Oda, nagai, plaukai, nervų pažeidimai

Onkologinės ligos gydymas dažnai būna ilgai trunkantis, neretai – pasitelkiant kelis gydymo būdus: chemoterapiją, operaciją, radioterapiją, hormonų terapiją, gydymo metu organizmas stipriai paveikiamas, tad tiek gydymo metu, tiek po jo tenka susidurti su įvairiais pašaliniais poveikiais,nepageidaujamais simptomais.
Jums gali pasireikšti vienas ar daugiau šioje ar kitose temos skilčių išvardytų pašalinių poveikių. Dažniausiai vienam asmeniui nepasireiškia daugiau nei keletas simptomų. Kai kuriuos jų gali sukelti vėžio gydymas, dalį simptomų iššaukia tik tam tikri vėžio atvejai. Apie Jus varginančius simptomus ar anksčiau nebūdingas organizmo reakcijas papasakokite Jus gydančiam gydytojui ar prižiūrinčiam slaugytojui. Dauguma simptomų gali būti gerai kontroliuojami padedant Jūsų sveikatos priežiūros specialistų komandai ir Jūsų artimiesiems.

Odos pokyčiai onkologinio gydymo metu: ką svarbu žinoti? #

Onkologinio gydymo metu gali pasikeisti odos būklė. Oda gali tapti sausesnė, jautresnė, pradėti niežėti ar pleiskanoti, gali atsirasti paraudimų, bėrimų, pigmentacijos pokyčių. Kai kurie gydymo būdai gali sukelti ir specifinių odos reakcijų, pavyzdžiui, plaštakų ir pėdų sindromą.

Tai, kokių odos pokyčių gali atsirasti, priklauso nuo taikomo gydymo, vartojamų vaistų ir individualios organizmo reakcijos. Todėl vieniems žmonėms odos pokyčiai būna nežymūs, kitiems gali prireikti papildomos priežiūros ar gydymo.

Kodėl onkologinis gydymas veikia odą?

Kai kurie onkologiniai vaistai veikia ne tik vėžines, bet ir sveikas, greitai atsinaujinančias ląsteles. Dėl to gydymo poveikis gali pasireikšti odoje, plaukuose, naguose ir gleivinėse.

Skirtingi gydymo metodai odą veikia nevienodai. Chemoterapijos metu oda gali sausėti, tapti jautresnė ar jautresnė saulei. Kai kurie vaistai gali sukelti plaštakų ir pėdų odos pokyčių. Taikinių terapijai būdingi specifiniai, kartais į aknę panašūs bėrimai. Radioterapijos metu odos reakcijos dažniausiai atsiranda švitomoje kūno vietoje.

Todėl pastebėjus naujų odos pokyčių svarbu atsižvelgti ir į tai, koks gydymas tuo metu taikomas.

Kaip prižiūrėti odą gydymo metu?

Vienas svarbiausių principų yra tausoti natūralų apsauginį odos barjerą. Gydymo metu oda gali lengviau netekti drėgmės ir tapti jautresnė aplinkos poveikiui.

Prausimuisi geriau rinktis drungną, o ne karštą vandenį, odos stipriai netrinti. Tinka švelnios, bekvapės prausimosi priemonės. Nusiprausus odą reikėtų švelniai nusausinti ir reguliariai drėkinti emolientais.

Jeigu oda labai sausa, drėkinamųjų priemonių gali reikėti kelis kartus per dieną. Jas ypač naudinga tepti netrukus po prausimosi, kol oda dar šiek tiek drėgna.

Gydymo metu taip pat svarbu saugoti odą nuo saulės, trinties, didelio karščio ir kitų ją dirginančių veiksnių.

Ne kiekvieną odos problemą reikėtų gydyti savarankiškai

Atsiradus bėrimui ar kitam odos pokyčiui gali kilti noras pirmiausia išbandyti įprastas namuose turimas priemones. Tačiau gydymo sukeltoms odos reakcijoms jos ne visada tinka.

Pavyzdžiui, kai kurių taikinių terapijos vaistų sukeltas bėrimas gali atrodyti panašus į aknę, tačiau tai nėra įprasta aknė. Tokios odos nereikėtų intensyviai šveisti, spausti bėrimų ar savarankiškai pradėti gydyti įprastomis priemonėmis nuo aknės.

Tas pats principas galioja ir kitoms ryškesnėms odos reakcijoms: jei nežinote, kas jas sukėlė, pirmiausia verta pasitarti su gydančiu gydytoju.

Apie odos pokyčius pasakykite gydytojui

Pacientai kartais nerimauja, kad pranešus apie šalutinį poveikį gali būti sustabdytas ar pakeistas onkologinis gydymas. Tačiau odos problemos neturėtų būti nutylimos.

Anksti pastebėjus šalutinį poveikį dažnai lengviau jį suvaldyti. Gydytojas gali rekomenduoti tinkamą odos priežiūrą, skirti vaistų ar, jei reikia, nukreipti dermatologo konsultacijai. Šalutinių reiškinių savalaikė kontrolė yra svarbi saugaus medikamentinio gydymo dalis.

Skubiau kreiptis medicininės pagalbos reikėtų, jei bėrimas greitai plinta, atsiranda pūslių ar pradeda luptis oda, jaučiamas stiprus skausmas, kartu pažeidžiamos burnos, akių ar lytinių organų gleivinės, karščiuojama arba atsiranda galimos infekcijos požymių.

Toliau šioje skiltyje rasite išsamesnę informaciją apie odos priežiūrą taikant skirtingus gydymo metodus ir konkrečių odos problemų valdymą.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Odos priežiūra ir radioterapija #

Radioterapijos metu spinduliuotė veikia ne tik naviką, bet ir gydymo lauke esančius sveikus audinius. Dėl to švitinamos srities oda gali parausti ar patamsėti, tapti sausa, jautri, pradėti niežėti ar pleiskanoti. Stipriau pažeista oda gali būti skausminga, šlapiuoti ar atsirasti žaizdelių.

Odos reakcija paprastai vystosi palaipsniui gydymo metu. Jos stiprumas priklauso nuo švitinamos kūno vietos, radioterapijos dozės ir trukmės bei individualaus odos jautrumo. Todėl vienų pacientų oda pakinta labai nedaug, o kitų reakcija būna ryškesnė.

Kaip prižiūrėti švitinamos srities odą?

Su švitinamos srities oda elkitės švelniai. Prauskitės drungnu vandeniu, naudokite švelnų prausiklį, odos netrinkite ir nešveiskite. Nusiprausę ją švelniai nusausinkite prispausdami minkštą rankšluostį. Rinkitės laisvus, minkštus drabužius, kurie nespaudžia ir netrina gydomos vietos.

Švitinamos vietos taip pat nereikėtų veikti dideliu karščiu ar šalčiu, pavyzdžiui, dėti karšto vandens pūslės, šildyklės ar ledo.

Ar galima naudoti kremą?

Odą drėkinančios priemonės gali padėti sumažinti sausumą, tempimą ir niežėjimą. Tačiau švitinamai sričiai naudokite tas priemones, kurias rekomendavo jūsų radioterapijos komanda, nes konkrečios rekomendacijos gali priklausyti nuo gydymo ir odos būklės.

Nepasitarę su gydymo komanda švitinamoje vietoje nenaudokite naujų kremų, tepalų, pudrų, dezodorantų, kvepalų ar kitų kosmetikos priemonių. Taip pat pasiteiraukite, ar ir kiek laiko prieš radioterapijos seansą galima tepti jūsų naudojamą odos priežiūros priemonę.

Saugokite odą nuo trinties ir papildomo dirginimo

Gydymo metu:

• nekasykite ir netrinkite švitinamos vietos;
• nedėvėkite ją spaudžiančių ar trinančių drabužių;
• jei reikia šalinti plaukus švitinamoje srityje, pasitarkite su gydymo komanda, kaip tai daryti saugiai;
• saugokite švitinamą odą nuo saulės;
• neklijuokite ant jos pleistrų ar kitų lipnių priemonių, jei jų nerekomendavo gydymo komanda.

Kada pasakyti gydymo komandai?

Apie atsiradusius odos pokyčius verta pasakyti radioterapijos specialistams nelaukiant, kol jie taps labai ryškūs. Ypač svarbu kreiptis, jei oda tampa labai skausminga, stipriai parausta ar patinsta, atsiranda pūslių, žaizdelių, šlapiavimo arba galimos infekcijos požymių. Pažeistai odai gali prireikti specialių tvarsčių ar gydymo.

Odos reakcijos gali kurį laiką išlikti ir baigus radioterapiją, todėl gydytą vietą toliau prižiūrėkite pagal gydymo komandos rekomendacijas.

Svarbūs ir kasdieniai įpročiai

Gydymo metu svarbi visavertė, subalansuota mityba ir pakankamas fizinis aktyvumas pagal jūsų savijautą bei gydymo komandos rekomendacijas. Nerūkykite, nes rūkymas gali bloginti audinių gijimą ir didinti kai kurių radioterapijos sukeliamų komplikacijų riziką.

Po radioterapijos kai kuriems pacientams gali būti rekomenduojami gydytos kūno srities judesiai, tempimo ar kiti pratimai, padedantys išlaikyti judrumą ir mažinti audinių sustingimą. Kokie pratimai tinka ir kada juos pradėti, priklauso nuo švitintos srities ir gydymo, todėl vadovaukitės gydytojo ar kineziterapeuto rekomendacijomis.

Odos priežiūra chemoterapijos metu ir po jos #

Chemoterapija gali paveikti ne tik vėžines, bet ir sveikas greitai atsinaujinančias ląsteles, todėl gydymo metu gali pasikeisti ir odos būklė. Oda gali tapti sausesnė, jautresnė, pradėti niežėti ar pleiskanoti, kartais atsiranda paraudimų, bėrimų ar pigmentacijos pokyčių.

Kokie odos pokyčiai pasireikš ir kiek jie bus ryškūs, priklauso nuo vartojamų vaistų, jų dozių ir individualios organizmo reakcijos. Ne visi chemoterapiją gaunantys pacientai patiria odos problemų.

Kaip gali pasikeisti oda?

Odos sausumas ir jautrumas. Gydymo metu gali susilpnėti apsauginis odos barjeras, todėl oda greičiau netenka drėgmės, gali atsirasti tempimo, niežėjimo ar perštėjimo pojūtis.

Pigmentacijos pokyčiai. Kai kurių chemoterapinių vaistų vartojimo metu gali patamsėti tam tikros odos vietos, kartais pakinta ir nagų spalva. Dažniausiai pasibaigus gydymui šie pokyčiai palaipsniui mažėja.

Bėrimai. Gydymo metu gali atsirasti įvairių bėrimų. Kadangi jų priežastys ir gydymas skiriasi, naujai atsiradusio bėrimo nereikėtų savarankiškai gydyti įprastomis priemonėmis, ypač jei jis plinta ar stiprėja.

Jautrumas saulei. Kai kurie chemoterapiniai vaistai gali padidinti odos jautrumą ultravioletiniams spinduliams, todėl gydymo metu svarbi tinkama apsauga nuo saulės.

Kaip prižiūrėti odą?

Gydymo metu odą reikėtų prižiūrėti kuo švelniau. Prauskitės drungnu, o ne karštu vandeniu, rinkitės švelnius, bekvapius prausiklius ir venkite odos šveitimo bei stipraus trynimo. Nusiprausę odą švelniai nusausinkite.

Sausą odą reguliariai drėkinkite emolientais. Juos naudinga tepti netrukus po prausimosi, kol oda dar šiek tiek drėgna. Jei oda labai sausa, drėkinamosios priemonės gali reikėti kelis kartus per dieną.

Jeigu naudojama priemonė pradeda stipriai graužti, deginti ar dar labiau dirgina odą, jos naudojimą nutraukite ir rinkitės kitą priemonę.

Plačiau apie tinkamų priemonių pasirinkimą skaitykite „Odos priežiūros priemonės gydymo metu: kaip pasirinkti?“

Plaštakų ir pėdų sindromas

Kai kurie chemoterapiniai vaistai gali sukelti vadinamąjį plaštakų ir pėdų sindromą. Pirmieji jo požymiai gali būti delnų ir padų dilgčiojimas, deginimas ar padidėjęs jautrumas. Vėliau gali atsirasti paraudimas, patinimas, skausmas ar odos lupimasis.

Pastebėjus tokius simptomus svarbu apie juos pasakyti gydančiam gydytojui ir nelaukti, kol jie pradės trukdyti vaikščioti ar atlikti kasdienius darbus.

