žmogus dar neturėjo. Dauguma žmonių per gyvenimą nebūna turėję visų devynių tipų, todėl ir persiskiepijimas gali turėti prasmės.

Praktinis momentas: jei mergina/moteris yra vyresnė nei 15 metų, skiepijantis devynvalente paprastai taikoma 3 dozių schema: 1 dozė, 2 dozė po 2 mėn., 3 dozė po 6 mėn. nuo pirmosios. Tai ir papildoma apsauga, ir „sustiprinimas“ jau turimai apsaugai nuo 16/18.

Ar verta skiepytis nuo ŽPV, esant 46-49 metų ar vėliau?

Po 45 metų nebėra aiškių rekomendacijų, kad tai būtų racionalu ir pagrįsta, nes dauguma tyrimų ir gairių ribą brėžia ties 45 m.

Logika tokia: nuo ikivėžinių pakitimų iki vėžio dažnai praeina 10–30 metų. Vyresnių moterų gimdos kaklelio vėžys dažniau būna „atsineštas“ iš jaunystės, kai infekcija buvo įgyta anksčiau. Taip pat menopauzės laikotarpiu keičiasi gimdos kaklelio aplinka, o naujų infekcijų ir persistavimo tikimybė su amžiumi dažniausiai mažėja.

Jei žmogus vis tiek nuspręstų skiepytis vyresniame amžiuje, tai greičiausiai nepakenks, tačiau tikėtina nauda dažnai bus maža, ir tvirtų rekomendacijų tam nėra.

Jei žinau, kokiu tipu esu užsikrėtusi, arba po gydymo atsiranda „naujas“ tipas – kaip elgtis? Ar skiepas naudingas?

Jei atsirado „naujas“ tipas, jis neišdygsta iš niekur: realūs variantai yra du:

1. tai nauja infekcija (per santykius), arba
2. tai galėjo būti latentinė („tylioji“) infekcija, kuri anksčiau testuose nebuvo aptinkama, o vėliau „išlindo“.
   Kurį variantą turime konkrečiai, praktiškai dažniausiai neįmanoma įrodyti.

Ką daryti praktiškai?

• Pirmas ir patikimiausias būdas mažinti riziką – stabilizuoti lytinį gyvenimą (mažinti naujų infekcijų tikimybę).
• Jei moteris yra jaunesnė nei 45 m. ir mato, kad rizika naujoms infekcijoms išlieka (ar dėl partnerių kaitos, ar dėl pasitikėjimo partneriu), tuomet skiepijimas devynvalente gali būti prasmingas, nes jis apsaugo nuo tipų, kurių žmogus dar neturėjo.

Svarbi detalė: net jei gimdos kaklelis ar gimda pašalinti, ŽPV gali būti susijęs ir su kitomis lokalizacijomis – makšties, vulvos, išangės, burnaryklės navikais. Todėl vien gimdos kaklelio pašalinimas nereiškia, kad „ŽPV nebeaktualus“.

Berniukų vakcinacija – ar verta? Koks saugumas, efektyvumas, mitai apie nevaisingumą?

Berniukų vakcinacija turi du didelius tikslus:

1. apsaugoti pačius berniukus/vyrus nuo ŽPV sukeltų ligų (anogenitalinių karpų ir dalies vėžių),
2. mažinti viruso cirkuliaciją populiacijoje, taip netiesiogiai saugant mergaites ir moteris.

Dėl saugumo: dažniausi šalutiniai reiškiniai yra tipiški daugeliui vakcinų:

• vietinė reakcija (skausmas, paraudimas, patinimas),
• trumpalaikis bendras negalavimas, kartais temperatūra, „gripoidiniai“ simptomai (raumenų, sąnarių skausmai, galvos skausmas, nuovargis).

Dėl rimtų baimių (pvz., nevaisingumo): pagal ilgalaikius stebėjimus (žmonės stebimi 10–14 metų ir daugiau) nėra „saugumo signalų“, kurie rodytų vaisingumo pažeidimą ar kitus sisteminius ilgalaikius sutrikimus.

Taip pat jis pabrėžia bendrą principą: jei būtų rimti signalai, juos matytų ir reaguotų tarptautinės ekspertų grupės, o rekomendacijos keistųsi.

Kiek laiko galioja devynvalentė vakcina? Ar reikės stiprinamosios dozės?

Tikslus maksimalus „galiojimo“ laikas dar nežinomas, nes stebėjimas tęsiasi. Tačiau turimi duomenys rodo, kad iki 12–14 metų po vakcinacijos daugiau nei 90% paskiepytųjų turi pakankamą apsauginį antikūnų lygį.

