Oda, nagai, plaukai, nervų pažeidimai

Onkologinės ligos gydymas dažnai būna ilgai trunkantis, neretai – pasitelkiant kelis gydymo būdus: chemoterapiją, operaciją, radioterapiją, hormonų terapiją, gydymo metu organizmas stipriai paveikiamas, tad tiek gydymo metu, tiek po jo tenka susidurti su įvairiais pašaliniais poveikiais,nepageidaujamais simptomais.
Jums gali pasireikšti vienas ar daugiau šioje ar kitose temos skilčių išvardytų pašalinių poveikių. Dažniausiai vienam asmeniui nepasireiškia daugiau nei keletas simptomų. Kai kuriuos jų gali sukelti vėžio gydymas, dalį simptomų iššaukia tik tam tikri vėžio atvejai. Apie Jus varginančius simptomus ar
anksčiau nebūdingas organizmo reakcijas papasakokite Jus gydančiam gydytojui ar prižiūrinčiam slaugytojui. Dauguma simptomų gali būti gerai kontroliuojami padedant Jūsų sveikatos priežiūros specialistų komandai ir Jūsų artimiesiems.

Odos priežiūra ir radioterapija #

Radioterapija, taip pat vadinama spinduline terapija, yra vienas iš onkologinių ligų gydymo metodų. Nėra tokių navikų gydymo metodų, kurie veiktų tik vėžio ląsteles. Gydymo metu pažeidžiami sveiki audiniai ir sveikos ląstelės, todėl nepageidautinas šalutinis poveikis neišvengiamas. Kokie šalutiniai poveikiai pasireikš, labai priklauso ir nuo to, kokia kūno vieta švitinama, taip pat nuo individualaus organizmo jautrumo. Radioterapija paveiks tik tą odos plotą, į kurį bus nukreipti spinduliai. Dauguma režimų nesukelia aiškiai matomų odos pažeidimų, o naujausios technologijos reikšmingai sumažino radioterapijos dozes, tenkančias odai. Labiausiai tikėtina, kad bus paveikta galvos ir kaklo oda, taip pat raukšlės po krūtimis, kirkšnyse ir tarp sėdmenų.

Šalutinis radioterapijos poveikis gali pasireikšti gydymo metu (ūmūs) ir po jo (lėtiniai, galintys išlikti visą gyvenimą). Ūminės odos reakcijos: ji tampa raudona, ją niežti, gali išdžiūti. Tačiau jei pažaida yra sunki, oda gali sutrūkinėti ir susiformuoti paviršinės šlapiuojančios opos. Tokiu atveju gali išsivystyti antrinė grybelinė arba bakterinė infekcija, jei reakcija yra stipri arba paraudimas plinta už gydymo ploto ribų, ją reikia gydyti. Daugeliu atvejų oda užgyja visiškai ir atrodo įprastai, gali sumažėti plaukuotumas ir prakaitavimas. Kai kuriais atvejais gali atsirasti ilgalaikių pažeidimų, oda tapti plona, kartais – išryškėti kraujagyslių piešinys. Gydytoje srityje taip pat yra didesnė odos vėžio rizika, ypač jei ją nudegėte saulėje.

KAIP GALIU SAU PADĖTI?
Radioterapijos metu drėkinantys preparatai gali pagerinti odos būklę. Ypač svarbu, kad netrintumėte ar nesikasytumėte tos vietos, net jei labai niežės. Jei niežėjimas yra labai intensyvus, turėtumėte pranešti savo gydytojui, jis galėtų paskirti silpną steroidų tepalą. Jei odos būklė blogėja iki radioterapijos pabaigos, dozę arba techniką galima keisti. Priešingu atveju gali būti paskirtas grybelį slopinantis kremas, o jei yra bakterinės infekcijos požymių – antibiotikai. Žemiau pateiktos rekomendacijos padės mažinti odos pažeidimus, kai gydymas tęsiamas.

Rūkymas radioterapijos metu gerokai didina ūminės odos reakcijos galimybę. Jei pacientai negali visiškai atsisakyti, būtų gerai nerūkyti bent keturias valandas iki ir po radioterapijos seanso. Taip sumažinsite žalingų cheminių medžiagų kiekį radioterapijos metu.

Odos drėkinimas padeda spindulinės terapijos metu ir suteikia pacientams palengvėjimo, ypač jei kremai laikomi šaldytuve, jie dar ir vėsina. Todėl daugelis radioterapijos centrų propaguoja vandeninius kremus, kurie yra bekvapiai. Nėra tyrimų, įrodančių, kad jie yra kenksmingi, bet, kita vertus, nė vienas neįrodė, kad jie yra geriau nei nieko nenaudoti.

Žolelių kremai. Apskritai atsargiai naudokite kremus, kurių sudėtyje daug priedų, kad jie nepažeistų odos. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriuose alavijo turintys kremai buvo lyginami su vandeniniais kremais, daugelis atskleidė nedidelį skirtumą tarp abiejų, o viename net paaiškėjo, kad kremai su alaviju iš tikrųjų blogina odos būklę. Dėl to kremai ir geliai su alaviju (nepaisant uždegimą slopinančio poveikio, kuris naudingas sergant kitomis odos ligomis) nerekomenduojami po radioterapijos. Palyginti su įprastu drėkinamuoju, dažniausiai naudojamas kremas su medetkomis. Atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame dalyvavo 50 galvos ir kaklo vėžiu sergančių pacientų, atskleidė, kad kremas su medetkomis mažina 3 laipsnio dermatitą ir pastebimai gerina odos būklę po radioterapijos.

Minkštinantys kremai (emolientai). Moksliniai tyrimai įrodė, kad maitinantys kremai švelnina deginimą ir niežulį, kurie pasireiškia dėl radiacinio dermatito. Ilgainiui tam tikri gyvenimo būdo įpročiai gali gerinti odos ir audinių būklę, taip pat mažinti antrinės odos vėžio riziką. Alyvuogių aliejus, naudojamas tiesiai ant odos, tinka po radioterapijos. Jis turi stiprų antioksidacinį ir apsauginį poveikį, taip pat gali mažinti riziką susirgti odos vėžiu, susiraukšlėti ir senti. Patartina įsigyti aukštos kokybės natūralaus aliejaus pagrindu pagamintą drėkinamąjį kremą ir patiems jį papildyti nedideliu kiekiu aukščiausios kokybės alyvuogių aliejaus. Sumaišę įmasažuokite 5–10 minučių prieš dušą ar vonią, nuplovus oda turėtų likti minkšta ir lygi.

Sveika mityba, kurioje gausu vitaminų ir polifenolių, yra svarbi apsaugant odą nuo didesnės žalos ir išaugusios odos vėžio rizikos. Rūkymas ypač didina gydymo paveiktų vietų odos storį (fibrozę) ir prisideda prie nuolatinio skausmo bei limfedemos. Fizinis aktyvumas gerina organizmo savijautą, taip pat ir odos būklę. Specifiniai apšvitintos srities pratimai ir tempimas padės išvengti fibrozės bei pagrindinių raumenų, sausgyslių ir sąnarių kraujagyslių pažeidimo, jie turėtų būti atliekami kiekvieną dieną.

Nepasitarus su gydančiu gydytoju netepti švitinimo sričių jokiais kremais, spiritu, kvepalais, dezodorantu arba kitomis kosmetikos priemonėmis. Šios taisyklės galioja dar ilgą laiką po gydymo. Atsiradusias žaizdas, odos šlapiavimą ir įtrūkimą būtina parodyti gydytojui ir laikytis jo rekomendacijų. Visos odos reakcijos praeina po 2–3 savaičių baigus gydymą. Negalima pamiršti, jog kiekvienas organizmas reaguoja skirtingai, bet pateiktos rekomendacijos padeda išvengti žaizdų atsiradimo.

Patarimai radioterapijos metu

• Švelniai plaukite odą šiltu vandeniu ir švelniu, bekvapiu muilu, nenaudokite švitinamoms vietoms karšto vandens;
• Venkite didelio temperatūrų svyravimo, pvz., ledo paketų, karšto vandens butelių;
• Nenaudokite kempinės, vonios aliejaus ar burbulinės vonios;
• Leiskite odai išdžiūti arba nusausinkite minkštu, švariu rankšluosčiu; juo netrinkite odos, o tik priglauskite ir nusausinkite;
• Dėvėkite laisvus natūralaus audinio, pvz., medvilninius, lininius drabužius (įskaitant apatinius);
• Drabužiai neturėtų trinti, spausti arba stipriai liesti gydymo paveiktą zoną;
• Drabužius skalbkite švelniu skalbikliu;
• Netrinkite, nebraižykite gydomos srities;
• Nekasykite niežtinčios odos švitinimo srityje; atsiradus niežėjimui, kreipkitės patarimo į gydytoją;
• Jei vyrams švitinama galvos arba kaklo sritis, skustis derėtų tik skutimosi mašinėle;
• Terapijos paveiktoje vietoje nenaudokite pleistrų;
• Odos kremai gali padėti, naudingas medetkų kremas, tačiau nepasitarę su gydančiu gydytoju netepkite švitinimo sričių jokiais kremais, spiritu, kvepalais;
• Švitintai vietai nenaudokite balzamo po skutimosi, kvepalų, dezodorantų ir makiažo;
• Naudinga prieš dušą ar vonią naudoti alyvuogių aliejų;
• Neplaukiokite chloruotame baseine radioterapijos metu;
• Maitinkitės sveikai;
• Meskite rūkyti arba nerūkykite bent 4 val. iki ir po gydomosios terapijos.

Patarimai po radioterapijos

• Meskite rūkyti;
• Maitinkitės sveikai, subalansuotai, venkite didelių alkoholio kiekių;
• Mankštinkitės reguliariai, darykite gydomos vietos audinių tempimo pratimus;
• Nenudekite saulėje, ypač gydomos vietos;
• Prieš dušą į pažeistą vietą įmasažuokite alyvuogių aliejaus pagrindu pagamintų kremų.

Odos priežiūra chemoterapijos metu ir po jos #

Chemoterapija dažniausiai veikia atakuodama sparčiai besidauginančias ląsteles, tikintis, kad jos bus jautresnės nei lėčiau augančios normalios ląstelės. Greičiau augančias sveikas ląsteles, pvz., kaulų čiulpų, žarnyno gleivinės, ragenos, nagų, plaukų ir gleivinės, chemoterapija gali pažeisti labiau. Ji gali paveikti odą įvairiai: oda tampa sausa ir dėmėta, gana dažnai atsiranda raudonų bėrimų. Kai kurie chemoterapijos ir biologiniai preparatai (pvz., kapecitabinas, sunitinibas ir sorafenibas) ypač veikia delnų ir kojų padus (Palmerio ir Planterio sindromas). Šį keistą šalutinį poveikį – rankų ir kojų padų paraudimą – greičiausiai sukelia pažeistos smulkios galūnių kraujagyslės, dėl to chemoterapijos preparatai nuteka į audinius. Gana dažnai švelniai oda įtrūksta aplink rankų pirštų galus, o ant kojų gali atsirasti daug gilesnių įtrūkimų ir antrinės infekcijos židinių, dėl trinties vaikščiojimo metu oda yra linkusi nusilupti, toje vietoje atsiveria skausmingos pūslės. Gydytojas galiskirti papildomų vaistų arba, jei norite, kad Jūsų oda atsigautų, palaikykite rankų ir kojų odą švarią, drėkinkite geros kokybės natūralaus aliejaus pagrindu pagamintu kremu.