Plačiau skaitykite „Plaštakų ir pėdų sindromas: kaip atpažinti ir ką daryti?“

Saugokite odą nuo saulės

Chemoterapijos metu oda gali būti jautresnė saulei. Būdami lauke saugokite ją drabužiais, galvos apdangalu ir naudokite plataus spektro apsaugos nuo saulės priemonę. Ypač svarbu saugoti neuždengtas kūno vietas.

Plačiau apie apsaugą ir SPF pasirinkimą skaitykite „Kaip saugoti odą nuo saulės onkologinio gydymo metu?“

Kada kreiptis į gydytoją?

Apie naujus ar stiprėjančius odos pokyčius pasakykite gydymo komandai. Nereikėtų laukti, kol simptomai taps labai ryškūs, nes anksti pradėjus tinkamą priežiūrą ar gydymą juos dažnai lengviau kontroliuoti.

Skubiau kreipkitės pagalbos, jei bėrimas greitai plinta, atsiranda pūslių ar pradeda luptis oda, jaučiate stiprų skausmą, pažeidžiamos burnos, akių ar lytinių organų gleivinės, kartu karščiuojate arba atsiranda galimos infekcijos požymių.

Plačiau skaitykite „Kada dėl odos pokyčių reikia kreiptis pagalbos?“

Oda po chemoterapijos

Baigus chemoterapiją odos pokyčiai paprastai neišnyksta iš karto. Odai reikia laiko atsistatyti, todėl ir pasibaigus gydymui verta tęsti švelnią priežiūrą, reguliariai ją drėkinti ir saugoti nuo saulės.

Jeigu odos pokyčiai išlieka, stiprėja arba atsiranda naujų simptomų, juos reikėtų aptarti su gydytoju.

Kaip prižiūrėti sausą ir jautrią odą gydymo metu? #

Onkologinio gydymo metu oda gali tapti sausesnė, jautresnė, pradėti niežėti, pleiskanoti ar perštėti. Taip nutinka todėl, kad gydymas gali paveikti natūralų odos apsauginį barjerą ir jos gebėjimą išlaikyti drėgmę.

Kasdienė švelni odos priežiūra padeda sumažinti nemalonius pojūčius ir apsaugoti odą nuo papildomo dirginimo.

Prauskitės švelniai

Ilgos ir karštos vonios ar dušai gali dar labiau sausinti odą. Prausimuisi geriau rinktis drungną vandenį, o duše neužsibūti ilgai.

Vietoje įprasto muilo rinkitės švelnų, bemuilį ir bekvapį prausiklį. Venkite šiurkščių kempinių, šepečių ir odos šveitiklių. Nusiprausę odos netrinkite rankšluosčiu, o švelniai nusausinkite.

Drėkinkite odą kasdien

Sausai odai svarbūs emolientai – priemonės, kurios minkština odą, padeda atkurti jos apsauginį barjerą ir išlaikyti drėgmę.

Geriausia emolientą tepti per kelias minutes po prausimosi, kol oda dar šiek tiek drėgna. Seminare ši rekomendacija įvardyta kaip „3 minučių taisyklė“.

Jei oda labai sausa, vieno karto per dieną gali nepakakti. Tokiu atveju ją galima drėkinti bent du kartus per dieną arba pagal poreikį.

Kremas ar riebesnė priemonė?

Priemonę galima rinktis pagal odos sausumą ir tai, kada ją naudojate. Dieną dažnai patogesnis lengvesnis kremas, kuris greičiau susigeria, o labai sausai odai ar nakčiai gali labiau tikti riebesnė priemonė.

Svarbiausia, kad priemonė būtų maloni naudoti ir nedirgintų odos.

Jei užtepus kremą oda stipriai graužia, degina ar parausta, nereikia laukti, kol ji „pripras“. Priemonės naudojimą nutraukite ir išbandykite kitą, paprastesnės sudėties produktą.

Plačiau apie emolientus, priemones su šlapalu ir kitų produktų pasirinkimą skaitykite „Odos priežiūros priemonės gydymo metu: kaip pasirinkti?“

Saugokite odą nuo papildomo dirginimo

Sausai ir jautriai odai gali trukdyti ne tik netinkamos kosmetikos priemonės. Rinkitės minkštus, odos netrinančius drabužius, venkite labai karšto vandens ir kitų veiksnių, po kurių pastebite didesnį odos jautrumą.

Šildymo sezono metu odą gali papildomai sausinti ir mažas oro drėgnumas patalpose. Jei namuose oras labai sausas, verta pasirūpinti tinkama jo drėgme.

O gal tiesiog reikia gerti daugiau vandens?

Pakankamai skysčių svarbu visam organizmui, tačiau vien didesnis išgeriamo vandens kiekis sausos odos problemos paprastai neišsprendžia.

Kai pažeistas apsauginis odos barjeras, svarbi ir išorinė priežiūra – reguliarus emolientų naudojimas padeda sumažinti drėgmės netekimą iš odos.

Kada pasitarti su gydytoju?

Jei, nepaisant reguliarios priežiūros, oda tampa vis sausesnė, stipriai niežti, skauda, atsiranda įtrūkimų, žaizdelių ar kitų naujų pokyčių, apie tai pasakykite gydančiam gydytojui.

Taip pat nereikėtų manyti, kad kiekvienas naujas odos simptomas yra tiesiog sausumo pasekmė. Onkologinio gydymo metu gali pasireikšti ir kitų odos reakcijų, kurioms reikalinga kitokia priežiūra ar gydymas.

Rengiant informaciją panaudota NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiaga.

Odos priežiūros priemonės gydymo metu: kaip pasirinkti? #

Gydymo metu rekomenduojama rinktis švelnius, bemuilius ir bekvapius prausiklius. Įprastas muilas gali labiau sausinti ir dirginti jau jautrią odą.

Priemonė turėtų nuvalyti odą, bet nepalikti stipraus tempimo, sausumo ar perštėjimo pojūčio. Jei po prausimosi oda jaučiasi labai sausa ar sudirgusi, verta išbandyti švelnesnį prausiklį.

Kas yra emolientai?

Emolientai – tai odą drėkinančios ir minkštinančios priemonės, padedančios palaikyti jos apsauginį barjerą ir sumažinti drėgmės netekimą.

Jų būna skirtingos konsistencijos – nuo lengvesnių losjonų ir kremų iki riebesnių tepalų. Nėra vienos visiems tinkamiausios priemonės.

Lengvesnis kremas gali būti patogesnis dieną ar didesniems odos plotams, o labai sausoms vietoms ir nakčiai dažnai patogiau naudoti riebesnę priemonę.

Svarbiausia, kad pasirinktą produktą oda gerai toleruotų ir jį būtų patogu naudoti reguliariai.

Ar verta rinktis priemones su šlapalu?

Šlapalas (karbamidas, urea) yra dažna sausai ir suragėjusiai odai skirtų priemonių sudedamoji dalis. Jo poveikis priklauso nuo koncentracijos.

Mažesnės koncentracijos šlapalas padeda drėkinti ir minkštinti odą, o didesnės koncentracijos naudojamos storesnei, labiau suragėjusiai odai.

Tačiau priemonės su šlapalu gali graužti sudirgusią, įtrūkusią ar pažeistą odą. Todėl svarbu ne tik perskaityti, kad priemonėje yra šlapalo, bet ir atkreipti dėmesį į jo koncentraciją bei savo odos būklę.

Jeigu nežinote, kokios koncentracijos priemonė jums tinkama, pasitarkite su gydytoju, vaistininku ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

Ar „natūrali“ priemonė reiškia, kad ji švelnesnė?

Nebūtinai. Augaliniai ekstraktai, eteriniai aliejai ir kvapiosios medžiagos taip pat gali dirginti jautrią odą.

Todėl gydymo metu geriau orientuotis ne į užrašus „natūralus“ ar „ekologiškas“, o į paprastą sudėtį, kvapiųjų medžiagų nebuvimą ir tai, kaip konkrečią priemonę toleruoja jūsų oda.

Ką daryti, jei kremas graužia?

Trumpas nestiprus pojūtis nebūtinai reiškia, kad priemonė netinka, tačiau jei užtepus kremą oda stipriai peršti, degina, parausta ar sudirgimas didėja, priemonės naudojimą nutraukite.

Nereikia tęsti produkto naudojimo tikintis, kad oda prie jo „pripras“.

Jeigu net ir paprastos drėkinamosios priemonės nuolat sukelia nemalonius pojūčius, verta apie tai pasakyti gydytojui. Gali būti, kad oda ne tik sausa, bet ir pažeista ar yra kita gydymo sukelta odos reakcija.

Ar reikia specialios „onkologiniams pacientams“ skirtos kosmetikos?

Svarbiausia ne tai, kam priemonė reklamuojama, o jos sudėtis ir jūsų odos poreikiai. Paprasta, bekvapė, jautriai odai skirta priemonė gali būti visiškai tinkama ir onkologinio gydymo metu.

Jei gydytojas dėl konkretaus gydymo ar odos reakcijos rekomendavo specialią priemonę, vadovaukitės jo rekomendacijomis.

Ypač svarbu: švitinamai odai skirtas priemones derinkite su radioterapijos komanda, nes jos priežiūrai gali būti taikomos specifinės rekomendacijos.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Plaštakų ir pėdų sindromas: kaip atpažinti ir ką daryti? #

Kai kurie onkologiniam gydymui naudojami vaistai gali sukelti plaštakų ir pėdų sindromą. Jo metu pakinta delnų ir padų oda, o simptomai gali būti nuo nestipraus dilgčiojimo ar paraudimo iki skausmingų odos pažeidimų, trukdančių vaikščioti ar atlikti kasdienius darbus.

Svarbu pirmųjų simptomų neignoruoti. Kuo anksčiau apie juos informuojama gydymo komanda ir pradedama tinkama priežiūra, tuo daugiau galimybių neleisti odos pažeidimams stiprėti.

Kaip atpažinti plaštakų ir pėdų sindromą?

Pirmieji pokyčiai kartais būna labiau juntami nei matomi. Delnuose ar paduose gali atsirasti:

• dilgčiojimas ar deginimo pojūtis;
• padidėjęs jautrumas;
• tempimas ar skausmas;
• paraudimas ar patinimas.

Simptomams stiprėjant oda gali pradėti luptis, skilinėti, atsirasti skausmingų, sustorėjusių ar suragėjusių vietų, pūslių.

Pokyčiai dažniausiai ryškesni tose vietose, kurios patiria didesnį spaudimą ir trintį.

Ar tai tas pats, kas periferinė neuropatija?

Ne. Plaštakų ir pėdų sindromas ir periferinė neuropatija yra skirtingi onkologinio gydymo šalutiniai poveikiai, nors kai kurie jų sukeliami pojūčiai gali būti panašūs.

Plaštakų ir pėdų sindromo metu daugiausia pažeidžiama delnų ir padų oda: ji gali parausti, tapti jautri ir skausminga, patinti, luptis ar skilinėti.

Periferinės neuropatijos atveju pažeidžiami periferiniai nervai, todėl gali atsirasti tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, pakitęs jautrumas prisilietimui, karščiui ar šalčiui. Dėl sumažėjusio pėdų jautrumo žmogus taip pat gali nepastebėti nedidelės žaizdelės, nudegimo ar avalynės sukelto spaudimo.

Jei nežinote, kas sukėlė atsiradusius simptomus, pasakykite apie juos gydymo komandai.

Plačiau apie neuropatiją skaitykite „Periferinės nervų sistemos pažeidimai“, o apie pėdų apsaugą sumažėjus jų jautrumui – „Periferinė neuropatija: kodėl svarbi ypatinga pėdų priežiūra?“

Kaip apsaugoti plaštakas ir pėdas?

Jeigu atsirado pirmųjų plaštakų ir pėdų sindromo požymių, svarbu mažinti spaudimą, trintį ir kitą odos dirginimą.

Rinkitės patogią, pakankamai plačią avalynę, kuri nespaudžia pėdų. Venkite veiklos, sukeliančios intensyvią ar ilgalaikę trintį ir spaudimą delnams ar padams. Jei pastebite, kad tam tikra veikla sustiprina simptomus, ją apribokite.

Taip pat reikėtų vengti labai karšto vandens ir kitų didelio karščio šaltinių.

Kaip prižiūrėti odą?

Delnų ir padų odą reguliariai drėkinkite emolientais, neleiskite jai stipriai išsausėti ir skilinėti.