Ar reikės revakcinacijos po 20–30 metų – kol kas neaišku, bet šiuo metu nėra rekomendacijų dėl „boosterio“ kaip, pavyzdžiui, kai kurioms kitoms vakcinoms.

Jei skiepijant vaiką schema nebuvo užbaigta (gauta tik 1 dozė, praėjo 2 metai), ką daryti?

Jei rekomenduojamu laiku schema nebuvo užbaigta (pvz., iki 15 metų nebuvo gauta antroji dozė per nustatytą laiką), jis sako, kad praktiškai reikėtų skiepytis pilna schema iš naujo, tarsi skiepijama pirmą kartą.

Mintis tokia: viena dozė gali „pajudinti“ imunitetą, bet neužtikrina pilnos imuninės atminties, kurią duoda pilna schema.

Dėl pasirinkimo – jis orientuoja rinktis devynvalentę, nepriklausomai nuo to, kas buvo anksčiau.

Ar tokiu atveju vakcina bus kompensuojama?

Greičiausiai ne, bet tiksliai reikėtų pasitikslinti pagal konkrečią situaciją ir galiojančią tvarką.

Kaip ŽPV nustatomas vyrams? Ar yra gydymas?

Vyrams „virusą išgydančio“ gydymo nėra (nėra antivirusinio vaisto nuo ŽPV). Gydomos tik pasekmės, pavyzdžiui anogenitalinės karpos.

Nustatyti ŽPV vyrams techniškai įmanoma:

• labiausiai prasminga būtų molekulinė diagnostika (PGR) – ieškoma viruso genetinės medžiagos, paėmus mėginį nuo lytinių organų ar išangės (pagal situaciją).
• „PAP tipo“ citologija vyrams nėra patikimai standartizuota, nes tai metodas sukurtas gimdos kakleliui, todėl mėginio kokybė ir interpretacija vyrams gali būti problemiška.
  Jei vyras labai nori išsitirti, praktiškai tai dažniau būtų individualus kelias, dažnai per urologą ar privačią praktiką.

Jei abu partneriai turi ŽPV, ar tai „uždaras ratas“? Kaip atsikratyti, kaip stebėti, kaip nepavėluoti?

Situacija nėra „beviltiška“: apie 90% atvejų per 2–3 metus organizmas virusą eliminuoja savaime.

Kodėl tada tiek dėmesio patikrai? Nes niekas nežino, kam infekcija taps persistuojančia (tie ~10%), o dar mažesnei daliai gali pereiti į ikivėžinius pakitimus ir vėžį.

Ką rekomenduojama daryti:

• Jei moteriai nustatomas didelės rizikos ŽPV (ypač 16/18/45), tai yra signalas, kad reikia tiksliai laikytis ištyrimo ir stebėsenos algoritmų: gali būti skiriama kolposkopija, prireikus biopsijos.
• Pats virusas negydomas, nes nėra vaistų, bet stebima, ar atsiranda ląstelių pokyčių (CIN).
• Jei pokyčių nėra, dažniausiai taikoma stebėsena (kontroliniai tyrimai pagal ginekologo planą).
• Panika nėra pagrįsta vien dėl to, kad „yra virusas“, jei dar nėra pažaidų: labai tikėtina, kad jis per kelerius metus išnyks.

Ką daryti, jei gimda ir gimdos kaklelis pašalinti – ar galima būti ramiai?

Gimdos kaklelio vėžio nebebus, nes gimdos kaklelio nėra. Bet ŽPV gali būti susijęs su makšties, vulvos, išangės, burnaryklės infekcijomis ir retais vėžiais. Rizika tampa mažesnė, bet ne nulinė, todėl sakyti, kad „ŽPV man nebeaktualus“ – per drąsu.

Ar skiepai apsaugo nuo urogenitalinių/anogenitalinių karpų?

Taip. Vakcinos, kurios apima ŽPV 6 ir 11, saugo nuo infekcijų, kurios sukelia anogenitalines karpas. Be to, jos saugo nuo dalies ikivėžinių pakitimų ir vėžių, susijusių su aukštos rizikos tipais.

Sūnui 19 metų, vakcina nekompensuojama – ar verta skiepytis?

Verta svarstyti per realią riziką. Vyrams su ŽPV susijusių vėžių rizika mažesnė nei moterims, bet ji nėra nulinė (pvz., dalis burnaryklės, išangės, varpos vėžių). Vakcinacija taip pat mažina viruso perdavimą partnerėms.

Jei vyras turi pastovią paskiepytą partnerę ir nėra papildomų rizikų, tikslingumas mažesnis. Jei rizika galimai bus (partnerių kaita, oralinis/analinis seksas su kitais partneriais ir pan.), tada skiepas gali būti racionalus sprendimas.