Kai kurie vaistai, pavyzdžiui skirti žarnyno vėžiui gydyti, gali sukelti aknę (spuoguotumą). Tokiu atveju gali būti skiriami ją gydantys kremai arba antibiotikai. Dėl daugelio chemoterapinių vaistų jų vartojimo metu oda taps jautresnė saulei, o kai kurie (bleomicinas, kapecitabinas ir fluorouracilas) gali net keliems mėnesiams padidinti jos jautrumą

KAIP GALIU SAU PADĖTI?
Odos sausumui mažinti ir švelnumui atkurti taikomi keturi pagrindiniai principai: nustoti rūkyti, sveikai maitintis, reguliariai mankštintis ir drėkinti odą. Dažniausiai sveiki žmonės ir atrodo sveikai. Pavyzdžiui, dėl rūkymo oda prasčiau aprūpinama deguonimi ir sustiprėja senėjimo požymiai. Padaugėja hemoglobino, kuris perneša anglies monoksidą, o ne deguonį, ir dėl to atsiranda pilkų, rudų dėmių, ypač ant veido, aplink akis. Reikėtų protingai būti saulėje. Nors ilgesnis buvimas saulėkaitoje yra pavojingas, lengvas saulės poveikis yra skatinamas, nes jis didina vitamino D kiekį, gerina kaulų sveikatingumą ir gali turėti tiesioginį navikus slopinantį poveikį.

Odos priežiūros patarimai chemoterapijos metu

• Jei rūkote, meskite; rūkyti – blogiausia, ką darote savo odai;
• Nevartokite daug alkoholio, ypač jei būna pagirios, alkoholis džiovina odą;
• Naudokite specialias apsaugos priemones nuo saulės, daugelis chemoterapijos preparatų jautrina odą;
• Valgykite gerai subalansuotą sveiką maistą, kuriame gausu riebių žuvų ir antioksidantų;
• Švelniai plaukite odą šiltu vandeniu beišvelniu bekvapiu muilu;
• Venkite stiprių dušo gelių ir prausiklių;
• Nenaudokite šiurkščių plaušinių, vonios aliejaus ar burbulinių vonių;
• Nusausinkite odą minkštu, švariu rankšluosčiu;
• Dėvėkite laisvus drabužius, pageidautina, pagamintus iš natūralaus pluošto, pvz., medvilnės, lino;
• Drabužiai neturėtų spausti ar trinti;
• Drabužius, kurie liečiasi su oda, skalbkite švelniu skalbikliu;
• Reguliariai mankštinkitės ir darykite tempimo pratimus;
• Nusiprauskite paplaukioję chloruotuose baseinuose, po plaukimo išsimaudykite duše ir pasitepkite kūną aliejumi;
• Naudokite natūralius aliejus be pridėtinių cheminių medžiagų;
• Jei neturite natūralaus, prieš dušą naudokite aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų, jį švelniai įmasažuokite į odą.

Nagų priežiūra ir chemoterapija #

Nemalonūs ir skausmingi nagų pažeidimai gali pasireikšti iki 44 proc. chemoterapija gydytų pacientų (ypač gydant taksanais krūties, plaučių ir prostatos vėžio atvejais). Jie atrodo negražiai ir chemoterapijos metu prisideda prie sugadintos išvaizdos. Rimtesnės pasekmės yra skausmas, kuris gali riboti kasdienę veiklą ar būti antrinės infekcijos vartai.

Pažaida dažniausiai prasideda po antro ar trečio chemoterapijos ciklo ir pablogėja, kai ji tęsiama. Iš pradžių jaučiamas deginantis pojūtis po nago plokštele (pacientai tai dažniausiai apibūdina „nagas dega“), yra nemalonu ar padidėjęs jautrumas. Daugeliu atvejų pirmieji matomi žalos požymiai yra nagų linijos, atitinkančios chemoterapijos epizodų laiką. Nagai gali būti trapūs, sluoksniuotis, bet, laimei, pasibaigus chemoterapijai jie nuauga ir atrodo įprastai. Kai kuriais atvejais gali pasikeisti spalva, atsirasti skausmingas kraujavimas po nagu ir iškrypimas. Jei pažeidimas yra gilus, nagai gali atsiskirti nuo guolio, sukeldami didelių skausmų, antrinių bakterinių ir grybelinių infekcijų. Jei prasideda antrinė infekcija, oda aplink ir po nagu tampa raudona, uždegiminė, ima matytis pūliai. Tai ypač aktualu neutropeniniams pacientams, nes nagai gali tapti sisteminės infekcijos šaltiniu.

Dėl chemoterapijos atsiradusį nagų pažeidimą sukelia neorganizuotas sparčiai besidalijančių ląstelių slopinimas nago guolyje. Manoma, kad papildomą žalą kraujagyslėms ir nervams sukelia taksanai, kurie skatina vietinę uždegiminę reakciją. Antrinės bakterinės ir grybelinės infekcijos patogenai, patekę į nagų guolį, gali jį dar labiau pažeisti.

Patarimai esant nagų pažaidai chemoterapijos metu

• Laikykite nagus trumpus ir švarius;
• Venkite traumų, apsaugokite juos plaudami indus ar dirbdami sode;
• Po chemoterapijos kurso laikykite nagus vėsiai 2–4 valandas;
• Tarp ciklų venkite didelio šalčio,žiemosmetu dėvėkite pirštines;
• Drėkinkite nagus balzamais ar aliejumi prieš gydymą ir jo metu;
• Meskite rūkyti ir sveikai maitinkitės;
• Atvėsinkite pirštų galus chemoinfuzijos metu ir po jos.

Suskilinėjusios lūpos ir pūslėlinė #

Suskilinėjusioms lūpoms būdingas sausumas, įtrūkimai, skausmingumas. Dėl to gali pradėti kraujuoti ir atsirasti antrinė infekcija. Lūpų skausmui chemoterapijos metu neskiriama užtektinai dėmesio, bet jis sukelia nepatogumų ir gadina paciento išvaizdą.

Gali būti daug priežasčių, dėl kurių skilinėja lūpos: dehidratacijos ar sauso ligoninės oro, tačiau labiausiai tikėtina, kad chemoterapija pažeidžia sparčiai besidalijančias ląsteles giliuosiuose odos sluoksniuose. Tai reiškia, kad lūpų oda nepakankamai greitai auga, kad pakeistų viršutinį sluoksnį, kuris nuolat kontaktuoja su aplinka, pavyzdžiui, valgant, kalbant ir kvėpuojant. Dėl to lūpos tampa plonos ir pažeidžiamos. Be to, tarp chemoterapijos ciklų odą gaminančios ląstelės atsinaujina, bet vėliau gali pereiti į pernelyg sparčią jų gamybą, dėl pertekliaus atsiranda pleiskanojimas, trūkinėjimas ir antrinė infekcija. Svarbu, kad suskirdus lūpoms, 2,5 karto išauga pūslelinės rizika, o palaikant lūpas drėgnas, tikimybė pasireikšti pūslelinei mažėja. Pacientai, kuriems chemoterapijos metu atsirado pūslelinė, teigė, kad ji yra skausmingesnė nei įprastai. Nustatyta, kad vietiniai ar sisteminiai antivirusiniai vaistai (acikloviras arba valacikloviras) sutrumpina jos trukmę, jei vartojami prieš iškylant pūslelei.

KAIP GALIU SAU PADĖTI?
Toliau išvardintos pagrindinės prevencinės priemonės gali būti pradėtos prieš chemoterapiją, kad neatsirastų skausmingų įtrūkimų, nes jau suskeldėjusiaslūpas gydyti sunkiau. Tyrimai rodo, kad natūralaus aliejaus pagrindu pagamintas lūpų balzamas gali padėti, tačiau įsitikinkite, kad jis gaminamas iš natūralių medžiagų (alyvuogių aliejaus ir taukmedžio sviesto, turinčių uždegimą slopinančių eterinių aliejų), o ne naftos produktų su pridėtiniais kvapais ir dažikliais. Taip pat svarbu, kad žolelių būtų labai mažai, nes daugelyje natūralių balzamų jų yra per daug, todėl gali dirginti. Yra ryšys tarp pūslelinės gydymo ir paūmėjimo, todėl po chemoterapijos gali prireikti vietinių antivirusinių vaistų, jei pacientui ir anksčiau pasireikšdavo pūslelinė.

Niežulys #

Niežulys – viso ar dalies kūno nemalonus jutimas, sukeliantis nesuvaldomą norą kasytis. Niežulio pojūtį stiprina karštis, prakaitavimas, skausmas, nuobodulys, taip pat nepakankamas skysčių vartojimas.

Rekomenduojama:

• Maudytis drungname vandenyje. Išsimaudžius kūną reikia nusausinti ne trinant, bet tapšnojant arba liečiant švariu rankšluosčiu.
• Išsimaudžius kūną patepti neutraliu medicininiu kremu be kvapiųjų medžiagų.
• Į vonią būtina įpilti medicininio aliejaus.
• Į vonią galima įpilti virtų avižinių dribsnių.
• Jei ligonis jaučia niežėjimą nedideliame plote, padeda šalti, drėgni pavilgai (pvz. šaltu vandeniu sudrėkintas rankšluostis) arba ledo aplikacijos.
• Niežulį malšina ir vėsumo pojūtį sukelia 0,25–0,5 proc. mentolio tepalas arba 1–3 proc. kamparo tepalas.
• Drabužiai turėtų būti medvilniniai. Negalima vilkėti sintetinių ir vilnonių drabužių. Drabužius reikia skalbti ūkiniu muilu arba skalbimo priemonėmis, kurios nesukelia alergijos. Išskalbtus drabužius reikia gerai išskalauti vandenyje.
• Trumpai kirpkite nagus.
• Dėmesio atitraukimas: patartina klausytis mėgstamos muzikos, skaityti knygą, laikraštį, žiūrėti televiziją, rašyti dienoraštį.
• Vengti: trynimo alkoholiu, vilnonių drabužių, maudymosi karštame vandenyje, perkaitimo, prakaitavimo, pirčių.

Pragulų profilaktika #

Pragulų atsiradimą skatina daugelis veiksnių: ilgalaikis spaudimas į minkštuosius organizmo audinius, drėgna lovos patalynė, prakaitavimas, šlapimo arba išmatų nelaikymas. Labai pavojingas išmatų nelaikymas, nes plintančios bakterijos odą veikia toksiškai.

Gulint lovoje pragulų dažniausia atsiranda pakaušio srityje, ties mentėmis, kryžkaulio, kulnų srityse, sėdint vežimėlyje – sėdmenų srityje, kur skeleto kaulai remiasi į kietą pagrindą.

Rekomenduojama:

• Lovos patalynė turi būti sausa, lygi, be raukšlių ir švari, be maisto trupinių.
• Ligonio apatiniai drabužiai turi būti sausi, be raukšlių, medvilniniai, pralaidūs orui, nevaržantys judesių.
• Apžiūrėti odą bent du kartus per dieną, ar neatsiranda odos paraudimų.
• Prižiūrėti odą, kad ji būtų švari, sausa; vengti nubrozdinimų.
• Negalima ligonio traukti, vilkti (vengti trinties), ligonį reikia pakelti ir paguldyti.
• Po tuštinimosi ir šlapinimosi laikytis asmens higienos: odą nuplauti su vaikišku muilu, ją nusausinti netrinant rankšluosčiu, bet rankšluostį liečiant prie odos.
• Keičiant sauskelnes būtina laikytis asmens higienos.
• Keisti ligonio padėtį ne rečiau kaip kas 2 valandas, sudaryti ligonio kūno padėties keitimo tvarkaraštį.
• Pragulų profilaktikai naudoti specialius čiužinius, kurie padeda maksimaliai sumažinti kūno slėgį į žmogaus kūno audinius, arba nuomotis specialią lovą.
• Jei ligonis nedūsta, lovos galvūgalį laikyti kuo mažiau pakeltą.
• Sėdinčiam vežimėlyje ligoniui reikia dažnai keisti atramos taškus (pasiversti į vieną ar kitą pusę), naudoti specialias sėdynes pragulų profilaktikai.
• Alkūnių, kulnų pragulų profilaktikai naudoti specialias oro arba gelio pagalvėles, kurios apsaugo nuo kieto paviršiaus trynimosi ir traumų.
• Pasitarti su gydančiu gydytoju ir sureguliuoti mitybą: vartoti pakankamai skysčių, baltymų.
• Atsiradus odos paraudimui, pranešti gydančiam gydytojui arba slaugytojui.