Esant sustorėjusiai ar suragėjusiai odai gali būti naudojamos priemonės su šlapalu (karbamidu). Jų tinkamumas priklauso nuo odos būklės ir šlapalo koncentracijos. Jei oda pažeista ar įtrūkusi, tokios priemonės gali graužti.

Skausmingų suragėjimų, pūslių ar kitų pažeidimų nereikėtų savarankiškai kirpti, pradurti ar agresyviai šalinti.

Plačiau apie odos priežiūros priemonių pasirinkimą skaitykite „Odos priežiūros priemonės gydymo metu: kaip pasirinkti?“

Kada kreiptis į gydytoją?

Apie atsiradusius plaštakų ar pėdų pokyčius pasakykite gydančiam gydytojui dar tada, kai simptomai nėra stiprūs. Nelaukite, kol jie pradės trukdyti kasdienei veiklai.

Ypač svarbu kreiptis, jei simptomai greitai stiprėja, tampa skausminga vaikščioti ar avėti batus, dėl rankų skausmo sunku atlikti įprastus veiksmus, atsiranda pūslių, gilių įtrūkimų, žaizdelių ar galimos infekcijos požymių.

Priklausomai nuo simptomų sunkumo, gydytojas gali rekomenduoti papildomą odos priežiūrą ar gydymą ir įvertinti, ar reikia koreguoti onkologinį gydymą.

Nenutraukite ir nekeiskite paskirtų vaistų vartojimo savarankiškai.

Ką svarbiausia prisiminti?

Plaštakų ir pėdų sindromas nėra vien kosmetinis odos pokytis. Stiprėjant simptomams gali būti sunku vaikščioti, avėti batus, naudotis rankomis ir atlikti įprastus kasdienius darbus. Todėl apie pirmuosius pokyčius verta pranešti gydymo komandai, nelaukiant, kol problema taps sunkiai toleruojama.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Bėrimai onkologinio gydymo metu: ką svarbu žinoti? #

Onkologinio gydymo metu odoje gali atsirasti įvairių bėrimų: paraudimų, smulkių spuogelius primenančių iškilimų, niežtinčių ar jautrių odos plotų. Jų pobūdis priklauso nuo taikomo gydymo ir individualios organizmo reakcijos.

Ne kiekvienas gydymo metu atsiradęs bėrimas yra alergija ar įprasta odos liga. Kai kurie onkologiniai vaistai sukelia jiems būdingas odos reakcijas, todėl naujo bėrimo nereikėtų savarankiškai gydyti nepasitarus su gydytoju.

Kodėl gydymo metu gali atsirasti bėrimų?

Odos pokyčius gali sukelti skirtingi onkologinio gydymo būdai. Bėrimų gali atsirasti vartojant chemoterapinius, taikinių terapijos, imunoterapijos ar kitus vaistus.

Ypač būdingi yra kai kurių taikinių terapijos vaistų sukeliami į aknę panašūs bėrimai. Dažniausiai jie atsiranda veido, galvos odos, krūtinės ar nugaros srityje.

Nors toks bėrimas iš išvaizdos gali priminti spuogus, tai nėra įprasta aknė, todėl ir jo priežiūra bei gydymas skiriasi.

Kodėl nereikėtų gydyti kaip įprastos aknės?

Įprastos priemonės nuo aknės dažnai skirtos riebesnei odai ir gali ją sausinti ar dirginti. Onkologinio gydymo paveikta oda jau gali būti jautri ir pažeista, todėl agresyvus jos sausinimas gali simptomus dar labiau sustiprinti.

Nespauskite bėrimo elementų, nenaudokite šiurkščių šveitiklių ir savarankiškai nepradėkite naudoti stipriai odą sausinančių priemonių nuo aknės.

Jei bėrimui reikalingas gydymas, tinkamas priemones ar vaistus parinks gydytojas.

Kaip prižiūrėti išbertą odą?

Kol laukiate gydytojo rekomendacijų, odą prižiūrėkite kuo švelniau. Prausimuisi rinkitės drungną vandenį ir švelnų, bekvapį prausiklį. Odos netrinkite ir nešveiskite.

Jei oda sausa, naudokite jūsų odai tinkamą emolientą. Venkite naujų kosmetikos priemonių, kurios gali papildomai sudirginti odą.

Taip pat svarbu saugoti odą nuo saulės, nes ultravioletiniai spinduliai gali sustiprinti kai kurias gydymo sukeltas odos reakcijas.

Ar atsiradęs bėrimas reiškia, kad gydymą reikės nutraukti?

Nebūtinai. Odos reakcijos yra žinomas kai kurių onkologinių vaistų šalutinis poveikis, o daugeliu atvejų jas galima kontroliuoti tinkama priežiūra ir gydymu.

Todėl nenutraukite ir nekeiskite paskirtų vaistų vartojimo savarankiškai. Apie atsiradusį bėrimą informuokite gydymo komandą. Gydytojas įvertins jo pobūdį ir sunkumą bei nuspręs, ar reikalingas papildomas gydymas.

Kada kreiptis į gydytoją?

Apie naujai atsiradusį ar stiprėjantį bėrimą verta informuoti gydymo komandą, net jei iš pradžių jis atrodo nestiprus.

Nedelskite kreiptis pagalbos, jei bėrimas greitai plinta, tampa labai skausmingas, atsiranda pūslių ar pradeda luptis oda, pažeidžiamos burnos, akių ar lytinių organų gleivinės, pakyla temperatūra arba atsiranda kitų ryškių bendros savijautos pokyčių.

Anksti įvertinus odos reakciją dažnai lengviau ją suvaldyti ir neleisti simptomams stiprėti.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Kada dėl odos pokyčių reikia kreiptis pagalbos? #

Onkologinio gydymo metu oda gali sausėti, niežėti, parausti, atsirasti bėrimų ar kitų pokyčių. Dalis jų būna nestiprūs ir gali būti kontroliuojami tinkamai prižiūrint odą, tačiau kai kuriuos simptomus svarbu kuo anksčiau parodyti gydymo komandai.

Nereikėtų laukti, kol odos problema taps sunkiai toleruojama. Anksti pastebėtą šalutinį poveikį dažnai lengviau suvaldyti.

Apie kokius pokyčius verta pasakyti gydytojui?

Su gydymo komanda pasitarkite, jei:

• atsirado naujas bėrimas arba jau buvęs bėrimas stiprėja;
• oda stipriai niežti, peršti, degina ar skauda;
• atsirado skausmingų įtrūkimų ar žaizdelių;
• delnų ar padų pokyčiai pradeda trukdyti vaikščioti ar atlikti įprastus darbus;
• odos simptomai nepraeina ar stiprėja nepaisant įprastos priežiūros.

Apie pokyčius verta pranešti dar tada, kai jie nėra labai ryškūs. Gydytojas gali rekomenduoti papildomą odos priežiūrą, paskirti gydymą ar, jei reikia, nukreipti dermatologo konsultacijai.

Kada pagalbos reikėtų kreiptis nedelsiant?

Ypač svarbu nedelsti, jei:

• bėrimas greitai plinta ar apima didelę kūno dalį;
• atsiranda pūslių arba pradeda luptis oda;
• pažeidžiamos ne tik oda, bet ir burnos, akių ar lytinių organų gleivinės;
• atsiranda ryškus odos skausmas ar patinimas;
• kartu karščiuojate ar blogėja bendra savijauta;
• atsiranda galimos infekcijos požymių, pavyzdžiui, didėjantis paraudimas, karštis, patinimas, pūliavimas ar stiprėjantis skausmas.

Tokie simptomai gali rodyti rimtesnę odos reakciją ar infekciją, todėl juos turi įvertinti sveikatos priežiūros specialistas.

Ar dėl odos reakcijos gali tekti keisti onkologinį gydymą?

Kartais gali prireikti papildomo gydymo ar onkologinių vaistų dozės ar vartojimo režimo korekcijos. Tačiau sprendimą priima gydantis gydytojas, įvertinęs odos reakcijos pobūdį ir sunkumą.

Nenutraukite ir nekeiskite paskirto onkologinio gydymo savarankiškai.

Jeigu abejojate, ar atsiradęs odos pokytis yra pakankamai rimtas, kad apie jį praneštumėte, geriau jį aptarti su gydymo komanda. Gydymo sukeltų odos reakcijų nereikia tiesiog kentėti.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Kaip saugoti odą nuo saulės onkologinio gydymo metu? #

Onkologinio gydymo metu oda gali tapti jautresnė ultravioletiniams (UV) spinduliams. Kai kurie vaistai gali padidinti odos jautrumą saulei, todėl ji gali greičiau parausti, nudegti ar atsirasti kitų odos reakcijų. Jautresnė gali išlikti ir radioterapija gydyta oda.

Todėl gydymo metu svarbu ne visiškai vengti buvimo lauke, o tinkamai apsaugoti odą nuo saulės.

Apsauga nuo saulės – ne tik kremas

Būdami lauke pirmiausia stenkitės sumažinti tiesioginį saulės poveikį. Kai saulė intensyvi, rinkitės pavėsį, dėvėkite odą dengiančius drabužius, plačiabrylę skrybėlę ar kitą galvos apdangalą.

Neuždengtoms kūno vietoms naudokite plataus spektro apsaugos nuo saulės priemonę, saugančią nuo UVA ir UVB spindulių.

Kokį SPF rinktis?

Onkologinio gydymo metu rekomenduojama rinktis aukštą apsaugą nuo saulės – SPF 50 arba 50+.

Svarbu apsaugos priemonę naudoti pakankamu kiekiu. Nepamirškite dažnai praleidžiamų vietų: ausų, kaklo, plaštakų, pėdų viršaus ar galvos odos, jei ji nepadengta plaukais ar galvos apdangalu.

Ar užtenka pasitepti vieną kartą?

Ne. Apsaugos nuo saulės priemonę reikia reguliariai atnaujinti, ypač ilgiau būnant lauke, maudantis, gausiai prakaituojant ar nusivalius rankšluosčiu.

Vien SPF naudojimas taip pat nereiškia, kad saulėje galima būti neribotą laiką. Geriausia derinti kelias apsaugos priemones: pavėsį, drabužius, galvos apdangalą ir SPF.

O kaip su radioterapija gydyta oda?

Švitinta oda gali būti jautresnė ne tik gydymo metu, bet ir jam pasibaigus. Ją ypač svarbu saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

Radioterapijos metu dėl konkrečių apsaugos nuo saulės ar kitų kosmetikos priemonių naudojimo švitinamoje srityje vadovaukitės savo radioterapijos komandos rekomendacijomis.

Plačiau skaitykite „Odos priežiūra ir radioterapija“.

Ar naudojant SPF nepritrūks vitamino D?

Apsaugos nuo saulės nereikėtų atsisakyti baiminantis vitamino D trūkumo. Jei kyla klausimų dėl vitamino D kiekio ar papildų vartojimo, juos geriau aptarti su gydytoju, o ne ilgiau būti saulėje be tinkamos apsaugos.

Ką svarbiausia prisiminti?

Onkologinio gydymo metu odos jautrumas saulei gali būti didesnis, todėl apsauga nuo UV spindulių turėtų tapti kasdienės odos priežiūros dalimi. Pavėsis, tinkami drabužiai ir SPF 50 ar 50+ apsaugos priemonė papildo vienas kitą, o ne pakeičia vienas kitą.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Dažniausi klausimai apie odos priežiūrą onkologinio gydymo metu #

Ar onkologinio gydymo metu galima lankytis pas kosmetologą?

Aktyvaus onkologinio gydymo metu odai reikėtų kuo švelnesnės priežiūros. Seminare rekomenduota vengti invazinių, aparatinių ir agresyvių kosmetologinių procedūrų, rūgštinių šveitimų bei gilių valymų.

Švelnios drėkinamosios ar raminamosios procedūros kai kuriais atvejais gali būti tinkamos, tačiau prieš jas verta pasitarti su gydančiu gydytoju. Kosmetologą taip pat informuokite, kad šiuo metu jums taikomas onkologinis gydymas.

Ar geriant daugiau vandens oda taps mažiau sausa?

Pakankamas skysčių vartojimas svarbus visam organizmui, tačiau vien didesnis išgeriamo vandens kiekis sausos odos problemos neišsprendžia.

Gydymo metu gali būti pažeistas apsauginis odos barjeras, todėl svarbi ir išorinė priežiūra. Reguliarus emolientų naudojimas padeda odoje išlaikyti drėgmę ir mažinti sausumą.