Ar ŽPV gali sukelti seilių liaukų navikus ar šlapimo pūslės vėžį?

Ne. Šie navikai nėra laikomi ŽPV sukeltų ligų spektru. Kartais ŽPV genetinė medžiaga gali būti aptinkama, bet tai nereiškia, kad ŽPV yra priežastis.

Partneriai pastovūs, vienam nustatytas ŽPV. Ar tai „uždaras ratas“ be išeities?

Ne, tai nėra padėtis be išeities. Daugeliu atvejų – apie 90 % – ŽPV infekcija,  jeigu ji nesukėlusi CIN3 pažaidų karcinomos in situ, per 2–3 metus gali išnykti savaime, nes organizmo imuninė sistema su ja susidoroja. Net ir didelės rizikos tipai dažniausiai nekelia ilgalaikių problemų.

Jeigu virusas nustatytas, bet nėra jokių pakitimų, tai dar nėra liga ir nėra pagrindo panikai. Tai signalas, kad reikia stebėjimo: reguliarių tyrimų, kad būtų galima laiku pastebėti tuos retus atvejus, kai infekcija užsibūna ilgiau ir gali sukelti ikivėžinius pokyčius.

Svarbu suprasti: ŽPV yra labai dažna infekcija, ir dauguma žmonių ją „išnešioja“ be jokių pasekmių. Stebėsena reikalinga ne todėl, kad „viskas blogai“, o tam, kad būtų užtikrinta saugi kontrolė.

Vaizdo įrašas. Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) sukeliami susirgimai #

Šiame vaizdo įraše gydytojas onkologas chemoterapeutas dr. Marius Strioga iš Nacionalinio vėžio centro aiškiai ir suprantamai paaiškina, kas yra žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kaip jis plinta, kodėl dauguma infekcijų praeina savaime, o dalis gali sukelti ikivėžinius pakitimus ir vėžį, bei kuo skiriasi infekcijos eiga moterų ir vyrų organizme. Pranešime aptariami tiek biologiniai mechanizmai, tiek realūs duomenys apie ŽPV paplitimą, rizikos veiksnius ir ilgalaikes pasekmes.

Ypatingas dėmesys skiriamas prevencijai – vakcinacijai, ankstyvai diagnostikai ir Pasaulio sveikatos organizacijos iškeltam tikslui eliminuoti gimdos kaklelio vėžį kaip visuomenės sveikatos problemą. Pranešimas skaitytas 2025-01-27 Seime vykusioje POLA ir Seimo nario prof. S. Čaplinsko organizuotoje konferencijoje „Gimdos kaklelio vėžio eliminavimas ir žmogaus papilomos viruso sukeliamų ligų vyrams ir moterims sumažinimas – misija įmanoma?“.

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) yra viena dažniausių lytiniu keliu plintančių infekcijų pasaulyje, galinti sukelti ne tik nemalonias, bet ir labai rimtas sveikatos problemas. Nors dažniausiai apie ŽPV kalbama gimdos kaklelio vėžio kontekste, šis virusas yra susijęs ir su kitais onkologiniais susirgimais bei įvairiomis gerybinėmis, bet gyvenimo kokybę stipriai bloginančiomis būklėmis, pavyzdžiui, anogenitalinėmis karpomis.

Šiuo metu yra aprašyta daugiau nei 400 ŽPV tipų. Dauguma jų infekuoja odą ir sukelia įvairių rūšių karpas. Tačiau maždaug 40 tipų geba infekuoti gleivines – būtent šie tipai yra svarbiausi žmogaus sveikatos požiūriu. Tarp jų išskiriami mažos rizikos tipai (dažniausiai 6 ir 11), sukeliantys anogenitalines karpas, ir didelės rizikos tipai, kurių ilgai trunkanti infekcija gali baigtis vėžiu. Iš viso yra 14 didelės rizikos ŽPV tipų, o net 90 procentų gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia tik 7 iš jų.

Daugeliu atvejų ŽPV infekcija praeina savaime. Tyrimai rodo, kad apie 90 procentų užsikrėtusių moterų per dvejus metus visiškai atsikrato viruso be jokio gydymo. Tai įvyksta dėl imuninės sistemos darbo. Tačiau daliai žmonių infekcija tampa persistuojanti – tai reiškia, kad ji užsitęsia ilgiau nei šešis mėnesius. Tokiais atvejais virusas gali sukelti gimdos kaklelio epitelio pakitimus, vadinamus CIN (Cervical Intraepithelial Neoplasia).