Kodėl svarbi odos mikrobiota? #

Oda yra didžiausias mūsų organas. Jos kontaktas su mikroorganizmais ir mūsų genetika lemia, kad odos flora nuolat kinta. Kol kas žmogaus odoje atrasta per 1000 bakterijų rūšių, daugelis jų įsikūrusios paviršiniuose epidermio sluoksniuose ir viršutinėse plauko folikulo dalyse. Daugelis jų nesukelia ligų arba yra naudingos – neleidžia patogeninėms kolonizuoti odos paviršiaus ir stimuliuoja jos imuninę sistemą.

Pasekmės – pernelyg didelės patogeninių bakterijų ir grybelių kolonijos gali sukelti aknę, celiulitą, abscesus, šunvotes ir prastą žaizdų gijimą. Jei odoje yra fizinių pažeidimų ir, jei imunitetas nusilpęs, pavyzdžiui, po chemoterapijos, tai netgi gali būti pavojinga gyvybei. Mikrofloros disbalansas gali būti susijęs su įvairiomis lėtinėmis būklėmis:

• pernelyg stipriu kūno kvapu;
• lėtinėmis autoimuninėmis ligomis: egzema, atopiniu dermatitu, alerginiu uždegimu;
• padidėjusiu odos jautrumu ir priešlaikiniu senėjimu;
• UV spindulių sukeltais odos pažeidimais;
• dėl amžiaus atsiradusiais pažeidimais.

Esame parengę šią informaciją apie odos ir kitų organų mikrobiotą atsisiuntimui. Atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą.

Plaukų slinkimas ir perukai gydymo metu: ką verta žinoti #

Plaukų netekimas gydymo metu – tai daugiau nei išvaizdos pokytis. Daugeliui moterų tai jautri, asmeniška patirtis, paliečianti moteriškumą, savivertę, tapatybę ir net kasdienį bendravimą su aplinka. Tai momentas, kai liga tampa matoma ne tik viduje, bet ir išorėje.

Verta prisiminti, kad kiekvienos patirtis yra skirtinga. Vienoms perukas tampa saugumo jausmo šaltiniu ir padeda išlaikyti įprastą gyvenimo ritmą. Kitoms – tai tik viena iš galimų priemonių, o gal net ir nebūtina. Nėra vieno teisingo pasirinkimo. Yra tik tas, kuris tinka būtent Jums.

Natūralu, kad sprendimas dėl peruko gali kelti daug klausimų: ar jis atrodys natūraliai, ar bus patogu, ar vis dar jausitės savimi.

Šioje skiltyje rasite praktišką informaciją apie plaukų slinkimą gydymo metu, galimas priemones sau padėti, perukų rūšis, jų pasirinkimą bei priežiūrą.

Svarbiausia prisiminti – plaukų netekimas neatima Jūsų moteriškumo, stiprybės ar grožio. Gydymas gali pakeisti išvaizdą, bet jis nepakeičia to, kas esate.

Plaukų slinkimas gydymo metu #

Chemoterapija gali sukelti plaukų slinkimą, dar vadinamą alopecija. Chemoterapijos metu naikinamos ne tik vėžio ląstelės, bet ir sveikos greitai augančios ląstelės – tarp jų ir plaukų folikulai. Dėl to plaukai gali pradėti slinkti.

Plaukų slinkimas gali prasidėti bet kuriuo metu po chemoterapijos pradžios, dažniausiai per pirmąsias kelias savaites. Kai kuriems žmonėms plaukai tik išretėja, kitiems gali iškristi beveik visi. Kartais slinkti gali ir antakiai, blakstienos ar kūno plaukai.

Taikant spindulinę terapiją plaukai iškrenta tik tose vietose, kurios yra spinduliuojamos.

Kai plaukai pradeda slinkti, kai kurios moterys nusprendžia juos nusiskusti trumpai arba visiškai. Tai gali padėti išvengti situacijos, kai plaukai krenta kuokštais, ir kai kuriems žmonėms suteikia daugiau kontrolės jausmo.

Tačiau plaukų skusti nebūtina. Kai kurie žmonės leidžia plaukams iškristi natūraliai. Abu pasirinkimai yra normalūs – svarbiausia pasirinkti tai, kas padeda jaustis ramiau.

Svarbu žinoti, kad daugeliu atvejų plaukai atauga baigus gydymą. Jie gali būti kiek kitokie nei anksčiau – kartais plonesni, labiau garbanoti ar kitokios spalvos.

Plaukų ataugimas dažniausiai prasideda praėjus kelioms savaitėms po paskutinio chemoterapijos kurso.

Šaldantis šalmas #

Kai kuriose gydymo įstaigose naudojami šaldantys šalmai, kurie gali sumažinti plaukų slinkimą chemoterapijos metu. Galvos oda aušinama prieš gydymą, jo metu ir dar kurį laiką po procedūros. Taip sumažinama kraujotaka galvos odoje ir mažiau vaistų patenka į plaukų folikulus.

Vis dėlto ši priemonė tinka ne visiems. Kai kuriems žmonėms šaldymas gali būti nemalonus, o kai kuriais atvejais gydytojai jo nerekomenduoja. Todėl prieš svarstant šią galimybę verta pasitarti su gydytoju.

Kaip prižiūrėti galvos odą #

Gydymo metu galvos oda gali tapti jautresnė, sausesnė ar lengviau sudirgstanti. Dėl to svarbu ją prižiūrėti švelniai ir vengti priemonių, kurios galėtų papildomai dirginti. Patariama rinktis švelnius, jautriai odai skirtus šampūnus ir bekvapius drėkinamuosius kremus. Taip pat svarbu saugoti galvos odą nuo saulės – esant stipresnei saulei verta dėvėti kepurę ar skarelę. Daugeliui žmonių komforto suteikia ir minkšti galvos apdangalai, kurie sumažina trintį bei apsaugo jautrią odą. Jei atsiranda stiprus niežėjimas, skausmas ar odos sudirginimas, verta pasitarti su gydytoju.

Perukai ir galvos apdangalai #

Šiandien yra labai didelė perukų ir galvos apdangalų pasiūla. Vienoms moterims perukas padeda išlaikyti įprastą išvaizdą ir jaustis drąsiau viešumoje. Kitoms patogesni skarelės, kepurėlės ar turbanai.

Perukai gali būti gaminami iš natūralių plaukų, sintetinio pluošto arba šių dviejų medžiagų derinio.

Natūralių plaukų perukai atrodo labai natūraliai ir gali būti formuojami kaip įprasti plaukai – juos galima kirpti, garbanoti ar tiesinti. Tačiau jie dažniausiai yra brangesni ir reikalauja daugiau priežiūros.

Sintetiniai perukai yra lengvesni, paprasčiau prižiūrimi ir dažnai pigesni. Daug šiuolaikinių sintetinių perukų atrodo labai natūraliai ir gerai išlaiko šukuosenos formą.

Kai kurie perukai gaminami iš natūralių ir sintetinių plaukų mišinio. Tokie perukai gali būti kompromisinis variantas – jie atrodo natūraliau nei sintetiniai, bet yra lengvesni ir paprasčiau prižiūrimi nei natūralių plaukų perukai.

Medicininiai perukai sukurti specialiai žmonėms, netekusiems plaukų dėl gydymo. Jie turi minkštą, kvėpuojantį pagrindą, kuris nedirgina jautrios galvos odos.

Kai kuriuose perukuose kiekvienas plaukas yra rišamas rankomis į specialų pagrindą. Tokie rankomis rišti perukai juda natūraliau ir dažnai yra lengvesni, todėl gali būti patogesni jautriai galvos odai.

Taip pat egzistuoja perukai su labai plona priekine tinkline dalimi, kuri sukuria natūralios plaukų augimo linijos efektą prie kaktos. Tokie modeliai leidžia plaukus šukuoti nuo veido ir atrodo natūraliau.

Kaip ir kur išsirinkti peruką

Perukas gali padėti išlaikyti įprastą išvaizdą ir jaustis komfortiškiau kasdienybėje. Jei planuojate nešioti peruką, patogu jį rinktis dar prieš pradedant slinkti plaukams. Tuomet lengviau parinkti spalvą, ilgį ir šukuoseną, panašią į Jūsų natūralius plaukus. Kai kurie žmonės atsineša nuotraukų su savo šukuosena, kad būtų lengviau pasirinkti.

Peruką dažnai lengviau pasirinkti su specialisto pagalba. Perukų salonuose dirbantys specialistai gali padėti parinkti modelį, patarti dėl dydžio ir parodyti, kaip peruką prižiūrėti.

POLA kortelės partneriai teikia nuolaidas perukams ir gali padėti individualiai išsirinkti tinkamiausią variantą.

Partnerių sąrašą rasite čia: https://pola.lt/pola-kortele/#pola-nuolaidos (skiltyje „Grožis“).

Kaip pasirinkti peruką, jei galvos oda jautri

Chemoterapijos metu galvos oda gali tapti jautresnė, sausesnė ar lengviau sudirgstanti. Todėl renkantis peruką svarbu atkreipti dėmesį ne tik į išvaizdą, bet ir į komfortą.

Patariama rinktis lengvą peruką su minkštu, kvėpuojančiu pagrindu. Jis turėtų gerai priglusti prie galvos, bet nespausti. Dauguma perukų turi reguliuojamas juosteles, kurios leidžia pritaikyti dydį.

Kai kurioms moterims patogu po peruku dėvėti ploną medvilninę kepurėlę, kuri sumažina trintį ir apsaugo galvos odą.

Kaip prižiūrėti natūralių plaukų peruką

Natūralių plaukų peruką reikia švelniai iššukuoti nuo galiukų link šaknų. Plovimui naudojamas drungnas vanduo ir švelnus šampūnas. Peruką galima pamirkyti apie 10 minučių, tada švelniai išskalauti.

Po plovimo galima naudoti balzamą arba plaukų kaukę. Perukas nusausinamas rankšluosčiu ir paliekamas išdžiūti natūraliai arba džiovinamas šilta oro srove.

Laikyti peruką rekomenduojama ant specialaus stovo, kad jis išlaikytų formą.

Tikslias Jūsų pasirinkto peruko priežiūros rekomendacijas paprastai pateikia perukų salonas, kuriame peruką įsigijote. Kad perukas ilgiau išlaikytų formą, išvaizdą ir būtų patogus dėvėti, rekomenduojama laikytis būtent šių specialistų pateiktų priežiūros instrukcijų.

Sintetinių perukų priežiūra

Sintetiniai perukai dažniausiai plaunami drungname arba šaltame vandenyje naudojant specialius šampūnus. Po plovimo galima naudoti kondicionierių arba purškalą, kuris sumažina plaukų vėlimąsi.