Plačiau skaitykite „Kaip prižiūrėti sausą ir jautrią odą gydymo metu?“

Ar gydymo metu galima dažyti plaukus?

Tai priklauso nuo taikomo gydymo ir galvos odos būklės. Jei galvos oda yra jautri, sudirgusi ar pažeista, papildomas cheminių medžiagų poveikis gali ją dar labiau dirginti.

Jeigu plaukai atauga po chemoterapijos, seminare rekomenduota neskubėti jų dažyti ir leisti plaukams bei galvos odai atsigauti.

Jei abejojate, ar jau saugu dažyti plaukus, pasitarkite su gydymo komanda.

Ar gydymo metu galima naudoti įprastą kosmetiką?

Nebūtinai reikia keisti visas iki gydymo naudotas priemones. Tačiau gydymo metu oda gali tapti jautresnė, todėl anksčiau gerai toleruotas produktas kartais pradeda graužti, sausinti ar dirginti.

Tokiu atveju jo naudojimą reikėtų nutraukti. Jautriai odai geriau rinktis paprastesnės sudėties, bekvapes priemones.

Plačiau skaitykite „Odos priežiūros priemonės gydymo metu: kaip pasirinkti?“

Ar „natūrali“ kosmetika gydymo metu yra saugesnė?

Nebūtinai. Natūralios kilmės medžiagos taip pat gali dirginti odą ar sukelti jos reakcijų. Pavyzdžiui, jautriai odai gali netikti kvapiosios medžiagos, eteriniai aliejai ar kai kurie augaliniai ekstraktai.

Svarbiau ne tai, ar priemonė pažymėta kaip „natūrali“, o jos sudėtis ir tai, kaip ją toleruoja jūsų oda.

Ar odos pokyčiai išnyks pasibaigus gydymui?

Daugelis gydymo sukeltų odos pokyčių laikui bėgant sumažėja, tačiau oda nebūtinai atsistato iš karto po paskutinės gydymo procedūros. Tam gali prireikti laiko.

Jei odos pokyčiai išlieka, stiprėja arba jau pasibaigus gydymui atsiranda naujų simptomų, verta juos aptarti su gydytoju.

Ar apie nedidelį odos bėrimą reikia pasakyti gydytojui?

Taip, ypač jei bėrimas atsirado pradėjus naują onkologinį gydymą. Nereikia laukti, kol jis taps labai ryškus ar skausmingas. Anksti įvertinus odos reakciją dažnai lengviau parinkti tinkamą priežiūrą ar gydymą.

Tai, kad pranešate apie šalutinį poveikį, savaime nereiškia, kad onkologinis gydymas bus nutrauktas.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Rūpestis savo kūno oda. Dermatologės patarimai pacientams“ medžiagą.

Nagų priežiūra ir chemoterapija #

Nemalonūs ir skausmingi nagų pažeidimai gali pasireikšti iki 44 proc. chemoterapija gydytų pacientų (ypač gydant taksanais krūties, plaučių ir prostatos vėžio atvejais). Jie atrodo negražiai ir chemoterapijos metu prisideda prie sugadintos išvaizdos. Rimtesnės pasekmės yra skausmas, kuris gali riboti kasdienę veiklą ar būti antrinės infekcijos vartai.

Pažaida dažniausiai prasideda po antro ar trečio chemoterapijos ciklo ir pablogėja, kai ji tęsiama. Iš pradžių jaučiamas deginantis pojūtis po nago plokštele (pacientai tai dažniausiai apibūdina „nagas dega“), yra nemalonu ar padidėjęs jautrumas. Daugeliu atvejų pirmieji matomi žalos požymiai yra nagų linijos, atitinkančios chemoterapijos epizodų laiką. Nagai gali būti trapūs, sluoksniuotis, bet, laimei, pasibaigus chemoterapijai jie nuauga ir atrodo įprastai. Kai kuriais atvejais gali pasikeisti spalva, atsirasti skausmingas kraujavimas po nagu ir iškrypimas. Jei pažeidimas yra gilus, nagai gali atsiskirti nuo guolio, sukeldami didelių skausmų, antrinių bakterinių ir grybelinių infekcijų. Jei prasideda antrinė infekcija, oda aplink ir po nagu tampa raudona, uždegiminė, ima matytis pūliai. Tai ypač aktualu neutropeniniams pacientams, nes nagai gali tapti sisteminės infekcijos šaltiniu.

Dėl chemoterapijos atsiradusį nagų pažeidimą sukelia neorganizuotas sparčiai besidalijančių ląstelių slopinimas nago guolyje. Manoma, kad papildomą žalą kraujagyslėms ir nervams sukelia taksanai, kurie skatina vietinę uždegiminę reakciją. Antrinės bakterinės ir grybelinės infekcijos patogenai, patekę į nagų guolį, gali jį dar labiau pažeisti.

Patarimai esant nagų pažaidai chemoterapijos metu

• Laikykite nagus trumpus ir švarius;
• Venkite traumų, apsaugokite juos plaudami indus ar dirbdami sode;
• Po chemoterapijos kurso laikykite nagus vėsiai 2–4 valandas;
• Tarp ciklų venkite didelio šalčio,žiemosmetu dėvėkite pirštines;
• Drėkinkite nagus balzamais ar aliejumi prieš gydymą ir jo metu;
• Meskite rūkyti ir sveikai maitinkitės;
• Atvėsinkite pirštų galus chemoinfuzijos metu ir po jos.

Suskilinėjusios lūpos ir pūslėlinė #

Suskilinėjusioms lūpoms būdingas sausumas, įtrūkimai, skausmingumas. Dėl to gali pradėti kraujuoti ir atsirasti antrinė infekcija. Lūpų skausmui chemoterapijos metu neskiriama užtektinai dėmesio, bet jis sukelia nepatogumų ir gadina paciento išvaizdą.

Gali būti daug priežasčių, dėl kurių skilinėja lūpos: dehidratacijos ar sauso ligoninės oro, tačiau labiausiai tikėtina, kad chemoterapija pažeidžia sparčiai besidalijančias ląsteles giliuosiuose odos sluoksniuose. Tai reiškia, kad lūpų oda nepakankamai greitai auga, kad pakeistų viršutinį sluoksnį, kuris nuolat kontaktuoja su aplinka, pavyzdžiui, valgant, kalbant ir kvėpuojant. Dėl to lūpos tampa plonos ir pažeidžiamos. Be to, tarp chemoterapijos ciklų odą gaminančios ląstelės atsinaujina, bet vėliau gali pereiti į pernelyg sparčią jų gamybą, dėl pertekliaus atsiranda pleiskanojimas, trūkinėjimas ir antrinė infekcija. Svarbu, kad suskirdus lūpoms, 2,5 karto išauga pūslelinės rizika, o palaikant lūpas drėgnas, tikimybė pasireikšti pūslelinei mažėja. Pacientai, kuriems chemoterapijos metu atsirado pūslelinė, teigė, kad ji yra skausmingesnė nei įprastai. Nustatyta, kad vietiniai ar sisteminiai antivirusiniai vaistai (acikloviras arba valacikloviras) sutrumpina jos trukmę, jei vartojami prieš iškylant pūslelei.

KAIP GALIU SAU PADĖTI?
Toliau išvardintos pagrindinės prevencinės priemonės gali būti pradėtos prieš chemoterapiją, kad neatsirastų skausmingų įtrūkimų, nes jau suskeldėjusiaslūpas gydyti sunkiau. Tyrimai rodo, kad natūralaus aliejaus pagrindu pagamintas lūpų balzamas gali padėti, tačiau įsitikinkite, kad jis gaminamas iš natūralių medžiagų (alyvuogių aliejaus ir taukmedžio sviesto, turinčių uždegimą slopinančių eterinių aliejų), o ne naftos produktų su pridėtiniais kvapais ir dažikliais. Taip pat svarbu, kad žolelių būtų labai mažai, nes daugelyje natūralių balzamų jų yra per daug, todėl gali dirginti. Yra ryšys tarp pūslelinės gydymo ir paūmėjimo, todėl po chemoterapijos gali prireikti vietinių antivirusinių vaistų, jei pacientui ir anksčiau pasireikšdavo pūslelinė.

Niežulys #

Niežulys – viso ar dalies kūno nemalonus jutimas, sukeliantis nesuvaldomą norą kasytis. Niežulio pojūtį stiprina karštis, prakaitavimas, skausmas, nuobodulys, taip pat nepakankamas skysčių vartojimas.

Rekomenduojama:

• Maudytis drungname vandenyje. Išsimaudžius kūną reikia nusausinti ne trinant, bet tapšnojant arba liečiant švariu rankšluosčiu.
• Išsimaudžius kūną patepti neutraliu medicininiu kremu be kvapiųjų medžiagų.
• Į vonią būtina įpilti medicininio aliejaus.
• Į vonią galima įpilti virtų avižinių dribsnių.
• Jei ligonis jaučia niežėjimą nedideliame plote, padeda šalti, drėgni pavilgai (pvz. šaltu vandeniu sudrėkintas rankšluostis) arba ledo aplikacijos.
• Niežulį malšina ir vėsumo pojūtį sukelia 0,25–0,5 proc. mentolio tepalas arba 1–3 proc. kamparo tepalas.
• Drabužiai turėtų būti medvilniniai. Negalima vilkėti sintetinių ir vilnonių drabužių. Drabužius reikia skalbti ūkiniu muilu arba skalbimo priemonėmis, kurios nesukelia alergijos. Išskalbtus drabužius reikia gerai išskalauti vandenyje.
• Trumpai kirpkite nagus.
• Dėmesio atitraukimas: patartina klausytis mėgstamos muzikos, skaityti knygą, laikraštį, žiūrėti televiziją, rašyti dienoraštį.
• Vengti: trynimo alkoholiu, vilnonių drabužių, maudymosi karštame vandenyje, perkaitimo, prakaitavimo, pirčių.

Pragulų profilaktika #

Pragulų atsiradimą skatina daugelis veiksnių: ilgalaikis spaudimas į minkštuosius organizmo audinius, drėgna lovos patalynė, prakaitavimas, šlapimo arba išmatų nelaikymas. Labai pavojingas išmatų nelaikymas, nes plintančios bakterijos odą veikia toksiškai.

Gulint lovoje pragulų dažniausia atsiranda pakaušio srityje, ties mentėmis, kryžkaulio, kulnų srityse, sėdint vežimėlyje – sėdmenų srityje, kur skeleto kaulai remiasi į kietą pagrindą.

Rekomenduojama:

• Lovos patalynė turi būti sausa, lygi, be raukšlių ir švari, be maisto trupinių.
• Ligonio apatiniai drabužiai turi būti sausi, be raukšlių, medvilniniai, pralaidūs orui, nevaržantys judesių.
• Apžiūrėti odą bent du kartus per dieną, ar neatsiranda odos paraudimų.
• Prižiūrėti odą, kad ji būtų švari, sausa; vengti nubrozdinimų.
• Negalima ligonio traukti, vilkti (vengti trinties), ligonį reikia pakelti ir paguldyti.
• Po tuštinimosi ir šlapinimosi laikytis asmens higienos: odą nuplauti su vaikišku muilu, ją nusausinti netrinant rankšluosčiu, bet rankšluostį liečiant prie odos.
• Keičiant sauskelnes būtina laikytis asmens higienos.
• Keisti ligonio padėtį ne rečiau kaip kas 2 valandas, sudaryti ligonio kūno padėties keitimo tvarkaraštį.
• Pragulų profilaktikai naudoti specialius čiužinius, kurie padeda maksimaliai sumažinti kūno slėgį į žmogaus kūno audinius, arba nuomotis specialią lovą.
• Jei ligonis nedūsta, lovos galvūgalį laikyti kuo mažiau pakeltą.
• Sėdinčiam vežimėlyje ligoniui reikia dažnai keisti atramos taškus (pasiversti į vieną ar kitą pusę), naudoti specialias sėdynes pragulų profilaktikai.
• Alkūnių, kulnų pragulų profilaktikai naudoti specialias oro arba gelio pagalvėles, kurios apsaugo nuo kieto paviršiaus trynimosi ir traumų.
• Pasitarti su gydančiu gydytoju ir sureguliuoti mitybą: vartoti pakankamai skysčių, baltymų.
• Atsiradus odos paraudimui, pranešti gydančiam gydytojui arba slaugytojui.