Šios pažaidos skirstomos į CIN 1, CIN 2 ir CIN 3. Kuo laipsnis aukštesnis, tuo didesnė tikimybė, kad pakitimai progresuos į vėžį. CIN 3 jau laikomas nulinės stadijos vėžiu (carcinoma in situ) – tai būsena, kai pažaida dar nėra invazinė, bet yra labai arti šio proceso. Jei CIN 3 lieka negydoma, iki 40 procentų atvejų ji gali virsti invaziniu vėžiu.

ŽPV infekcija kartais gali būti ir latentinė (tylioji) – virusas ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, bet išlikti organizme daugelį metų ir vėliau „atsibusti“.

Rizika, kad ŽPV infekcija progresuos į vėžį, didėja esant tam tikriems rizikos veiksniams: nutukimui, imunosupresijai, ankstyvai lytinių santykių pradžiai, didesniam lytinių partnerių skaičiui, kitoms lytiškai plintančioms infekcijoms ir geriamųjų kontraceptikų vartojimui.

ŽPV paplitimas populiacijoje yra labai didelis. Tyrimai rodo, kad apie 12 procentų moterų ir net trečdalis vyrų, neturinčių jokių matomų pokyčių, jau turi ŽPV infekciją. Tarp vyrų virusas nustatomas dažniau, tačiau moterims jis dažniau sukelia patologinius pakitimus.

Moterims infekcija dažniausiai nustatoma 14–24 metų amžiuje, vėliau mažėja, o apie 45–50 metus stebimas antrasis pikas. Vyrų atveju paplitimas išlieka stabilus visą gyvenimą.

Svarbu tai, kad moterys lytinių santykių metu ŽPV perduoda vyrams 60 procentų dažniau nei atvirkščiai. Nors vyrai dažniau nešioja virusą, jų organizme jis išsivalo greičiau. Tačiau būtent ilgas viruso užsibuvimas organizme yra pagrindinis vėžio rizikos veiksnys.

Po natūralios infekcijos moterims antikūnai susidaro tik 50–75 procentais atvejų, o vyrams – vos 3–4 procentais. Tai reiškia, kad dauguma vyrų neįgyja ilgalaikės imuninės apsaugos ir gali pakartotinai užsikrėsti tuo pačiu tipu.

ŽPV sukelia apie 5 procentus visų vėžio atvejų pasaulyje. Dažniausias yra gimdos kaklelio vėžys, tačiau virusas taip pat sukelia burnaryklės, makšties, vulvos, išangės ir varpos vėžį. Be to, kasmet diagnozuojami milijonai anogenitalinių karpų atvejų, kurios stipriai pablogina gyvenimo kokybę.

Pagrindinė apsauga nuo ŽPV – vakcinacija. Šiuo metu naudojama devyniavalentė vakcina, kuri apsaugo nuo 9 ŽPV tipų, įskaitant tuos, kurie sukelia karpas ir daugumą vėžio atvejų. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad paskiepytiems žmonėms per 10–14 metų nebuvo nustatyta nei aukšto laipsnio pažaidos, nei genitalinių karpų.

Nors vakcina neišgydo jau esamos infekcijos, ji sukelia labai stiprų imuninį atsaką ir padeda apsaugoti nuo būsimų infekcijų.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) iškėlė tikslą iki 2030 metų pasiekti „90–70–90“ rodiklius:
– 90 % mergaičių paskiepytos
– 70 % moterų reguliariai tikrinamos
– 90 % moterų, kurioms nustatyta patologija, gydomos

Taip pat pabrėžiama berniukų vakcinacijos svarba – ji saugo pačius vyrus ir mažina viruso plitimą.

Įgyvendinus šias priemones nuosekliai, prognozuojama, kad per ateinantį šimtmetį gimdos kaklelio vėžys galėtų tapti reta liga. Tai rodo, kad šiandien turime realią galimybę ne tik gydyti, bet ir užkirsti kelią vienam iš dažniausių onkologinių susirgimų.

Vaizdo įrašas. Svečiuose pas onkologą: pokalbis apie gyvenimą su gimdos kaklelio vėžiu #

Kviečiame žiūrėti naujos POLA nuotolinių seminarų rubrikos „Svečiuose pas onkologą” įrašą apie gyvenimą su gimdos kaklelio vėžiu. Lektorė – gydytoja onkologė chemoterapeutė Dainora Mačiulienė skaitė pranešimą apie gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksnius, profilaktikos svarbą, bei gyvenimą susirgus šia onkologine liga. Svečiuose taip pat dalyvavo ir į žiūrovų klausimus drauge atsakė gydytoja ginekologė Migla Gedgaudaitė. Moderatorė – POLA direktorė Neringa Čiakienė.

Seminaras organizuotas įgyvendinant projektą „Pacientai pacientams“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.