Svarbu nenaudoti karšto oro džiovintuvo ir leisti perukui išdžiūti natūraliai. Šukuoti rekomenduojama tik visiškai išdžiūvusį peruką, pradedant nuo galiukų.

Ilgesni sintetinių plaukų perukai gali labiau veltis dėl trinties su drabužiais, todėl verta vengti aukštų apykaklių ar šiurkščių audinių.

Tikslias Jūsų pasirinkto peruko priežiūros rekomendacijas paprastai pateikia perukų salonas, kuriame peruką įsigijote. Kad perukas ilgiau išlaikytų formą, išvaizdą ir būtų patogus dėvėti, rekomenduojama laikytis būtent šių specialistų pateiktų priežiūros instrukcijų.

Kepurėlės, skarelės ir turbanai

Ne visi pacientai renkasi peruką. Kai kurioms moterims patogesni įvairūs galvos apdangalai – kepurėlės, skarelės ar turbanai. Jie gali būti ypač patogūs namuose, sportuojant ar šiltuoju metų laiku, kai perukas gali atrodyti per šiltas. Renkantis galvos apdangalus verta atkreipti dėmesį į audinį – geriausia rinktis minkštas, kvėpuojančias medžiagas, pavyzdžiui, medvilnę ar bambuko pluoštą, kurios mažiau dirgina jautrią galvos odą ir leidžia jai kvėpuoti.

Jei plaukai neatauga po chemoterapijos #

Daugeliu atvejų plaukai atauga, tačiau jei taip neatsitinka, verta pasitarti su gydytoju.

Kartais priežastys gali būti hormonų disbalansas, skydliaukės sutrikimai, vitaminų ar mineralų trūkumas. Tokiu atveju galima atlikti tyrimus arba kreiptis į dermatologą.

Retais atvejais gali būti svarstoma ir plaukų transplantacija.

Galvos odos tatuiruotės #

Kai kurie žmonės, netekę plaukų, renkasi galvos odos mikropigmentaciją. Tai tatuiruotės technika, kurios metu sukuriamas labai trumpai kirptų plaukų efektas. Vis dėlto svarbu žinoti, kad tokios procedūros nerekomenduojama atlikti gydymo metu, kai organizmas yra jautresnis ir imuninė sistema nusilpusi. Jei svarstote šią galimybę, geriausia ją planuoti jau pasibaigus gydymui ir prieš tai pasitarti su gydytoju.

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Giedrė Anglickienė pasakoja apie vieną nemaloniausių ir psichologiškai sunkiausių chemoterapijos šalutinių reiškinių – plaukų slinkimą.

Vaizdo įraše aptariama, ar galima išvengti plaukų slinkimo, kaip apsisaugoti nuo jo, ar plaukai ataugs ir kada.

Plaukų slinkimas gali būti vienas iš labiausiai matomų gydymo pokyčių, tačiau dažniausiai jis yra laikinas.

Svarbiausia pasirinkti tai, kas padeda jaustis patogiai ir saugiai. Vieniems tai bus perukas, kitiems – skarelė ar kepurė, o dar kiti nuspręs galvos neslėpti visai.

Plaukų netekimas nepakeičia Jūsų vertės, stiprybės ar moteriškumo. Gydymas gali keisti išvaizdą, bet jis nepakeičia to, kas esate.

Periferinės nervų sistemos pažeidimai #

Kai kurie chemoterapijos preparatai gali pažeisti nervus – dažniausiai nukenčia distalinių galūnių jutiminės ir motorinės funkcijos, t.y. pažeidžiama periferinė nervų sistema. Daugeliu atvejų simptomai linkę prasidėti toliau nuo galvos (rankų ir kojų pirštai), pacientai skundžiasi, kad pradžioje atsiranda lyg „skruzdėlyčių bėgiojimas“, rankų, pirštų dilgčiojimas, šalimas, bet laikui bėgant artėja prie jos, būklė vadinama chemoterapijos sukelta periferine neuropatija (CIPN). Kai pažeidžia abi rankas bei kojas, vadinama pirštinių ir kojinių simptomu. CIPN gali prasidėti bet kuriuo metu po gydymo pradžios ir dažnai blogėja, kai gydymas tęsiasi. „Pagavus“ šį simptomą pačioje pradžioje, simptomai yra pilnai praeinantys, vėlesnėse stadijose šis simptomas gali likti visam gyvenimui.

Tipiški simptomai:

• Šaudantis ar duriantis skausmas.
• Padidėjęs jautrumas dirgikliams (hiperestezija).
• Smeigtukų ir adatų arba elektros šoko pojūtis.
• Jausmas lyg vaikščiotum akmenimis.
• Nejautrumas arba sumažėjęs gebėjimas jausti spaudimą, lietimą.
• Padidėjęs jautrumas karščiui ar šalčiui.

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Giedrė Anglickienė pabrėžia, kad labai svarbu informuoti savo gydantį onkologą ar slaugytoją iškart, kai tik pajaučiate pirmuosius CIPN simptomus, kad jis būtų pastebėtas laiku ir pradėtas jo valdymas.

Periferinė neuropatija – kokie pratimai rekomenduojami jos valdymui?

Sergančiųjų onkologine liga trenerė Virginija Grigaitė – Petkevičienė pristato pratimus periferinės neuropatijos valdymui ir profilaktikai.

Pėdų ir nagų priežiūra #

Kodėl onkologinio gydymo metu verta daugiau dėmesio skirti pėdoms ir nagams? #

Onkologinio gydymo metu daugiausia dėmesio natūraliai skiriama pačiai ligai ir gydymui. Tačiau kartu gali atsirasti odos, pėdų ir nagų pokyčių, kurie iš pradžių atrodo nedideli, bet vėliau ima kelti skausmą, trukdyti vaikščioti ar didinti infekcijų riziką.

Pėdų ir nagų pokyčiai gydymo metu nėra reti. Laiku juos pastebėjus ir tinkamai prižiūrint, dalies problemų galima išvengti, o atsiradusius simptomus dažnai pavyksta sušvelninti.

Kodėl gydymo metu pėdos ir nagai tampa jautresni?

Onkologinė liga ir jos gydymas organizmui yra didelis krūvis. Chemoterapija, spindulinis, hormoninis ar kitas sisteminis gydymas gali paveikti odos ir nagų atsinaujinimą, kraujotaką, nervų funkciją bei organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo infekcijų.

Dėl to oda gali tapti sausesnė, jautresnė, lengviau trūkinėti. Nagai gali pradėti lėčiau augti, sluoksniuotis, skilinėti, sustorėti, pakeisti spalvą ar atsiskirti nuo nago guolio. Kai kuriems pacientams atsiranda išilginių ar skersinių vagelių, nagų plokštelė tampa grublėta ir trapesnė.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad gydymo metu dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo, nuovargio ar pakitusios eisenos pėdoms gali tekti kitoks krūvis. Net anksčiau tikęs batas gali pradėti spausti jautresnius pirštus ar nagus.

Kokią įtaką turi avalynė?

Ne visi nagų ir pėdų pokyčiai atsiranda vien dėl gydymo. Kartais juos sukelia ar sustiprina per siaura, per trumpa arba standi avalynė.

Nuolatinis spaudimas gali lemti:

• pajuodavusį ar pamėlusį nagą;
• kraujosruvą po nagu;
• nago atsiskyrimą nuo nago guolio;
• nuospaudas ir odos pažeidimus;
• įaugantį nagą;
• pirštų deformacijas.

Po atsiskyrusiu arba pažeistu nagu susidaro šilta ir drėgna ertmė, kurioje lengviau vystosi grybelinė ar bakterinė infekcija. Ši rizika gali būti didesnė, jei dėl gydymo nusilpusi imuninė sistema.

Todėl avalynė turėtų būti pakankamai plati pirštų srityje, nespausti nagų ir neturėti kietų siūlių ar kitų trintį sukeliančių vietų.

Kodėl svarbu tinkamai prižiūrėti pėdų odą?

Sausa, įtrūkusi ar iššutusi oda tampa lengviau pažeidžiama. Pro smulkius įtrūkimus gali patekti bakterijų ar grybelių, o gydymo metu infekcija gali plisti greičiau.

Pėdas rekomenduojama kasdien švelniai nuplauti, naudoti jautriai odai tinkamą prausiklį ir ypač gerai nusausinti tarpupirščius. Drėgmė tarp pirštų sudaro palankias sąlygas odos iššutimui ir grybelinėms infekcijoms.

Pėdų odą galima reguliariai drėkinti tinkamu kremu, tačiau jo nereikėtų tepti tarp pirštų, jei ten oda linkusi šusti. Reikėtų vengti agresyvaus šveitimo pemza, metalinėmis dildėmis ar kitomis šiurkščiomis priemonėmis. Dažnas šveitimas gali pažeisti sveiką odą ir paskatinti ją dar labiau storėti.

Kodėl nereikėtų problemų uždelsti?

Nedidelė nuospauda, įtrūkimas ar pakitusi nago spalva iš pradžių gali atrodyti tik kaip kosmetinė problema. Tačiau onkologinio gydymo metu net maži pažeidimai gali tapti skausmingi ar infekuotis.

Negydoma problema gali lemti:

• skausmą vaikštant;
• fizinio aktyvumo sumažėjimą;
• gilesnius odos pažeidimus;
• įaugusio nago uždegimą;
• grybelinę ar bakterinę infekciją;
• ilgesnį gijimą.

Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, kuriems nustatytas cukrinis diabetas, sutrikusi kraujotaka ar periferinė neuropatija. Sumažėjus pėdų jautrumui, pažeidimas gali būti pastebėtas vėliau, nes žmogus nejaučia skausmo ar spaudimo.

Kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Apie atsiradusius pokyčius verta pasakyti gydančiam gydytojui, ypač jei jie prasidėjo gydymo metu ar greitai stiprėja.

Kreipkitės į gydytoją arba kitą tinkamą specialistą, jei:

• nagas smarkiai pakeitė spalvą, atšoko ar pradėjo pūliuoti;
• aplink nagą atsirado paraudimas, tinimas, karštis ar stiprus skausmas;
• pėdoje atsivėrė žaizda ar gilus įtrūkimas;
• įtariate grybelinę ar bakterinę infekciją;
• nagas įauga ir aplink jį vystosi uždegimas;
• pėdų pokyčiai trukdo vaikščioti;
• dėl tirpimo ar sumažėjusio jautrumo sunku pastebėti pažeidimus.

Podologas gali padėti spręsti nuospaudų, įaugusių nagų, sustorėjusių nagų ar įtrūkusių kulnų problemas, tačiau jis nenustato medicininės diagnozės ir neskiria vaistų. Įtarus infekciją, gali prireikti šeimos gydytojo, dermatologo, chirurgo ar kito gydytojo įvertinimo.

Kasdienė priežiūra gali padėti išvengti didesnių problemų

Onkologinio gydymo metu pėdų ir nagų pokyčių ne visada galima visiškai išvengti. Tačiau kasdienė apžiūra, tinkama avalynė, švelni higiena ir ankstyvas kreipimasis pagalbos gali padėti sumažinti komplikacijų riziką.

Svarbiausia nelaukti, kol nedidelis pokytis taps skausminga ar sunkiai gydoma problema. Pėdų ir nagų priežiūra yra ne vien grožio klausimas. Tai svarbi saugaus judėjimo, infekcijų prevencijos ir gyvenimo kokybės dalis.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Kaip išsirinkti avalynę, kad apsaugotumėte pėdas ir nagus? #

Onkologinio gydymo metu net ir nedidelis spaudimas ar trintis gali sukelti nemalonių pėdų ir nagų problemų. Todėl viena svarbiausių prevencijos priemonių yra tinkamai parinkta avalynė.