Kodėl svarbi odos mikrobiota? #

Oda yra didžiausias mūsų organas. Jos kontaktas su mikroorganizmais ir mūsų genetika lemia, kad odos flora nuolat kinta. Kol kas žmogaus odoje atrasta per 1000 bakterijų rūšių, daugelis jų įsikūrusios paviršiniuose epidermio sluoksniuose ir viršutinėse plauko folikulo dalyse. Daugelis jų nesukelia ligų arba yra naudingos – neleidžia patogeninėms kolonizuoti odos paviršiaus ir stimuliuoja jos imuninę sistemą.

Pasekmės – pernelyg didelės patogeninių bakterijų ir grybelių kolonijos gali sukelti aknę, celiulitą, abscesus, šunvotes ir prastą žaizdų gijimą. Jei odoje yra fizinių pažeidimų ir, jei imunitetas nusilpęs, pavyzdžiui, po chemoterapijos, tai netgi gali būti pavojinga gyvybei. Mikrofloros disbalansas gali būti susijęs su įvairiomis lėtinėmis būklėmis:

• pernelyg stipriu kūno kvapu;
• lėtinėmis autoimuninėmis ligomis: egzema, atopiniu dermatitu, alerginiu uždegimu;
• padidėjusiu odos jautrumu ir priešlaikiniu senėjimu;
• UV spindulių sukeltais odos pažeidimais;
• dėl amžiaus atsiradusiais pažeidimais.

Esame parengę šią informaciją apie odos ir kitų organų mikrobiotą atsisiuntimui. Atsisiųsti galite paspaudę šią nuorodą.

Plaukų slinkimas ir perukai gydymo metu: ką verta žinoti #

Plaukų netekimas gydymo metu – tai daugiau nei išvaizdos pokytis. Daugeliui moterų tai jautri, asmeniška patirtis, paliečianti moteriškumą, savivertę, tapatybę ir net kasdienį bendravimą su aplinka. Tai momentas, kai liga tampa matoma ne tik viduje, bet ir išorėje.

Verta prisiminti, kad kiekvienos patirtis yra skirtinga. Vienoms perukas tampa saugumo jausmo šaltiniu ir padeda išlaikyti įprastą gyvenimo ritmą. Kitoms – tai tik viena iš galimų priemonių, o gal net ir nebūtina. Nėra vieno teisingo pasirinkimo. Yra tik tas, kuris tinka būtent Jums.

Natūralu, kad sprendimas dėl peruko gali kelti daug klausimų: ar jis atrodys natūraliai, ar bus patogu, ar vis dar jausitės savimi.

Šioje skiltyje rasite praktišką informaciją apie plaukų slinkimą gydymo metu, galimas priemones sau padėti, perukų rūšis, jų pasirinkimą bei priežiūrą.

Svarbiausia prisiminti – plaukų netekimas neatima Jūsų moteriškumo, stiprybės ar grožio. Gydymas gali pakeisti išvaizdą, bet jis nepakeičia to, kas esate.

Plaukų slinkimas gydymo metu #

Chemoterapija gali sukelti plaukų slinkimą, dar vadinamą alopecija. Chemoterapijos metu naikinamos ne tik vėžio ląstelės, bet ir sveikos greitai augančios ląstelės – tarp jų ir plaukų folikulai. Dėl to plaukai gali pradėti slinkti.

Plaukų slinkimas gali prasidėti bet kuriuo metu po chemoterapijos pradžios, dažniausiai per pirmąsias kelias savaites. Kai kuriems žmonėms plaukai tik išretėja, kitiems gali iškristi beveik visi. Kartais slinkti gali ir antakiai, blakstienos ar kūno plaukai.

Taikant spindulinę terapiją plaukai iškrenta tik tose vietose, kurios yra spinduliuojamos.

Kai plaukai pradeda slinkti, kai kurios moterys nusprendžia juos nusiskusti trumpai arba visiškai. Tai gali padėti išvengti situacijos, kai plaukai krenta kuokštais, ir kai kuriems žmonėms suteikia daugiau kontrolės jausmo.

Tačiau plaukų skusti nebūtina. Kai kurie žmonės leidžia plaukams iškristi natūraliai. Abu pasirinkimai yra normalūs – svarbiausia pasirinkti tai, kas padeda jaustis ramiau.

Svarbu žinoti, kad daugeliu atvejų plaukai atauga baigus gydymą. Jie gali būti kiek kitokie nei anksčiau – kartais plonesni, labiau garbanoti ar kitokios spalvos.

Plaukų ataugimas dažniausiai prasideda praėjus kelioms savaitėms po paskutinio chemoterapijos kurso.

Šaldantis šalmas #

Kai kuriose gydymo įstaigose naudojami šaldantys šalmai, kurie gali sumažinti plaukų slinkimą chemoterapijos metu. Galvos oda aušinama prieš gydymą, jo metu ir dar kurį laiką po procedūros. Taip sumažinama kraujotaka galvos odoje ir mažiau vaistų patenka į plaukų folikulus.

Vis dėlto ši priemonė tinka ne visiems. Kai kuriems žmonėms šaldymas gali būti nemalonus, o kai kuriais atvejais gydytojai jo nerekomenduoja. Todėl prieš svarstant šią galimybę verta pasitarti su gydytoju.

Kaip prižiūrėti galvos odą #

Gydymo metu galvos oda gali tapti jautresnė, sausesnė ar lengviau sudirgstanti. Dėl to svarbu ją prižiūrėti švelniai ir vengti priemonių, kurios galėtų papildomai dirginti. Patariama rinktis švelnius, jautriai odai skirtus šampūnus ir bekvapius drėkinamuosius kremus. Taip pat svarbu saugoti galvos odą nuo saulės – esant stipresnei saulei verta dėvėti kepurę ar skarelę. Daugeliui žmonių komforto suteikia ir minkšti galvos apdangalai, kurie sumažina trintį bei apsaugo jautrią odą. Jei atsiranda stiprus niežėjimas, skausmas ar odos sudirginimas, verta pasitarti su gydytoju.

Perukai ir galvos apdangalai #

Šiandien yra labai didelė perukų ir galvos apdangalų pasiūla. Vienoms moterims perukas padeda išlaikyti įprastą išvaizdą ir jaustis drąsiau viešumoje. Kitoms patogesni skarelės, kepurėlės ar turbanai.

Perukai gali būti gaminami iš natūralių plaukų, sintetinio pluošto arba šių dviejų medžiagų derinio.

Natūralių plaukų perukai atrodo labai natūraliai ir gali būti formuojami kaip įprasti plaukai – juos galima kirpti, garbanoti ar tiesinti. Tačiau jie dažniausiai yra brangesni ir reikalauja daugiau priežiūros.

Sintetiniai perukai yra lengvesni, paprasčiau prižiūrimi ir dažnai pigesni. Daug šiuolaikinių sintetinių perukų atrodo labai natūraliai ir gerai išlaiko šukuosenos formą.

Kai kurie perukai gaminami iš natūralių ir sintetinių plaukų mišinio. Tokie perukai gali būti kompromisinis variantas – jie atrodo natūraliau nei sintetiniai, bet yra lengvesni ir paprasčiau prižiūrimi nei natūralių plaukų perukai.

Medicininiai perukai sukurti specialiai žmonėms, netekusiems plaukų dėl gydymo. Jie turi minkštą, kvėpuojantį pagrindą, kuris nedirgina jautrios galvos odos.

Kai kuriuose perukuose kiekvienas plaukas yra rišamas rankomis į specialų pagrindą. Tokie rankomis rišti perukai juda natūraliau ir dažnai yra lengvesni, todėl gali būti patogesni jautriai galvos odai.

Taip pat egzistuoja perukai su labai plona priekine tinkline dalimi, kuri sukuria natūralios plaukų augimo linijos efektą prie kaktos. Tokie modeliai leidžia plaukus šukuoti nuo veido ir atrodo natūraliau.

Kaip ir kur išsirinkti peruką

Perukas gali padėti išlaikyti įprastą išvaizdą ir jaustis komfortiškiau kasdienybėje. Jei planuojate nešioti peruką, patogu jį rinktis dar prieš pradedant slinkti plaukams. Tuomet lengviau parinkti spalvą, ilgį ir šukuoseną, panašią į Jūsų natūralius plaukus. Kai kurie žmonės atsineša nuotraukų su savo šukuosena, kad būtų lengviau pasirinkti.

Peruką dažnai lengviau pasirinkti su specialisto pagalba. Perukų salonuose dirbantys specialistai gali padėti parinkti modelį, patarti dėl dydžio ir parodyti, kaip peruką prižiūrėti.

POLA kortelės partneriai teikia nuolaidas perukams ir gali padėti individualiai išsirinkti tinkamiausią variantą.

Partnerių sąrašą rasite čia: https://pola.lt/pola-kortele/#pola-nuolaidos (skiltyje „Grožis“).

Kaip pasirinkti peruką, jei galvos oda jautri

Chemoterapijos metu galvos oda gali tapti jautresnė, sausesnė ar lengviau sudirgstanti. Todėl renkantis peruką svarbu atkreipti dėmesį ne tik į išvaizdą, bet ir į komfortą.

Patariama rinktis lengvą peruką su minkštu, kvėpuojančiu pagrindu. Jis turėtų gerai priglusti prie galvos, bet nespausti. Dauguma perukų turi reguliuojamas juosteles, kurios leidžia pritaikyti dydį.

Kai kurioms moterims patogu po peruku dėvėti ploną medvilninę kepurėlę, kuri sumažina trintį ir apsaugo galvos odą.

Kaip prižiūrėti natūralių plaukų peruką

Natūralių plaukų peruką reikia švelniai iššukuoti nuo galiukų link šaknų. Plovimui naudojamas drungnas vanduo ir švelnus šampūnas. Peruką galima pamirkyti apie 10 minučių, tada švelniai išskalauti.

Po plovimo galima naudoti balzamą arba plaukų kaukę. Perukas nusausinamas rankšluosčiu ir paliekamas išdžiūti natūraliai arba džiovinamas šilta oro srove.

Laikyti peruką rekomenduojama ant specialaus stovo, kad jis išlaikytų formą.

Tikslias Jūsų pasirinkto peruko priežiūros rekomendacijas paprastai pateikia perukų salonas, kuriame peruką įsigijote. Kad perukas ilgiau išlaikytų formą, išvaizdą ir būtų patogus dėvėti, rekomenduojama laikytis būtent šių specialistų pateiktų priežiūros instrukcijų.

Sintetinių perukų priežiūra

Sintetiniai perukai dažniausiai plaunami drungname arba šaltame vandenyje naudojant specialius šampūnus. Po plovimo galima naudoti kondicionierių arba purškalą, kuris sumažina plaukų vėlimąsi.

Svarbu nenaudoti karšto oro džiovintuvo ir leisti perukui išdžiūti natūraliai. Šukuoti rekomenduojama tik visiškai išdžiūvusį peruką, pradedant nuo galiukų.

Ilgesni sintetinių plaukų perukai gali labiau veltis dėl trinties su drabužiais, todėl verta vengti aukštų apykaklių ar šiurkščių audinių.

Tikslias Jūsų pasirinkto peruko priežiūros rekomendacijas paprastai pateikia perukų salonas, kuriame peruką įsigijote. Kad perukas ilgiau išlaikytų formą, išvaizdą ir būtų patogus dėvėti, rekomenduojama laikytis būtent šių specialistų pateiktų priežiūros instrukcijų.

Kepurėlės, skarelės ir turbanai

Ne visi pacientai renkasi peruką. Kai kurioms moterims patogesni įvairūs galvos apdangalai – kepurėlės, skarelės ar turbanai. Jie gali būti ypač patogūs namuose, sportuojant ar šiltuoju metų laiku, kai perukas gali atrodyti per šiltas. Renkantis galvos apdangalus verta atkreipti dėmesį į audinį – geriausia rinktis minkštas, kvėpuojančias medžiagas, pavyzdžiui, medvilnę ar bambuko pluoštą, kurios mažiau dirgina jautrią galvos odą ir leidžia jai kvėpuoti.

Jei plaukai neatauga po chemoterapijos #

Daugeliu atvejų plaukai atauga, tačiau jei taip neatsitinka, verta pasitarti su gydytoju.

Kartais priežastys gali būti hormonų disbalansas, skydliaukės sutrikimai, vitaminų ar mineralų trūkumas. Tokiu atveju galima atlikti tyrimus arba kreiptis į dermatologą.

Retais atvejais gali būti svarstoma ir plaukų transplantacija.