Nors gali atrodyti, kad svarbiausia yra bato dydis, ne mažiau svarbūs jo plotis, forma ir tai, kiek vietos lieka pirštams. Net anksčiau patogūs batai gydymo metu gali tapti netinkami.

Kodėl avalynė tokia svarbi?

Netinkama avalynė gali nuolat spausti pėdas ir nagus. Dėl to atsiranda ne tik diskomfortas, bet ir įvairūs pažeidimai.

Dažniausios problemos:

• nuospaudos;
• pūslelės;
• įaugę nagai;
• kraujosruvos po nagais;
• nago atsiskyrimas nuo nago guolio;
• pirštų deformacijos;
• skausmas vaikštant.

Jei nagas pažeidžiamas ar atsiskiria, padidėja bakterinių ir grybelinių infekcijų rizika.

Dažniausios avalynės klaidos

Viena dažniausių klaidų – batai pasirenkami pagal įprastą dydį, neįvertinant jų pločio ir formos.

Problemų gali sukelti:

• siaura bato priekinė dalis;
• per trumpas batas;
• aukštakulniai ar labai siauru priekiu batai;
• kietos vidinės siūlės;
• batai, kurie spaudžia tik vieną ar kelis pirštus.

Kartais žmogus pripranta prie nedidelio spaudimo ir jo nebejaučia, tačiau pėda bei nagai nuolat patiria apkrovą.

Kaip suprasti, ar batas tikrai tinka?

Renkantis avalynę svarbu ne tik tai, kaip ji atrodo, bet ir kaip jaučiasi pėda.

Atkreipkite dėmesį, ar:

• pirštai bate gali laisvai judėti;
• nė vienas pirštas nėra suspaustas;
• batai nespaudžia nagų iš viršaus ar iš šonų;
• vaikštant pėda neslysta į priekį;
• nejaučiate spaudimo ar trinties nė vienoje vietoje.

Avalynę geriausia matuotis antroje dienos pusėje, kai pėdos natūraliai būna šiek tiek didesnės. Jei planuojate avėti storesnes kojines, jas verta apsiauti ir matuojantis batus.

Kodėl svarbus bato plotis?

Dažnai žmonės dėmesį skiria bato ilgiui, tačiau ne mažiau svarbus yra jo plotis.

Jei priekinė bato dalis per siaura, pirštai susispaudžia. Nuolatinis spaudimas gali lemti:

• nagų deformacijas;
• įaugusius nagus;
• nuospaudas;
• pirštų iškrypimus;
• skausmą vaikštant.

Pirštai turėtų būti natūralioje padėtyje, o ne suspausti vienas prie kito.

Kada verta rinktis platesnę avalynę?

Platesni batai gali būti geresnis pasirinkimas, jei:

• pėdos gydymo metu patino;
• atsirado nuospaudų;
• deformuoti pirštai;
• nagai sustorėjo;
• sergate Hallux valgus (pėdos nykščio deformacija);
• jaučiate spaudimą pirštų srityje.

Platesnė avalynė nereiškia, kad batas turi būti per didelis. Svarbu, kad jis būtų pakankamai erdvus priekinėje dalyje, tačiau stabiliai laikytų pėdą.

Nepamirškite kojinių

Patogiai avalynei svarbios ir tinkamos kojinės.

Rekomenduojama rinktis:

• natūralių ar drėgmę sugeriančių medžiagų kojines;
• tinkamo dydžio kojines be stipriai veržiančių gumų;
• kojines be storų vidinių siūlių, jei pėdos labai jautrios.

Jei pėdos gausiau prakaituoja, kojines verta keisti dažniau, kad oda išliktų sausa.

Jei batai spaudžia – nelaukite

Net jei spaudimas atrodo nedidelis, gydymo metu jo nereikėtų ignoruoti. Kartais užtenka pakeisti avalynę, kad pavyktų išvengti skausmingų nuospaudų, įaugusių nagų ar kitų komplikacijų.

Jei nepavyksta rasti patogios avalynės arba pėdų forma pasikeitė, verta pasikonsultuoti su podologu. Specialistas gali įvertinti pėdų būklę ir patarti, kokia avalynė ar papildomos priemonės būtų tinkamiausios.

Tinkama avalynė nėra tik komforto klausimas. Ji padeda apsaugoti pėdas, sumažinti traumų ir infekcijų riziką bei išlaikyti galimybę patogiai judėti viso gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Skausmingos nuospaudos: kodėl jos atsiranda ir ką daryti? #

Nuospaudos yra viena dažniausių pėdų problemų, su kuria susiduria ir onkologiniai pacientai. Nors dažnai jos laikomos tik kosmetiniu nepatogumu, iš tiesų nuospaudos rodo, kad tam tikra pėdos vieta nuolat patiria per didelį spaudimą arba trintį.

Jei spaudimo priežastis nepašalinama, nuospauda gali tapti skausminga, trukdyti vaikščioti ir mažinti fizinį aktyvumą.

Kodėl susidaro nuospaudos?

Nuospauda – tai natūrali organizmo apsauginė reakcija į nuolatinį spaudimą ar trintį. Oda storėja tam, kad apsaugotų gilesnius audinius nuo pažeidimo.

Spaudimą gali sukelti:

• netinkama avalynė;
• pėdos deformacijos;
• pakitusi eisena;
• netolygus kūno svorio pasiskirstymas;
• ilgesnis vaikščiojimas ar stovėjimas.

Gydymo metu pėdų oda dažnai tampa jautresnė, todėl net ir nedidelis spaudimas gali greičiau sukelti nemalonius simptomus.

Kada nuospauda rodo problemą?

Ne kiekviena nuospauda yra pavojinga, tačiau ji visada yra ženklas, kad tam tikra pėdos vieta patiria didesnį krūvį.

Jei nuospauda:

• nuolat atsinaujina;
• tampa skausminga;
• trukdo vaikščioti;
• atsiranda toje pačioje vietoje,

vertėtų ieškoti priežasties, o ne tik šalinti pačią nuospaudą.

Dažnai paaiškėja, kad problema slypi per siauroje avalynėje, netinkamoje bato formoje ar pakitusioje pėdos biomechanikoje.

Kodėl nereikėtų nuospaudų šalinti patiems?

Norint greitai atsikratyti nuospaudos, kyla pagunda ją nupjauti ar naudoti stiprias chemines priemones. Tačiau gydymo metu tai gali būti pavojinga.

Per giliai pašalinus suragėjusią odą galima pažeisti sveikus audinius, sukelti kraujavimą ar sudaryti sąlygas infekcijai.

Ypač atsargūs turėtų būti pacientai:

• kuriems taikoma chemoterapija;
• sergantys cukriniu diabetu;
• turintys periferinę neuropatiją;
• kurių imuninė sistema nusilpusi.

Tokiais atvejais net nedidelė žaizda gali gyti ilgiau ir komplikuotis.

Kuo gali padėti podologas?

Podologas ne tik pašalina nuospaudą, bet ir padeda išsiaiškinti, kodėl ji atsirado.

Vizito metu specialistas gali:

• saugiai pašalinti suragėjusią odą;
• įvertinti spaudimo vietas;
• patarti dėl tinkamos avalynės;
• rekomenduoti pėdų priežiūros priemones;
• pasiūlyti spaudimą mažinančius sprendimus.

Jei nuospauda nuolat kartojasi, vien jos pašalinimo dažniausiai nepakanka – būtina sumažinti ją sukeliantį spaudimą.

Kaip gali padėti silikoninės apsaugos?

Kai kuriais atvejais podologas gali rekomenduoti individualiai pritaikytas silikonines apsaugas ar skirtukus.

Jos padeda:

• sumažinti spaudimą jautriose vietose;
• apsaugoti pirštus nuo trinties;
• sumažinti skausmą vaikštant;
• padėti nuospaudai gyti;
• išvengti naujų pažeidimų.

Svarbu, kad tokios priemonės būtų parinktos individualiai. Netinkamai parinkta apsauga gali problemą ne sumažinti, o sustiprinti.

Ką galite padaryti patys?

Kasdienė pėdų priežiūra padeda sumažinti nuospaudų riziką.

Rekomenduojama:

• kasdien apžiūrėti pėdas;
• avėti patogią, pakankamai plačią avalynę;
• reguliariai drėkinti pėdų odą tinkamu kremu;
• vengti ilgalaikio spaudimo tai pačiai pėdos vietai.

Jei nuospauda pradeda skaudėti, parausta ar aplink ją atsiranda uždegimo požymių, reikėtų nelaukti ir kreiptis į specialistą.

Svarbiausia – šalinti priežastį, o ne tik pasekmę

Nuospauda nėra vien odos sustorėjimas. Ji dažniausiai rodo, kad pėdai tenka per didelis spaudimas. Todėl ilgalaikis sprendimas yra ne nuolat šalinti nuospaudą, o išsiaiškinti, kodėl ji atsirado.

Tinkamai parinkta avalynė, reguliari pėdų priežiūra ir prireikus podologo pagalba gali padėti išvengti skausmo, išlaikyti judrumą ir sumažinti komplikacijų riziką gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Įaugęs nagas: ką darome ne taip? #

Įaugęs nagas yra viena dažniausių skausmingų pėdų problemų. Onkologinio gydymo metu ji gali tapti dar sudėtingesnė, nes oda ir nagai tampa jautresni, o organizmo gebėjimas kovoti su infekcijomis gali būti sumažėjęs.

Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų įaugusio nago galima išvengti, o laiku pradėjus gydymą dažniausiai pavyksta išspręsti problemą be didesnių komplikacijų.

Kodėl nagas įauga?

Dažnai manoma, kad įaugusio nago priežastis yra netinkamai nukirptas nagas. Tačiau iš tikrųjų priežasčių gali būti daugiau.

Dažniausiai įaugusį nagą lemia:

• per siaura arba per trumpa avalynė;
• nuolatinis spaudimas pirštams;
• netaisyklingas nagų kirpimas;
• pėdos ar pirštų deformacijos;
• traumos.

Nuolatinis spaudimas keičia nago augimo kryptį, todėl jis ima remtis į aplinkinius audinius ir juos dirginti.

Kaip teisingai kirpti nagus?

Viena dažniausių klaidų – nagų kampų iškirpimas tikintis išvengti įaugimo.

Iš tiesų rekomenduojama:

• kirpti nagus tiesiai;
• nepalikti labai trumpų nagų;
• neiškirpti kampų giliai į šonus;
• naudoti aštrias, švarias nagų žirkles ar reples.

Netaisyklingai nukirpus nagą, jam ataugant kraštas gali įaugti į odą.

Kokie pirmieji požymiai?

Pradžioje įaugęs nagas gali sukelti tik nedidelį diskomfortą, tačiau vėliau simptomai stiprėja.

Dažniausiai pasireiškia:

• skausmas spaudžiant nago kraštą;
• paraudimas;
• patinimas;
• jautrumas avint batus.

Jei prisideda infekcija, gali atsirasti pūliavimas, stipresnis skausmas ir šilumos pojūtis aplink nagą.

Kodėl nereikėtų gydytis patiems?

Bandymas pačiam iškirpti įaugusį nagą dažnai tik pablogina situaciją.

Galima:

• dar labiau pažeisti odą;
• sukelti kraujavimą;
• sudaryti sąlygas infekcijai;
• paskatinti nagą įaugti dar giliau.

Onkologinio gydymo metu net nedidelis odos pažeidimas gali gyti lėčiau, todėl savarankiškai šalinti įaugusio nago nerekomenduojama.

Kada kreiptis į specialistą?