Galvos odos tatuiruotės #

Kai kurie žmonės, netekę plaukų, renkasi galvos odos mikropigmentaciją. Tai tatuiruotės technika, kurios metu sukuriamas labai trumpai kirptų plaukų efektas. Vis dėlto svarbu žinoti, kad tokios procedūros nerekomenduojama atlikti gydymo metu, kai organizmas yra jautresnis ir imuninė sistema nusilpusi. Jei svarstote šią galimybę, geriausia ją planuoti jau pasibaigus gydymui ir prieš tai pasitarti su gydytoju.

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Giedrė Anglickienė pasakoja apie vieną nemaloniausių ir psichologiškai sunkiausių chemoterapijos šalutinių reiškinių – plaukų slinkimą.

Vaizdo įraše aptariama, ar galima išvengti plaukų slinkimo, kaip apsisaugoti nuo jo, ar plaukai ataugs ir kada.

Plaukų slinkimas gali būti vienas iš labiausiai matomų gydymo pokyčių, tačiau dažniausiai jis yra laikinas.

Svarbiausia pasirinkti tai, kas padeda jaustis patogiai ir saugiai. Vieniems tai bus perukas, kitiems – skarelė ar kepurė, o dar kiti nuspręs galvos neslėpti visai.

Plaukų netekimas nepakeičia Jūsų vertės, stiprybės ar moteriškumo. Gydymas gali keisti išvaizdą, bet jis nepakeičia to, kas esate.

Periferinės nervų sistemos pažeidimai #

Kai kurie chemoterapijos preparatai gali pažeisti nervus – dažniausiai nukenčia distalinių galūnių jutiminės ir motorinės funkcijos, t.y. pažeidžiama periferinė nervų sistema. Daugeliu atvejų simptomai linkę prasidėti toliau nuo galvos (rankų ir kojų pirštai), pacientai skundžiasi, kad pradžioje atsiranda lyg „skruzdėlyčių bėgiojimas“, rankų, pirštų dilgčiojimas, šalimas, bet laikui bėgant artėja prie jos, būklė vadinama chemoterapijos sukelta periferine neuropatija (CIPN). Kai pažeidžia abi rankas bei kojas, vadinama pirštinių ir kojinių simptomu. CIPN gali prasidėti bet kuriuo metu po gydymo pradžios ir dažnai blogėja, kai gydymas tęsiasi. „Pagavus“ šį simptomą pačioje pradžioje, simptomai yra pilnai praeinantys, vėlesnėse stadijose šis simptomas gali likti visam gyvenimui.

Tipiški simptomai:

• Šaudantis ar duriantis skausmas.
• Padidėjęs jautrumas dirgikliams (hiperestezija).
• Smeigtukų ir adatų arba elektros šoko pojūtis.
• Jausmas lyg vaikščiotum akmenimis.
• Nejautrumas arba sumažėjęs gebėjimas jausti spaudimą, lietimą.
• Padidėjęs jautrumas karščiui ar šalčiui.

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Giedrė Anglickienė pabrėžia, kad labai svarbu informuoti savo gydantį onkologą ar slaugytoją iškart, kai tik pajaučiate pirmuosius CIPN simptomus, kad jis būtų pastebėtas laiku ir pradėtas jo valdymas.

Periferinė neuropatija – kokie pratimai rekomenduojami jos valdymui?

Sergančiųjų onkologine liga trenerė Virginija Grigaitė – Petkevičienė pristato pratimus periferinės neuropatijos valdymui ir profilaktikai.

Pėdų ir nagų priežiūra #

Kodėl onkologinio gydymo metu verta daugiau dėmesio skirti pėdoms ir nagams? #

Onkologinio gydymo metu daugiausia dėmesio natūraliai skiriama pačiai ligai ir gydymui. Tačiau kartu gali atsirasti odos, pėdų ir nagų pokyčių, kurie iš pradžių atrodo nedideli, bet vėliau ima kelti skausmą, trukdyti vaikščioti ar didinti infekcijų riziką.

Pėdų ir nagų pokyčiai gydymo metu nėra reti. Laiku juos pastebėjus ir tinkamai prižiūrint, dalies problemų galima išvengti, o atsiradusius simptomus dažnai pavyksta sušvelninti.

Kodėl gydymo metu pėdos ir nagai tampa jautresni?

Onkologinė liga ir jos gydymas organizmui yra didelis krūvis. Chemoterapija, spindulinis, hormoninis ar kitas sisteminis gydymas gali paveikti odos ir nagų atsinaujinimą, kraujotaką, nervų funkciją bei organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo infekcijų.

Dėl to oda gali tapti sausesnė, jautresnė, lengviau trūkinėti. Nagai gali pradėti lėčiau augti, sluoksniuotis, skilinėti, sustorėti, pakeisti spalvą ar atsiskirti nuo nago guolio. Kai kuriems pacientams atsiranda išilginių ar skersinių vagelių, nagų plokštelė tampa grublėta ir trapesnė.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad gydymo metu dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo, nuovargio ar pakitusios eisenos pėdoms gali tekti kitoks krūvis. Net anksčiau tikęs batas gali pradėti spausti jautresnius pirštus ar nagus.

Kokią įtaką turi avalynė?

Ne visi nagų ir pėdų pokyčiai atsiranda vien dėl gydymo. Kartais juos sukelia ar sustiprina per siaura, per trumpa arba standi avalynė.

Nuolatinis spaudimas gali lemti:

• pajuodavusį ar pamėlusį nagą;
• kraujosruvą po nagu;
• nago atsiskyrimą nuo nago guolio;
• nuospaudas ir odos pažeidimus;
• įaugantį nagą;
• pirštų deformacijas.

Po atsiskyrusiu arba pažeistu nagu susidaro šilta ir drėgna ertmė, kurioje lengviau vystosi grybelinė ar bakterinė infekcija. Ši rizika gali būti didesnė, jei dėl gydymo nusilpusi imuninė sistema.

Todėl avalynė turėtų būti pakankamai plati pirštų srityje, nespausti nagų ir neturėti kietų siūlių ar kitų trintį sukeliančių vietų.

Kodėl svarbu tinkamai prižiūrėti pėdų odą?

Sausa, įtrūkusi ar iššutusi oda tampa lengviau pažeidžiama. Pro smulkius įtrūkimus gali patekti bakterijų ar grybelių, o gydymo metu infekcija gali plisti greičiau.

Pėdas rekomenduojama kasdien švelniai nuplauti, naudoti jautriai odai tinkamą prausiklį ir ypač gerai nusausinti tarpupirščius. Drėgmė tarp pirštų sudaro palankias sąlygas odos iššutimui ir grybelinėms infekcijoms.

Pėdų odą galima reguliariai drėkinti tinkamu kremu, tačiau jo nereikėtų tepti tarp pirštų, jei ten oda linkusi šusti. Reikėtų vengti agresyvaus šveitimo pemza, metalinėmis dildėmis ar kitomis šiurkščiomis priemonėmis. Dažnas šveitimas gali pažeisti sveiką odą ir paskatinti ją dar labiau storėti.

Kodėl nereikėtų problemų uždelsti?

Nedidelė nuospauda, įtrūkimas ar pakitusi nago spalva iš pradžių gali atrodyti tik kaip kosmetinė problema. Tačiau onkologinio gydymo metu net maži pažeidimai gali tapti skausmingi ar infekuotis.

Negydoma problema gali lemti:

• skausmą vaikštant;
• fizinio aktyvumo sumažėjimą;
• gilesnius odos pažeidimus;
• įaugusio nago uždegimą;
• grybelinę ar bakterinę infekciją;
• ilgesnį gijimą.

Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, kuriems nustatytas cukrinis diabetas, sutrikusi kraujotaka ar periferinė neuropatija. Sumažėjus pėdų jautrumui, pažeidimas gali būti pastebėtas vėliau, nes žmogus nejaučia skausmo ar spaudimo.

Kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Apie atsiradusius pokyčius verta pasakyti gydančiam gydytojui, ypač jei jie prasidėjo gydymo metu ar greitai stiprėja.

Kreipkitės į gydytoją arba kitą tinkamą specialistą, jei:

• nagas smarkiai pakeitė spalvą, atšoko ar pradėjo pūliuoti;
• aplink nagą atsirado paraudimas, tinimas, karštis ar stiprus skausmas;
• pėdoje atsivėrė žaizda ar gilus įtrūkimas;
• įtariate grybelinę ar bakterinę infekciją;
• nagas įauga ir aplink jį vystosi uždegimas;
• pėdų pokyčiai trukdo vaikščioti;
• dėl tirpimo ar sumažėjusio jautrumo sunku pastebėti pažeidimus.

Podologas gali padėti spręsti nuospaudų, įaugusių nagų, sustorėjusių nagų ar įtrūkusių kulnų problemas, tačiau jis nenustato medicininės diagnozės ir neskiria vaistų. Įtarus infekciją, gali prireikti šeimos gydytojo, dermatologo, chirurgo ar kito gydytojo įvertinimo.

Kasdienė priežiūra gali padėti išvengti didesnių problemų

Onkologinio gydymo metu pėdų ir nagų pokyčių ne visada galima visiškai išvengti. Tačiau kasdienė apžiūra, tinkama avalynė, švelni higiena ir ankstyvas kreipimasis pagalbos gali padėti sumažinti komplikacijų riziką.

Svarbiausia nelaukti, kol nedidelis pokytis taps skausminga ar sunkiai gydoma problema. Pėdų ir nagų priežiūra yra ne vien grožio klausimas. Tai svarbi saugaus judėjimo, infekcijų prevencijos ir gyvenimo kokybės dalis.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Kaip išsirinkti avalynę, kad apsaugotumėte pėdas ir nagus? #

Onkologinio gydymo metu net ir nedidelis spaudimas ar trintis gali sukelti nemalonių pėdų ir nagų problemų. Todėl viena svarbiausių prevencijos priemonių yra tinkamai parinkta avalynė.

Nors gali atrodyti, kad svarbiausia yra bato dydis, ne mažiau svarbūs jo plotis, forma ir tai, kiek vietos lieka pirštams. Net anksčiau patogūs batai gydymo metu gali tapti netinkami.

Kodėl avalynė tokia svarbi?

Netinkama avalynė gali nuolat spausti pėdas ir nagus. Dėl to atsiranda ne tik diskomfortas, bet ir įvairūs pažeidimai.

Dažniausios problemos:

• nuospaudos;
• pūslelės;
• įaugę nagai;
• kraujosruvos po nagais;
• nago atsiskyrimas nuo nago guolio;
• pirštų deformacijos;
• skausmas vaikštant.

Jei nagas pažeidžiamas ar atsiskiria, padidėja bakterinių ir grybelinių infekcijų rizika.

Dažniausios avalynės klaidos

Viena dažniausių klaidų – batai pasirenkami pagal įprastą dydį, neįvertinant jų pločio ir formos.

Problemų gali sukelti:

• siaura bato priekinė dalis;
• per trumpas batas;
• aukštakulniai ar labai siauru priekiu batai;
• kietos vidinės siūlės;
• batai, kurie spaudžia tik vieną ar kelis pirštus.

Kartais žmogus pripranta prie nedidelio spaudimo ir jo nebejaučia, tačiau pėda bei nagai nuolat patiria apkrovą.

Kaip suprasti, ar batas tikrai tinka?

Renkantis avalynę svarbu ne tik tai, kaip ji atrodo, bet ir kaip jaučiasi pėda.

Atkreipkite dėmesį, ar:

• pirštai bate gali laisvai judėti;
• nė vienas pirštas nėra suspaustas;
• batai nespaudžia nagų iš viršaus ar iš šonų;
• vaikštant pėda neslysta į priekį;
• nejaučiate spaudimo ar trinties nė vienoje vietoje.

Avalynę geriausia matuotis antroje dienos pusėje, kai pėdos natūraliai būna šiek tiek didesnės. Jei planuojate avėti storesnes kojines, jas verta apsiauti ir matuojantis batus.

Kodėl svarbus bato plotis?

Dažnai žmonės dėmesį skiria bato ilgiui, tačiau ne mažiau svarbus yra jo plotis.

Jei priekinė bato dalis per siaura, pirštai susispaudžia. Nuolatinis spaudimas gali lemti:

• nagų deformacijas;
• įaugusius nagus;
• nuospaudas;
• pirštų iškrypimus;
• skausmą vaikštant.

Pirštai turėtų būti natūralioje padėtyje, o ne suspausti vienas prie kito.

Kada verta rinktis platesnę avalynę?

Platesni batai gali būti geresnis pasirinkimas, jei:

• pėdos gydymo metu patino;
• atsirado nuospaudų;
• deformuoti pirštai;
• nagai sustorėjo;
• sergate Hallux valgus (pėdos nykščio deformacija);
• jaučiate spaudimą pirštų srityje.

Platesnė avalynė nereiškia, kad batas turi būti per didelis. Svarbu, kad jis būtų pakankamai erdvus priekinėje dalyje, tačiau stabiliai laikytų pėdą.

Nepamirškite kojinių

Patogiai avalynei svarbios ir tinkamos kojinės.

Rekomenduojama rinktis:

• natūralių ar drėgmę sugeriančių medžiagų kojines;
• tinkamo dydžio kojines be stipriai veržiančių gumų;
• kojines be storų vidinių siūlių, jei pėdos labai jautrios.

Jei pėdos gausiau prakaituoja, kojines verta keisti dažniau, kad oda išliktų sausa.

Jei batai spaudžia – nelaukite

Net jei spaudimas atrodo nedidelis, gydymo metu jo nereikėtų ignoruoti. Kartais užtenka pakeisti avalynę, kad pavyktų išvengti skausmingų nuospaudų, įaugusių nagų ar kitų komplikacijų.

Jei nepavyksta rasti patogios avalynės arba pėdų forma pasikeitė, verta pasikonsultuoti su podologu. Specialistas gali įvertinti pėdų būklę ir patarti, kokia avalynė ar papildomos priemonės būtų tinkamiausios.

Tinkama avalynė nėra tik komforto klausimas. Ji padeda apsaugoti pėdas, sumažinti traumų ir infekcijų riziką bei išlaikyti galimybę patogiai judėti viso gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Skausmingos nuospaudos: kodėl jos atsiranda ir ką daryti? #

Nuospaudos yra viena dažniausių pėdų problemų, su kuria susiduria ir onkologiniai pacientai. Nors dažnai jos laikomos tik kosmetiniu nepatogumu, iš tiesų nuospaudos rodo, kad tam tikra pėdos vieta nuolat patiria per didelį spaudimą arba trintį.

Jei spaudimo priežastis nepašalinama, nuospauda gali tapti skausminga, trukdyti vaikščioti ir mažinti fizinį aktyvumą.

Kodėl susidaro nuospaudos?

Nuospauda – tai natūrali organizmo apsauginė reakcija į nuolatinį spaudimą ar trintį. Oda storėja tam, kad apsaugotų gilesnius audinius nuo pažeidimo.

Spaudimą gali sukelti:

• netinkama avalynė;
• pėdos deformacijos;
• pakitusi eisena;
• netolygus kūno svorio pasiskirstymas;
• ilgesnis vaikščiojimas ar stovėjimas.

Gydymo metu pėdų oda dažnai tampa jautresnė, todėl net ir nedidelis spaudimas gali greičiau sukelti nemalonius simptomus.

Kada nuospauda rodo problemą?

Ne kiekviena nuospauda yra pavojinga, tačiau ji visada yra ženklas, kad tam tikra pėdos vieta patiria didesnį krūvį.

Jei nuospauda:

• nuolat atsinaujina;
• tampa skausminga;
• trukdo vaikščioti;
• atsiranda toje pačioje vietoje,

vertėtų ieškoti priežasties, o ne tik šalinti pačią nuospaudą.

Dažnai paaiškėja, kad problema slypi per siauroje avalynėje, netinkamoje bato formoje ar pakitusioje pėdos biomechanikoje.

Kodėl nereikėtų nuospaudų šalinti patiems?

Norint greitai atsikratyti nuospaudos, kyla pagunda ją nupjauti ar naudoti stiprias chemines priemones. Tačiau gydymo metu tai gali būti pavojinga.

Per giliai pašalinus suragėjusią odą galima pažeisti sveikus audinius, sukelti kraujavimą ar sudaryti sąlygas infekcijai.

Ypač atsargūs turėtų būti pacientai:

• kuriems taikoma chemoterapija;
• sergantys cukriniu diabetu;
• turintys periferinę neuropatiją;
• kurių imuninė sistema nusilpusi.

Tokiais atvejais net nedidelė žaizda gali gyti ilgiau ir komplikuotis.

Kuo gali padėti podologas?

Podologas ne tik pašalina nuospaudą, bet ir padeda išsiaiškinti, kodėl ji atsirado.

Vizito metu specialistas gali:

• saugiai pašalinti suragėjusią odą;
• įvertinti spaudimo vietas;
• patarti dėl tinkamos avalynės;
• rekomenduoti pėdų priežiūros priemones;
• pasiūlyti spaudimą mažinančius sprendimus.

Jei nuospauda nuolat kartojasi, vien jos pašalinimo dažniausiai nepakanka – būtina sumažinti ją sukeliantį spaudimą.

Kaip gali padėti silikoninės apsaugos?

Kai kuriais atvejais podologas gali rekomenduoti individualiai pritaikytas silikonines apsaugas ar skirtukus.

Jos padeda:

• sumažinti spaudimą jautriose vietose;
• apsaugoti pirštus nuo trinties;
• sumažinti skausmą vaikštant;
• padėti nuospaudai gyti;
• išvengti naujų pažeidimų.

Svarbu, kad tokios priemonės būtų parinktos individualiai. Netinkamai parinkta apsauga gali problemą ne sumažinti, o sustiprinti.

Ką galite padaryti patys?

Kasdienė pėdų priežiūra padeda sumažinti nuospaudų riziką.

Rekomenduojama:

• kasdien apžiūrėti pėdas;
• avėti patogią, pakankamai plačią avalynę;
• reguliariai drėkinti pėdų odą tinkamu kremu;
• vengti ilgalaikio spaudimo tai pačiai pėdos vietai.

Jei nuospauda pradeda skaudėti, parausta ar aplink ją atsiranda uždegimo požymių, reikėtų nelaukti ir kreiptis į specialistą.

Svarbiausia – šalinti priežastį, o ne tik pasekmę

Nuospauda nėra vien odos sustorėjimas. Ji dažniausiai rodo, kad pėdai tenka per didelis spaudimas. Todėl ilgalaikis sprendimas yra ne nuolat šalinti nuospaudą, o išsiaiškinti, kodėl ji atsirado.

Tinkamai parinkta avalynė, reguliari pėdų priežiūra ir prireikus podologo pagalba gali padėti išvengti skausmo, išlaikyti judrumą ir sumažinti komplikacijų riziką gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Įaugęs nagas: ką darome ne taip? #

Įaugęs nagas yra viena dažniausių skausmingų pėdų problemų. Onkologinio gydymo metu ji gali tapti dar sudėtingesnė, nes oda ir nagai tampa jautresni, o organizmo gebėjimas kovoti su infekcijomis gali būti sumažėjęs.

Gera žinia ta, kad daugeliu atvejų įaugusio nago galima išvengti, o laiku pradėjus gydymą dažniausiai pavyksta išspręsti problemą be didesnių komplikacijų.

Kodėl nagas įauga?

Dažnai manoma, kad įaugusio nago priežastis yra netinkamai nukirptas nagas. Tačiau iš tikrųjų priežasčių gali būti daugiau.

Dažniausiai įaugusį nagą lemia:

• per siaura arba per trumpa avalynė;
• nuolatinis spaudimas pirštams;
• netaisyklingas nagų kirpimas;
• pėdos ar pirštų deformacijos;
• traumos.

Nuolatinis spaudimas keičia nago augimo kryptį, todėl jis ima remtis į aplinkinius audinius ir juos dirginti.

Kaip teisingai kirpti nagus?

Viena dažniausių klaidų – nagų kampų iškirpimas tikintis išvengti įaugimo.

Iš tiesų rekomenduojama:

• kirpti nagus tiesiai;
• nepalikti labai trumpų nagų;
• neiškirpti kampų giliai į šonus;
• naudoti aštrias, švarias nagų žirkles ar reples.

Netaisyklingai nukirpus nagą, jam ataugant kraštas gali įaugti į odą.

Kokie pirmieji požymiai?

Pradžioje įaugęs nagas gali sukelti tik nedidelį diskomfortą, tačiau vėliau simptomai stiprėja.

Dažniausiai pasireiškia:

• skausmas spaudžiant nago kraštą;
• paraudimas;
• patinimas;
• jautrumas avint batus.

Jei prisideda infekcija, gali atsirasti pūliavimas, stipresnis skausmas ir šilumos pojūtis aplink nagą.

Kodėl nereikėtų gydytis patiems?

Bandymas pačiam iškirpti įaugusį nagą dažnai tik pablogina situaciją.

Galima:

• dar labiau pažeisti odą;
• sukelti kraujavimą;
• sudaryti sąlygas infekcijai;
• paskatinti nagą įaugti dar giliau.

Onkologinio gydymo metu net nedidelis odos pažeidimas gali gyti lėčiau, todėl savarankiškai šalinti įaugusio nago nerekomenduojama.

Kada kreiptis į specialistą?

Nereikėtų laukti, kol skausmas taps stiprus.

Į specialistą verta kreiptis, jei:

• nagas nuolat skauda;
• atsirado paraudimas ar patinimas;
• pastebėjote pūliavimą;
• tampa sunku avėti batus ar vaikščioti;
• problema kartojasi.

Podologas gali įvertinti situaciją, saugiai sutvarkyti įaugusį nagą ir prireikus pritaikyti priemones, padedančias koreguoti jo augimą. Jei įtariama infekcija, gali prireikti gydytojo konsultacijos ir gydymo.

Kaip sumažinti įaugusio nago riziką?

Didelės dalies įaugusių nagų galima išvengti laikantis paprastų rekomendacijų:

• rinktis pakankamai plačią avalynę;
• kirpti nagus tiesiai, neiškerpant kampų;
• kasdien apžiūrėti pėdas;
• palaikyti gerą pėdų higieną;
• nelaukti, jei atsiranda pirmųjų simptomų.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į pėdų būklę, jei dėl gydymo sumažėjo jų jautrumas arba sergate cukriniu diabetu.

Ankstyva pagalba padeda išvengti komplikacijų

Įaugęs nagas nėra vien kosmetinė problema. Negydomas jis gali sukelti uždegimą, infekciją ir apsunkinti kasdienį judėjimą.

Kuo anksčiau pastebimi pirmieji požymiai ir kreipiamasi pagalbos, tuo paprasčiau problemą išspręsti. Tinkama avalynė, taisyklingas nagų kirpimas ir reguliari pėdų priežiūra yra geriausia įaugusių nagų profilaktika.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Nagų grybelis: kaip atpažinti ir kodėl neverta gydytis savarankiškai? #

Nagų grybelis yra viena dažniausių nagų ligų. Onkologinio gydymo metu jo rizika gali padidėti dėl nusilpusios imuninės sistemos, odos ir nagų pokyčių ar kitų gydymo sukeltų veiksnių. Tačiau ne kiekvienas pakitęs nagas reiškia grybelinę infekciją.

Todėl prieš pradedant gydymą svarbu išsiaiškinti tikrąją problemos priežastį.

Kaip atrodo nagų grybelis?

Nagų grybelis gali pasireikšti įvairiai. Dažniausiai nagas tampa:

• gelsvas, rusvas ar balkšvas;
• sustorėjęs;
• trapus ar sluoksniuojasi;
• nelygus;
• pradeda trupėti.

Kai kuriais atvejais nagas gali atsiskirti nuo nago guolio. Po juo susidaro ertmė, kurioje lengviau kaupiasi drėgmė ir dauginasi mikroorganizmai.

Tačiau panašius pokyčius gali sukelti ir onkologinis gydymas, todėl vien pagal nago išvaizdą diagnozės nustatyti negalima.

Kodėl gydymo metu grybelio rizika gali padidėti?

Onkologinio gydymo metu nagai tampa trapesni, o oda – jautresnė. Prie rizikos prisideda ir kiti veiksniai:

• nusilpusi imuninė sistema;
• smulkūs odos ar nagų pažeidimai;
• nago atsiskyrimas nuo nago guolio;
• drėgna aplinka avalynėje;
• nuolatinis spaudimas ar trintis.

Svarbu žinoti, kad grybelinė infekcija dažniau išsivysto jau pažeistame nage.

Kodėl svarbu atlikti tyrimą?

Ne kiekvienas pakitęs nagas yra grybelis.

Nagų pokyčius gali sukelti:

• chemoterapija ar kitas onkologinis gydymas;
• traumos;
• spaudimas dėl netinkamos avalynės;
• odos ligos;
• grybelinė infekcija.