Nereikėtų laukti, kol skausmas taps stiprus.

Į specialistą verta kreiptis, jei:

• nagas nuolat skauda;
• atsirado paraudimas ar patinimas;
• pastebėjote pūliavimą;
• tampa sunku avėti batus ar vaikščioti;
• problema kartojasi.

Podologas gali įvertinti situaciją, saugiai sutvarkyti įaugusį nagą ir prireikus pritaikyti priemones, padedančias koreguoti jo augimą. Jei įtariama infekcija, gali prireikti gydytojo konsultacijos ir gydymo.

Kaip sumažinti įaugusio nago riziką?

Didelės dalies įaugusių nagų galima išvengti laikantis paprastų rekomendacijų:

• rinktis pakankamai plačią avalynę;
• kirpti nagus tiesiai, neiškerpant kampų;
• kasdien apžiūrėti pėdas;
• palaikyti gerą pėdų higieną;
• nelaukti, jei atsiranda pirmųjų simptomų.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į pėdų būklę, jei dėl gydymo sumažėjo jų jautrumas arba sergate cukriniu diabetu.

Ankstyva pagalba padeda išvengti komplikacijų

Įaugęs nagas nėra vien kosmetinė problema. Negydomas jis gali sukelti uždegimą, infekciją ir apsunkinti kasdienį judėjimą.

Kuo anksčiau pastebimi pirmieji požymiai ir kreipiamasi pagalbos, tuo paprasčiau problemą išspręsti. Tinkama avalynė, taisyklingas nagų kirpimas ir reguliari pėdų priežiūra yra geriausia įaugusių nagų profilaktika.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Nagų grybelis: kaip atpažinti ir kodėl neverta gydytis savarankiškai? #

Nagų grybelis yra viena dažniausių nagų ligų. Onkologinio gydymo metu jo rizika gali padidėti dėl nusilpusios imuninės sistemos, odos ir nagų pokyčių ar kitų gydymo sukeltų veiksnių. Tačiau ne kiekvienas pakitęs nagas reiškia grybelinę infekciją.

Todėl prieš pradedant gydymą svarbu išsiaiškinti tikrąją problemos priežastį.

Kaip atrodo nagų grybelis?

Nagų grybelis gali pasireikšti įvairiai. Dažniausiai nagas tampa:

• gelsvas, rusvas ar balkšvas;
• sustorėjęs;
• trapus ar sluoksniuojasi;
• nelygus;
• pradeda trupėti.

Kai kuriais atvejais nagas gali atsiskirti nuo nago guolio. Po juo susidaro ertmė, kurioje lengviau kaupiasi drėgmė ir dauginasi mikroorganizmai.

Tačiau panašius pokyčius gali sukelti ir onkologinis gydymas, todėl vien pagal nago išvaizdą diagnozės nustatyti negalima.

Kodėl gydymo metu grybelio rizika gali padidėti?

Onkologinio gydymo metu nagai tampa trapesni, o oda – jautresnė. Prie rizikos prisideda ir kiti veiksniai:

• nusilpusi imuninė sistema;
• smulkūs odos ar nagų pažeidimai;
• nago atsiskyrimas nuo nago guolio;
• drėgna aplinka avalynėje;
• nuolatinis spaudimas ar trintis.

Svarbu žinoti, kad grybelinė infekcija dažniau išsivysto jau pažeistame nage.

Kodėl svarbu atlikti tyrimą?

Ne kiekvienas pakitęs nagas yra grybelis.

Nagų pokyčius gali sukelti:

• chemoterapija ar kitas onkologinis gydymas;
• traumos;
• spaudimas dėl netinkamos avalynės;
• odos ligos;
• grybelinė infekcija.

Todėl prieš pradedant gydymą rekomenduojama atlikti laboratorinį tyrimą. Tik nustačius grybelį galima parinkti tinkamiausią gydymą.

Be tyrimo pradėtas gydymas gali būti neveiksmingas ir tik uždelsti tikrosios problemos sprendimą.

Ar verta gydytis savarankiškai?

Vaistinėse galima rasti įvairių lakų, tepalų ir kitų priemonių nuo nagų grybelio. Vis dėlto jų nereikėtų pradėti naudoti vien todėl, kad nagas pakeitė spalvą ar formą.

Jei grybelio nėra, tokios priemonės nepadės.

Be to, gydymas dažnai trunka kelis mėnesius, todėl svarbu nuo pat pradžių žinoti, ar jis iš tiesų reikalingas.

Koks gydymas gali būti skiriamas?

Gydymas priklauso nuo to, kiek nagas pažeistas ir kokia grybelio rūšis nustatyta.

Gydytojas gali rekomenduoti:

• gydomuosius nagų lakus;
• vietinio poveikio preparatus;
• geriamuosius vaistus;
• kelių gydymo metodų derinį.

Kai kuriais atvejais gali būti taikomas ir lazerinis gydymas, tačiau jis nėra pirmo pasirinkimo priemonė ir netinka visiems pacientams.

Ką galima padaryti norint sumažinti riziką?

Kasdieniai įpročiai padeda apsaugoti nagus ir sumažinti infekcijų tikimybę.

Rekomenduojama:

• kasdien plauti ir gerai nusausinti pėdas, ypač tarpupirščius;
• avėti pakankamai plačią, kvėpuojančią avalynę;
• reguliariai keisti kojines;
• nesidalyti nagų priežiūros priemonėmis;
• saugoti nagus nuo traumų.

Jei nagas atsiskyrė nuo nago guolio ar buvo kitaip pažeistas, jam reikėtų skirti dar daugiau dėmesio, nes tokiose vietose infekcija išsivysto lengviau.

Kada kreiptis į specialistą?

Į gydytoją ar podologą verta kreiptis, jei:

• nagas staiga pakeitė spalvą ar formą;
• jis pradėjo storėti ar trupėti;
• nagas atsiskyrė nuo nago guolio;
• atsirado skausmas, paraudimas ar pūliavimas;
• pakitimai nepraeina arba didėja.

Ankstyvas problemos įvertinimas leidžia greičiau nustatyti priežastį ir parinkti tinkamiausią gydymą.

Ne kiekvienas pakitęs nagas yra grybelis

Onkologinio gydymo metu nagų pokyčiai yra gana dažni ir ne visada reiškia infekciją. Todėl svarbiausia neskubėti gydytis savarankiškai, o pirmiausia išsiaiškinti, kas sukėlė pakitimus.

Tiksli diagnozė padeda išvengti nereikalingo gydymo ir leidžia greičiau pasirūpinti nagų sveikata.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Kaip prižiūrėti pėdų odą namuose? #

Kasdienė pėdų priežiūra onkologinio gydymo metu gali padėti išvengti daugelio problemų – odos sausumo, skausmingų įtrūkimų, nuospaudų ir infekcijų. Tam nereikia sudėtingų procedūrų – svarbiausia reguliari, švelni priežiūra ir dėmesys pirmiesiems pokyčiams.

Jei pėdų oda tampa sausa, pleiskanoja ar pradeda trūkinėti, nereikėtų laukti, kol atsiras skausmas. Kuo anksčiau pradedama tinkama priežiūra, tuo lengviau išvengti komplikacijų.

Kasdien apžiūrėkite pėdas

Skirkite kelias minutes kasdien apžiūrėti pėdas. Tai padeda anksti pastebėti pokyčius, kurių iš pradžių galite net nejausti.

Atkreipkite dėmesį, ar neatsirado:

• paraudimo;
• pūslių;
• įtrūkimų;
• nuospaudų;
• pakitusių nagų;
• žaizdelių ar kitų odos pažeidimų.

Jei sunku apžiūrėti padus, galima pasinaudoti veidrodžiu arba paprašyti artimojo pagalbos.

Kaip tinkamai plauti pėdas?

Pėdas rekomenduojama plauti kasdien šiltu, bet ne karštu vandeniu.

Rinkitės švelnias prausimosi priemones, kurios nesausina odos. Po plovimo pėdas atsargiai nusausinkite minkštu rankšluosčiu, ypač tarp pirštų. Likusi drėgmė sudaro palankias sąlygas iššutimui ir grybelinėms infekcijoms.

Kodėl svarbu drėkinti odą?

Onkologinio gydymo metu oda dažnai tampa sausesnė, todėl lengviau skilinėja.

Reguliariai naudojamas drėkinamasis kremas padeda:

• išlaikyti odos elastingumą;
• sumažinti sausumą;
• apsaugoti nuo skausmingų įtrūkimų;
• sustiprinti natūralų odos apsauginį barjerą.

Kremą tepkite ant švarios ir sausos odos, tačiau venkite jo tepti tarp pirštų, jei oda ten linkusi šusti.

Ar reikia šalinti suragėjusią odą?

Nedidelis odos suragėjimas yra natūralus, tačiau jo nereikėtų agresyviai šalinti.

Namuose nerekomenduojama:

• naudoti aštrių peiliukų ar skutimosi priemonių;
• stipriai šveisti pemza ar metalinėmis dildėmis;
• šalinti storų nuospaudų savarankiškai.

Per stipriai pašalinus suragėjusią odą galima pažeisti sveikus audinius ir padidinti infekcijos riziką.

Jei nuospaudos tampa skausmingos arba greitai atsinaujina, geriau kreiptis į podologą.

Kaip prižiūrėti nagus?

Nagus kirpkite reguliariai, tačiau ne per trumpai.

Svarbu:

• kirpti nagus tiesiai;
• neiškirpti kampų;
• naudoti švarius, aštrius įrankius;
• netraukti nulūžusių nago dalių.

Jei nagai tapo labai trapūs, sustorėjo ar deformavosi, nebandykite jų tvarkyti jėga – verta pasitarti su specialistu.

Ko geriau vengti?

Gydymo metu pėdų oda gali būti jautresnė nei įprastai.

Rekomenduojama vengti:

• vaikščiojimo basomis viešose vietose;
• labai karštų pėdų vonelių;
• agresyvių rūgštinių priemonių nuospaudoms šalinti;
• ankštos avalynės;
• sintetinių, drėgmės nesugeriančių kojinių.

Tokie veiksniai gali padidinti odos pažeidimų ar infekcijų riziką.

Kada kreiptis į specialistą?

Nedelskite kreiptis pagalbos, jei pastebite:

• gilų odos įtrūkimą;
• paraudimą ar patinimą;
• pūliavimą;
• negyjančią žaizdelę;
• stiprų skausmą;
• sparčiai blogėjančią pėdų būklę.

Ypač svarbu į tokius pokyčius reaguoti, jei sergate cukriniu diabetu, jaučiate pėdų tirpimą arba gydymo metu nusilpusi imuninė sistema.

Nedideli kasdieniai įpročiai daro didelį skirtumą

Pėdų priežiūra neturi būti sudėtinga. Kasdienė higiena, reguliarus odos drėkinimas, tinkama avalynė ir dėmesys pirmiesiems pokyčiams gali padėti išvengti daugelio problemų.

Jei kyla abejonių, geriau pasikonsultuoti su specialistu anksčiau, nei laukti, kol nedidelis odos ar nago pakitimas taps skausminga ir sunkiau gydoma problema.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Kaip sumažinti grybelinių infekcijų riziką? #

Onkologinio gydymo metu organizmas gali būti jautresnis įvairioms infekcijoms, įskaitant grybelines odos ir nagų infekcijas. Jų rizika padidėja ne tik dėl nusilpusios imuninės sistemos, bet ir dėl odos pažeidimų, padidėjusios drėgmės ar netinkamos pėdų priežiūros.

Vis dėlto daugelio infekcijų galima išvengti laikantis paprastų kasdienių higienos ir pėdų priežiūros principų.

Kodėl grybelinės infekcijos atsiranda dažniau?

Grybeliai geriausiai dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Todėl didžiausia rizika kyla tuomet, kai:

• pėdos ilgai būna drėgnos;
• avima nekvėpuojanti avalynė;
• dėvimos drėgnos kojinės;
• oda ar nagai yra pažeisti;
• nagas atsiskyręs nuo nago guolio.

Onkologinio gydymo metu net nedideli odos pažeidimai gali tapti infekcijos vartais.

Kasdienė higiena – geriausia profilaktika

Pėdas rekomenduojama plauti kasdien šiltu vandeniu ir švelniu prausikliu.

Ne mažiau svarbu jas kruopščiai nusausinti, ypač tarpupirščius. Likusi drėgmė sudaro palankias sąlygas grybeliui daugintis.

Jei pėdos linkusios prakaituoti, dienos metu gali būti naudinga pakeisti kojines.

Rinkitės tinkamą avalynę ir kojines

Tinkama avalynė padeda ne tik išvengti spaudimo, bet ir sumažina infekcijų riziką.

Rekomenduojama:

• avėti kvėpuojančią avalynę;
• neleisti batams nuolat drėkti;
• reguliariai išvėdinti ir išdžiovinti batus;
• rinktis tinkamo dydžio avalynę, kuri nespaudžia pirštų.

Taip pat svarbios ir kojinės. Geriausia rinktis natūralių arba drėgmę gerai sugeriančių medžiagų kojines ir jas keisti kasdien, o jei pėdos prakaituoja – ir dažniau.

Saugokite odą ir nagus nuo pažeidimų

Grybeliui lengviau patekti į organizmą per pažeistą odą ar nagą.

Todėl svarbu:

• laiku gydyti įtrūkimus;
• nesistengti patiems nupjauti nuospaudų;
• saugoti nagus nuo traumų;
• neavėti spaudžiančių batų.

Jei nagas atsiskyrė nuo nago guolio, jį reikėtų saugoti nuo papildomų sužeidimų ir stebėti, ar neatsiranda infekcijos požymių.

Viešose vietose – papildomas atsargumas

Grybelinės infekcijos gali plisti drėgnose bendro naudojimo vietose.

Lankantis baseinuose, pirtyse, sporto klubų persirengimo kambariuose, bendruose dušuose rekomenduojama avėti asmenines gumines šlepetes ir po apsilankymo kruopščiai nusausinti pėdas.

Nesidalykite pėdų priežiūros priemonėmis

Nagų žirklės, replutės, dildės ar kitos priežiūros priemonės turėtų būti skirtos tik vienam žmogui.

Jei lankotės podologo ar pedikiūro kabinete, verta įsitikinti, kad naudojami tinkamai sterilizuoti instrumentai.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Jei pastebite:

• paraudimą;
• didėjantį skausmą;
• pūliavimą;
• sparčiai pakitusį nagą;
• negyjančius odos pažeidimus,

nereikėtų gydytis savarankiškai. Gydytojas įvertins, ar tai grybelinė infekcija, bakterinis uždegimas ar gydymo sukeltas odos ar nagų pokytis, ir prireikus paskirs tinkamą gydymą.

Svarbiausia – nelaukti

Grybelinės infekcijos paprastai neprasideda staiga. Dažniausiai pirmiausia atsiranda nedideli odos ar nagų pokyčiai, kuriuos lengva nepastebėti.

Kasdienė pėdų apžiūra, tinkama higiena, sausa avalynė ir ankstyvas kreipimasis į specialistą padeda sumažinti infekcijų riziką ir leidžia išvengti sudėtingesnių problemų gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Periferinė neuropatija: kodėl svarbi ypatinga pėdų priežiūra? #

Kai kurie onkologinio gydymo būdai gali pažeisti periferinius nervus ir sukelti periferinę neuropatiją. Tai viena dažnesnių tam tikrų chemoterapinių vaistų nepageidaujamų reakcijų. Dėl jos gali pakisti pėdų jautrumas, atsirasti tirpimas, dilgčiojimas ar skausmas.

Nors neuropatijos ne visada galima išvengti, tinkama pėdų priežiūra padeda sumažinti traumų, žaizdų ir kitų komplikacijų riziką.

Plačiau apie neuropatijos priežastis, simptomus ir gydymą skaitykite „Periferinė nervų sistemos pažeidimai“. Šiame straipsnyje aptariame, kaip dėl neuropatijos reikėtų prižiūrėti pėdas.

Kaip neuropatija veikia pėdas?

Periferiniai nervai perduoda informaciją apie prisilietimą, spaudimą, temperatūrą ir skausmą. Kai jie pažeidžiami, šie pojūčiai gali susilpnėti arba pasikeisti.

Dažniausi simptomai:

• pėdų ar pirštų tirpimas;
• dilgčiojimas;
• deginimo pojūtis;
• padidėjęs jautrumas prisilietimui;
• sumažėjęs jautrumas karščiui, šalčiui ar skausmui;
• pusiausvyros sutrikimai.

Kai kurie žmonės nejaučia net ir gana rimtų pėdų pažeidimų, todėl jų nepastebi laiku.

Kodėl svarbu kasdien apžiūrėti pėdas?

Jei pėdų jautrumas sumažėjęs, galite nepajusti:

• nutrintos odos;
• pūslių;
• smulkių žaizdelių;
• į batą patekusio akmenuko ar kito svetimkūnio;
• per ankštos avalynės spaudimo.

Todėl pėdas rekomenduojama apžiūrėti kasdien, net jei nejaučiate jokio diskomforto.

Atkreipkite dėmesį, ar neatsirado paraudimo, įtrūkimų, pūslių, nuospaudų ar kitų odos pokyčių.

Kaip apsaugoti pėdas nuo traumų?

Esant neuropatijai labai svarbu sumažinti traumų riziką.

Rekomenduojama:

• avėti patogią, pakankamai plačią avalynę;
• prieš apsiaunant batus patikrinti, ar jų viduje nėra akmenukų, susiglamžiusių vidpadžių ar kitų daiktų;
• namuose vaikščioti su uždara, pėdą saugančia avalyne ar šlepetėmis;
• vengti vaikščiojimo basomis.

Net nedidelė žaizdelė gali likti nepastebėta ir tapti infekcijos pradžia.

Saugokitės karščio ir šalčio

Dėl sumažėjusio jautrumo gali būti sunkiau įvertinti temperatūrą.

Todėl rekomenduojama:

• nenaudoti labai karštų pėdų vonelių;
• netikrinti vandens temperatūros vien pėda – pirmiausia patikrinkite ranka ar termometru;
• nesinaudoti elektrinėmis šildyklėmis ar karšto vandens pūslėmis pėdoms šildyti;
• saugoti pėdas nuo šalčio.

Taip sumažinama nudegimų ir kitų temperatūros sukeltų pažeidimų rizika.

Nepamirškite odos ir nagų priežiūros

Neuropatija nepakeičia kasdienės pėdų priežiūros svarbos – priešingai, ji tampa dar svarbesnė.

Kasdien:

• nuplaukite ir gerai nusausinkite pėdas;
• drėkinkite sausą odą;
• kirpkite nagus tiesiai;
• stebėkite, ar neatsiranda įaugusių nagų ar nuospaudų.

Jei sunku pačiam tinkamai prižiūrėti pėdas, verta kreiptis į podologą.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nedelskite kreiptis pagalbos, jei:

• atsirado naujas ar stiprėjantis tirpimas;
• sunku išlaikyti pusiausvyrą;
• pastebėjote žaizdelę, kuri negyja;
• atsirado paraudimas, tinimas ar pūliavimas;
• pėdų skausmas stiprėja arba trukdo kasdienei veiklai.

Apie naujus neuropatijos simptomus taip pat svarbu informuoti savo gydantį onkologą. Kartais gali prireikti koreguoti gydymą ar taikyti papildomas priemones simptomams palengvinti.

Kasdienė priežiūra padeda išvengti komplikacijų

Periferinė neuropatija gali sumažinti pėdų jautrumą, tačiau tai nereiškia, kad problemų nepastebėsite. Kasdienė pėdų apžiūra, tinkama avalynė ir atsargumas padeda laiku pastebėti pažeidimus ir sumažinti infekcijų bei kitų komplikacijų riziką.

Rūpinimasis pėdomis yra svarbi bendros savijautos ir saugaus judėjimo dalis viso onkologinio gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Podologas ar pedikiūro specialistas: į ką kreiptis? #

Kai atsiranda pėdų ar nagų problemų, ne visada aišku, į kokį specialistą reikėtų kreiptis. Vieni ieško medicininės pagalbos, kiti registruojasi pedikiūrui tikėdamiesi, kad problema bus išspręsta.

Svarbu žinoti, kad podologo ir pedikiūro specialisto kompetencijos skiriasi. Onkologinio gydymo metu šis skirtumas tampa ypač svarbus, nes net nedideli pėdų pažeidimai gali komplikuotis.

Kuo skiriasi podologas ir pedikiūro specialistas?

Podologas rūpinasi probleminėmis pėdomis. Jis įvertina pėdų ir nagų būklę, padeda prižiūrėti įvairius pažeidimus ir taiko specializuotas priežiūros priemones.

Pedikiūro specialistas daugiausia atlieka estetinę pėdų ir nagų priežiūrą. Jei pėdos sveikos, pedikiūras gali padėti palaikyti jų tvarkingą išvaizdą. Tačiau esant skausmui, uždegimui ar kitoms medicininėms problemoms pirmiausia reikėtų kreiptis į podologą arba gydytoją.

Kokiais atvejais verta kreiptis į podologą?

Podologo konsultacija gali būti naudinga, jei:

• atsirado skausmingų nuospaudų;
• nagas įauga;
• nagas sustorėjo ar deformavosi;
• nagas atsiskyrė nuo nago guolio;
• atsirado skausmingų kulnų įtrūkimų;
• pėdų priežiūra tapo sudėtinga dėl neuropatijos ar kitų sveikatos problemų;
• kyla klausimų dėl tinkamos avalynės ar spaudimą mažinančių priemonių.

Podologas taip pat gali padėti pritaikyti individualias silikonines apsaugas ar pirštų skirtukus, kurie sumažina spaudimą ir padeda išvengti pasikartojančių problemų.

Ko podologas nedaro?

Svarbu suprasti, kad podologas nėra gydytojas.

Jis:

• nenustato medicininės diagnozės;
• neskiria vaistų;
• negydo infekcijų vaistais.

Jei podologas įtaria grybelinę infekciją, bakterinį uždegimą ar kitą ligą, jis rekomenduos kreiptis į šeimos gydytoją, dermatologą, chirurgą ar kitą specialistą.

Ar gydymo metu galima darytis pedikiūrą?

Jeigu gydymo metu pėdų oda ir nagai yra sveiki, o kraujo rodikliai leidžia atlikti procedūrą, pedikiūras paprastai nėra draudžiamas. Tačiau svarbu informuoti specialistą apie taikomą onkologinį gydymą.

Pedikiūro procedūros reikėtų atsisakyti arba ją atidėti, jei:

• yra atvirų žaizdų;
• pastebimas paraudimas ar pūliavimas;
• įaugęs nagas;
• įtariama grybelinė infekcija;
• pėdos labai jautrios ar skausmingos.

Tokiais atvejais pirmiausia reikėtų spręsti medicininę problemą.

Kaip išsirinkti specialistą?

Nesvarbu, ar kreipiatės į podologą, ar į pedikiūro specialistą, svarbu įsitikinti, kad:

• darbo vietoje laikomasi higienos reikalavimų;
• naudojami sterilūs instrumentai;
• specialistas žino apie jūsų gydymą;
• procedūra atliekama švelniai, vengiant odos pažeidimų.

Nebijokite prieš procedūrą pasakyti, kad šiuo metu gydotės nuo onkologinės ligos. Tai padės specialistui pasirinkti saugiausią priežiūros būdą.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Nepriklausomai nuo to, ar lankėtės pas podologą, ar pedikiūro specialistą, į gydytoją reikėtų kreiptis, jei:

• atsirado stiprus skausmas;
• pastebėjote pūliavimą;
• paraudimas ar tinimas plinta;
• pakilo temperatūra;
• žaizda negyja;
• pėdų būklė sparčiai blogėja.

Tokiais atvejais gali būti reikalingas medicininis gydymas.

Tinkamas specialistas padeda išvengti komplikacijų

Onkologinio gydymo metu svarbu ne tik prižiūrėti pėdas, bet ir žinoti, kada reikalinga estetinė priežiūra, o kada – specializuota pagalba.

Jei kyla abejonių, geriau pirmiausia pasikonsultuoti su podologu arba gydytoju. Anksti pastebėtos ir tinkamai prižiūrimos pėdų problemos dažniausiai išsprendžiamos paprasčiau ir padeda išvengti rimtesnių komplikacijų.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Dažniausi klausimai apie pėdų ir nagų priežiūrą onkologinio gydymo metu #

Ar onkologinio gydymo metu galima darytis pedikiūrą?

Taip, jei pėdų oda ir nagai yra sveiki, nėra žaizdų, uždegimo ar infekcijos požymių. Svarbu informuoti specialistą apie taikomą gydymą ir įsitikinti, kad laikomasi griežtų higienos reikalavimų.

Jei turite įaugusį nagą, skausmingų nuospaudų, žaizdų ar įtariate infekciją, pirmiausia reikėtų kreiptis į podologą arba gydytoją.

Ar galiu pats šalinti nuospaudas?

Ne. Nerekomenduojama nuospaudų pjauti, naudoti peiliukų ar stiprių cheminių priemonių. Gydymo metu net nedidelis odos pažeidimas gali tapti infekcijos vartais ir gyti ilgiau.

Jei nuospauda skauda ar nuolat atsinaujina, geriausia kreiptis į podologą.

Nagas pakeitė spalvą. Ar tai reiškia, kad atsirado grybelis?

Nebūtinai. Nagų spalvos ar formos pokyčius gali sukelti:

• chemoterapija ar kitas onkologinis gydymas;
• spaudimas dėl netinkamos avalynės;
• trauma;
• grybelinė infekcija.

Todėl prieš pradedant gydymą svarbu nustatyti tikrąją pakitimų priežastį.

Ar galiu naudoti vaistinėje įsigytas priemones nuo nagų grybelio?

Nepradėkite jų naudoti nepasitarę su gydytoju.

Ne kiekvienas pakitęs nagas yra grybelinė infekcija. Be to, kai kurie vaistai gali sąveikauti su kitais vartojamais vaistais arba būti netinkami jūsų situacijoje.

Kaip dažnai reikėtų apžiūrėti pėdas?

Geriausia – kasdien. Ypač svarbu tai daryti, jei:

• taikoma chemoterapija;
• jaučiate pėdų tirpimą ar dilgčiojimą;
• sergate cukriniu diabetu;
• turite kraujotakos sutrikimų.

Kasdienė apžiūra padeda anksti pastebėti odos ar nagų pokyčius.

Ar gydymo metu galima vaikščioti basomis?

Namie geriau avėti patogias šlepetes ar kitą lengvą avalynę, kuri apsaugo pėdas nuo traumų.

Viešose vietose – baseinuose, pirtyse, bendruose dušuose ar sporto klubų persirengimo kambariuose – visada rekomenduojama avėti asmenines gumines šlepetes. Tai padeda sumažinti grybelinių infekcijų riziką.

Kokius batus geriausia rinktis?

Avalynė turėtų būti:

• pakankamai plati pirštų srityje;
• tinkamo ilgio;
• nespausti nagų;
• pagaminta iš kvėpuojančių medžiagų;
• stabili ir patogi vaikščioti.

Jei gydymo metu pėdos patino, gali prireikti platesnės avalynės.

Ar reikia naudoti pėdų kremą?

Jei oda sausa ar linkusi skilinėti – taip.

Reguliarus drėkinimas padeda išlaikyti odos elastingumą ir sumažina skausmingų įtrūkimų riziką. Kremą tepkite ant švarios ir sausos odos, tačiau venkite jo tepti tarp pirštų, jei ten oda linkusi šusti.

Ką daryti, jei atsirado įaugęs nagas?

Nebandykite jo iškirpti patys.

Jei atsirado skausmas, paraudimas ar patinimas, kreipkitės į podologą arba gydytoją. Anksti pradėjus gydymą dažniausiai pavyksta išvengti uždegimo ir kitų komplikacijų.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Nedelskite, jei:

• aplink nagą atsirado paraudimas, tinimas ar pūliavimas;
• atsivėrė žaizda, kuri negyja;
• stipriai skauda pėdą ar nagą;
• pastebėjote sparčiai plintančius odos ar nagų pokyčius;
• atsirado karščiavimas kartu su pėdos ar nago uždegimu.

Tokiais atvejais gali būti reikalingas medicininis gydymas.

Ar visus pėdų ir nagų pokyčius sukelia onkologinis gydymas?

Ne.

Nors gydymas gali padidinti įvairių problemų riziką, pėdų ir nagų pokyčius taip pat gali lemti netinkama avalynė, traumos, grybelinės infekcijos, odos ligos ar kitos sveikatos būklės.

Todėl, jei pastebite naujų ar nerimą keliančių pokyčių, verta pasitarti su gydytoju ar podologu. Tiksli priežastis padeda parinkti tinkamiausią sprendimą.

Klausimai ir atsakymai parengti pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Vaizdo įrašas. Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams #

Kviečiame žiūrėti informatyvią paskaitą, skirtą aptarti pėdų ir nagų priežiūrai gydymo metu. Onkologinis gydymas gali turėti įtakos nagų ir pėdų būklei, todėl tinkama priežiūra yra svarbi siekiant išvengti diskomforto, sudirgimų bei kitų galimų komplikacijų.

Šiame NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminare podologijos specialistė Monika Lavrukaitė supažindins su pagrindiniais pėdų priežiūros principais, paaiškins, kaip taisyklingai kirpti nagus, prižiūrėti pėdų odą, atpažinti pirmuosius problemų požymius ir kada verta kreiptis į specialistą. Taip pat bus aptariamos dažniausiai pasitaikančios nagų bei odos būklės, tinkamų priežiūros priemonių pasirinkimas ir kasdieniai įpročiai, padedantys išlaikyti pėdų sveikatą bei komfortą.

Lektorė – podologė Monika Lavrukaitė.

Moderatorė – NVC gydytoja onkologė chemoterapeutė Rūta Razvadovskė.

Seminaras organizuotas NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokykloje“ bendradarbiaujant su POLA.

Vaizdo įrašas: Onkologinės ligos ir nepageidaujamų simptomų valdymas #

Nacionalinio vėžio instituto vadovė prof. Sonata Jarmalaitė pasidalins, kodėl sveikatos programėlėmis besinaudojančių asmenų išgyvenamumo rodikliai yra geresni; POLA direktorė Neringa Čiakienė kalbins NVI Chemoterapijos skyriaus vadovę gyd. onkologę Birutę Brasiunienę, kuri atsakys į šiuos visiems aktualius klausimus:

• Kaip galima pasiruošti medikamentiniam gydymui, kad sumažėtų nepageidaujamų poveikių gydymo metu?
• Kada ir kuriuos nepageidaujamus poveikius reikėtų išsakyti savo onkologui?
• Kaip padėti sau išopėjus burnos gleivinei, dingus apetitui, krentant svoriui, ką daryti nukritus kraujo rodikliams?
• Ar galima onkologiniams ligoniams skiepytis?

Atkreipiame dėmesį, kad vaizdo įraše minima programėlė šiuo metu yra nepasiekiama dėl būtinybės atnaujinti platformą ir IT sprendimus. Gavus reikiamą finansavimą, planuojame užsakyti programėlės atnaujinimo darbus.

Leidinys. Linkiu sau pasveikti: rekomendacijos keliaujant onkologinės ligos gydymo keliu #

Leidinys „Linkiu sau pasveikti“ pirmą kartą pasirodė 2021 metais, sudarytas profesoriaus Arvydo Šeškevičiaus (1939–2023) – ilgamečio paliatyviosios medicinos puoselėtojo, gydytojo ir žmogaus, jautriai kalbėjusio apie onkologine liga sergančiųjų vidinius išgyvenimus.

Susirgus onkologine liga, žmogų dažnai lydi sumaištis, bejėgiškumo jausmas, dvasinis skausmas ir baimė dėl ateities. Kiekvienas šiuos išgyvenimus patiria savaip: vieni ieško tylos ir vienumos, kiti – artimųjų palaikymo, dar
kiti atranda savipagalbos būdus, padedančius išbūti ir augti per patirtį. Šis leidinys kviečia neprarasti vilties ir primena, kad net sunkiausios patirtys gali tapti stiprybės šaltiniu.

Pakartotinį leidimą išleido Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), siekdama, kad prof. Arvydo Šeškevičiaus sudarytas leidinys ir toliau pasiektų onkologinių pacientų bendruomenę. Jo perduodama žinia išlieka aktuali – ji kviečia sustoti, išgirsti save ir prisiminti, kad net sunkiausiu metu žmogaus širdyje gali gyventi viltis.

Šį leidinį skiriame visiems, einantiems ligos keliu, ir tiems, kurie yra šalia – kaip drąsinantį palaikymą ir priminimą apie vidinę žmogaus stiprybę.

Parsisiųsti leidinį – spauskite nuorodą.

Vaizdo įrašas: Odos vėžys. Nepageidaujamų poveikių valdymas – gydytojo patarimai #

Virtualiame seminare apie odos vėžį Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos gyd. onkologė chemoterapeutė Jūratė Liutkutė dalinasi patarimais, kaip valdyti šios ligos ir jos gydymo sukeltus nepageidaujamas simptomus.

Atkreipiame dėmesį, kad vaizdo įraše minima programėlė šiuo metu yra nepasiekiama dėl būtinybės atnaujinti platformą ir IT sprendimus. Gavus reikiamą finansavimą, planuojame užsakyti programėlės atnaujinimo darbus.

Vaizdo įrašas. Nepageidaujamas vėžio gydymo poveikis. Delnų ir padų reakcija. #

Delnų ir padų odos jautrumas susijęs su tam tikrais simptomais, kurie pasireiškia ant delnų ir pėdų odos ir kurie susiję su tirozinkinazės inhibitoriais (TKI terapija). Ne visiems TKI terapijos metu pasireiškia tokio pobūdžio odos reakcija, bet taip, kaip ir visų sisteminių terapijų metu, vaistai, patekę į kraują, sukelia įvairių organizmo reakcijų. Delnų ir padų sindromas paūmėja per pirmas šešias terapijos savaites, taikant tikslinę terapiją, tokią kaip TKI. Šiame video įraše išgirsite, kokiomis teorijomis aiškinamos delnų ir padų sindromo priežastys ir praktinių patarimų, kaip apsaugoti delnus ir pėdas. Pastebėję pirmuosius delnų ir padų sindromo simptomus, ar kitus nerimą keliančius simptomus, kreipkitės į medikus.