Todėl prieš pradedant gydymą rekomenduojama atlikti laboratorinį tyrimą. Tik nustačius grybelį galima parinkti tinkamiausią gydymą.

Be tyrimo pradėtas gydymas gali būti neveiksmingas ir tik uždelsti tikrosios problemos sprendimą.

Ar verta gydytis savarankiškai?

Vaistinėse galima rasti įvairių lakų, tepalų ir kitų priemonių nuo nagų grybelio. Vis dėlto jų nereikėtų pradėti naudoti vien todėl, kad nagas pakeitė spalvą ar formą.

Jei grybelio nėra, tokios priemonės nepadės.

Be to, gydymas dažnai trunka kelis mėnesius, todėl svarbu nuo pat pradžių žinoti, ar jis iš tiesų reikalingas.

Koks gydymas gali būti skiriamas?

Gydymas priklauso nuo to, kiek nagas pažeistas ir kokia grybelio rūšis nustatyta.

Gydytojas gali rekomenduoti:

• gydomuosius nagų lakus;
• vietinio poveikio preparatus;
• geriamuosius vaistus;
• kelių gydymo metodų derinį.

Kai kuriais atvejais gali būti taikomas ir lazerinis gydymas, tačiau jis nėra pirmo pasirinkimo priemonė ir netinka visiems pacientams.

Ką galima padaryti norint sumažinti riziką?

Kasdieniai įpročiai padeda apsaugoti nagus ir sumažinti infekcijų tikimybę.

Rekomenduojama:

• kasdien plauti ir gerai nusausinti pėdas, ypač tarpupirščius;
• avėti pakankamai plačią, kvėpuojančią avalynę;
• reguliariai keisti kojines;
• nesidalyti nagų priežiūros priemonėmis;
• saugoti nagus nuo traumų.

Jei nagas atsiskyrė nuo nago guolio ar buvo kitaip pažeistas, jam reikėtų skirti dar daugiau dėmesio, nes tokiose vietose infekcija išsivysto lengviau.

Kada kreiptis į specialistą?

Į gydytoją ar podologą verta kreiptis, jei:

• nagas staiga pakeitė spalvą ar formą;
• jis pradėjo storėti ar trupėti;
• nagas atsiskyrė nuo nago guolio;
• atsirado skausmas, paraudimas ar pūliavimas;
• pakitimai nepraeina arba didėja.

Ankstyvas problemos įvertinimas leidžia greičiau nustatyti priežastį ir parinkti tinkamiausią gydymą.

Ne kiekvienas pakitęs nagas yra grybelis

Onkologinio gydymo metu nagų pokyčiai yra gana dažni ir ne visada reiškia infekciją. Todėl svarbiausia neskubėti gydytis savarankiškai, o pirmiausia išsiaiškinti, kas sukėlė pakitimus.

Tiksli diagnozė padeda išvengti nereikalingo gydymo ir leidžia greičiau pasirūpinti nagų sveikata.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Kaip prižiūrėti pėdų odą namuose? #

Kasdienė pėdų priežiūra onkologinio gydymo metu gali padėti išvengti daugelio problemų – odos sausumo, skausmingų įtrūkimų, nuospaudų ir infekcijų. Tam nereikia sudėtingų procedūrų – svarbiausia reguliari, švelni priežiūra ir dėmesys pirmiesiems pokyčiams.

Jei pėdų oda tampa sausa, pleiskanoja ar pradeda trūkinėti, nereikėtų laukti, kol atsiras skausmas. Kuo anksčiau pradedama tinkama priežiūra, tuo lengviau išvengti komplikacijų.

Kasdien apžiūrėkite pėdas

Skirkite kelias minutes kasdien apžiūrėti pėdas. Tai padeda anksti pastebėti pokyčius, kurių iš pradžių galite net nejausti.

Atkreipkite dėmesį, ar neatsirado:

• paraudimo;
• pūslių;
• įtrūkimų;
• nuospaudų;
• pakitusių nagų;
• žaizdelių ar kitų odos pažeidimų.

Jei sunku apžiūrėti padus, galima pasinaudoti veidrodžiu arba paprašyti artimojo pagalbos.

Kaip tinkamai plauti pėdas?

Pėdas rekomenduojama plauti kasdien šiltu, bet ne karštu vandeniu.

Rinkitės švelnias prausimosi priemones, kurios nesausina odos. Po plovimo pėdas atsargiai nusausinkite minkštu rankšluosčiu, ypač tarp pirštų. Likusi drėgmė sudaro palankias sąlygas iššutimui ir grybelinėms infekcijoms.

Kodėl svarbu drėkinti odą?

Onkologinio gydymo metu oda dažnai tampa sausesnė, todėl lengviau skilinėja.

Reguliariai naudojamas drėkinamasis kremas padeda:

• išlaikyti odos elastingumą;
• sumažinti sausumą;
• apsaugoti nuo skausmingų įtrūkimų;
• sustiprinti natūralų odos apsauginį barjerą.

Kremą tepkite ant švarios ir sausos odos, tačiau venkite jo tepti tarp pirštų, jei oda ten linkusi šusti.

Ar reikia šalinti suragėjusią odą?

Nedidelis odos suragėjimas yra natūralus, tačiau jo nereikėtų agresyviai šalinti.

Namuose nerekomenduojama:

• naudoti aštrių peiliukų ar skutimosi priemonių;
• stipriai šveisti pemza ar metalinėmis dildėmis;
• šalinti storų nuospaudų savarankiškai.

Per stipriai pašalinus suragėjusią odą galima pažeisti sveikus audinius ir padidinti infekcijos riziką.

Jei nuospaudos tampa skausmingos arba greitai atsinaujina, geriau kreiptis į podologą.

Kaip prižiūrėti nagus?

Nagus kirpkite reguliariai, tačiau ne per trumpai.

Svarbu:

• kirpti nagus tiesiai;
• neiškirpti kampų;
• naudoti švarius, aštrius įrankius;
• netraukti nulūžusių nago dalių.

Jei nagai tapo labai trapūs, sustorėjo ar deformavosi, nebandykite jų tvarkyti jėga – verta pasitarti su specialistu.

Ko geriau vengti?

Gydymo metu pėdų oda gali būti jautresnė nei įprastai.

Rekomenduojama vengti:

• vaikščiojimo basomis viešose vietose;
• labai karštų pėdų vonelių;
• agresyvių rūgštinių priemonių nuospaudoms šalinti;
• ankštos avalynės;
• sintetinių, drėgmės nesugeriančių kojinių.

Tokie veiksniai gali padidinti odos pažeidimų ar infekcijų riziką.

Kada kreiptis į specialistą?

Nedelskite kreiptis pagalbos, jei pastebite:

• gilų odos įtrūkimą;
• paraudimą ar patinimą;
• pūliavimą;
• negyjančią žaizdelę;
• stiprų skausmą;
• sparčiai blogėjančią pėdų būklę.

Ypač svarbu į tokius pokyčius reaguoti, jei sergate cukriniu diabetu, jaučiate pėdų tirpimą arba gydymo metu nusilpusi imuninė sistema.

Nedideli kasdieniai įpročiai daro didelį skirtumą

Pėdų priežiūra neturi būti sudėtinga. Kasdienė higiena, reguliarus odos drėkinimas, tinkama avalynė ir dėmesys pirmiesiems pokyčiams gali padėti išvengti daugelio problemų.

Jei kyla abejonių, geriau pasikonsultuoti su specialistu anksčiau, nei laukti, kol nedidelis odos ar nago pakitimas taps skausminga ir sunkiau gydoma problema.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Kaip sumažinti grybelinių infekcijų riziką? #

Onkologinio gydymo metu organizmas gali būti jautresnis įvairioms infekcijoms, įskaitant grybelines odos ir nagų infekcijas. Jų rizika padidėja ne tik dėl nusilpusios imuninės sistemos, bet ir dėl odos pažeidimų, padidėjusios drėgmės ar netinkamos pėdų priežiūros.

Vis dėlto daugelio infekcijų galima išvengti laikantis paprastų kasdienių higienos ir pėdų priežiūros principų.

Kodėl grybelinės infekcijos atsiranda dažniau?

Grybeliai geriausiai dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje. Todėl didžiausia rizika kyla tuomet, kai:

• pėdos ilgai būna drėgnos;
• avima nekvėpuojanti avalynė;
• dėvimos drėgnos kojinės;
• oda ar nagai yra pažeisti;
• nagas atsiskyręs nuo nago guolio.

Onkologinio gydymo metu net nedideli odos pažeidimai gali tapti infekcijos vartais.

Kasdienė higiena – geriausia profilaktika

Pėdas rekomenduojama plauti kasdien šiltu vandeniu ir švelniu prausikliu.

Ne mažiau svarbu jas kruopščiai nusausinti, ypač tarpupirščius. Likusi drėgmė sudaro palankias sąlygas grybeliui daugintis.

Jei pėdos linkusios prakaituoti, dienos metu gali būti naudinga pakeisti kojines.

Rinkitės tinkamą avalynę ir kojines

Tinkama avalynė padeda ne tik išvengti spaudimo, bet ir sumažina infekcijų riziką.

Rekomenduojama:

• avėti kvėpuojančią avalynę;
• neleisti batams nuolat drėkti;
• reguliariai išvėdinti ir išdžiovinti batus;
• rinktis tinkamo dydžio avalynę, kuri nespaudžia pirštų.

Taip pat svarbios ir kojinės. Geriausia rinktis natūralių arba drėgmę gerai sugeriančių medžiagų kojines ir jas keisti kasdien, o jei pėdos prakaituoja – ir dažniau.

Saugokite odą ir nagus nuo pažeidimų

Grybeliui lengviau patekti į organizmą per pažeistą odą ar nagą.

Todėl svarbu:

• laiku gydyti įtrūkimus;
• nesistengti patiems nupjauti nuospaudų;
• saugoti nagus nuo traumų;
• neavėti spaudžiančių batų.

Jei nagas atsiskyrė nuo nago guolio, jį reikėtų saugoti nuo papildomų sužeidimų ir stebėti, ar neatsiranda infekcijos požymių.

Viešose vietose – papildomas atsargumas

Grybelinės infekcijos gali plisti drėgnose bendro naudojimo vietose.

Lankantis baseinuose, pirtyse, sporto klubų persirengimo kambariuose, bendruose dušuose rekomenduojama avėti asmenines gumines šlepetes ir po apsilankymo kruopščiai nusausinti pėdas.

Nesidalykite pėdų priežiūros priemonėmis

Nagų žirklės, replutės, dildės ar kitos priežiūros priemonės turėtų būti skirtos tik vienam žmogui.

Jei lankotės podologo ar pedikiūro kabinete, verta įsitikinti, kad naudojami tinkamai sterilizuoti instrumentai.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Jei pastebite:

• paraudimą;
• didėjantį skausmą;
• pūliavimą;
• sparčiai pakitusį nagą;
• negyjančius odos pažeidimus,

nereikėtų gydytis savarankiškai. Gydytojas įvertins, ar tai grybelinė infekcija, bakterinis uždegimas ar gydymo sukeltas odos ar nagų pokytis, ir prireikus paskirs tinkamą gydymą.

Svarbiausia – nelaukti

Grybelinės infekcijos paprastai neprasideda staiga. Dažniausiai pirmiausia atsiranda nedideli odos ar nagų pokyčiai, kuriuos lengva nepastebėti.

Kasdienė pėdų apžiūra, tinkama higiena, sausa avalynė ir ankstyvas kreipimasis į specialistą padeda sumažinti infekcijų riziką ir leidžia išvengti sudėtingesnių problemų gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Periferinė neuropatija: kodėl svarbi ypatinga pėdų priežiūra? #

Kai kurie onkologinio gydymo būdai gali pažeisti periferinius nervus ir sukelti periferinę neuropatiją. Tai viena dažnesnių tam tikrų chemoterapinių vaistų nepageidaujamų reakcijų. Dėl jos gali pakisti pėdų jautrumas, atsirasti tirpimas, dilgčiojimas ar skausmas.

Nors neuropatijos ne visada galima išvengti, tinkama pėdų priežiūra padeda sumažinti traumų, žaizdų ir kitų komplikacijų riziką.

Plačiau apie neuropatijos priežastis, simptomus ir gydymą skaitykite „Periferinė nervų sistemos pažeidimai“. Šiame straipsnyje aptariame, kaip dėl neuropatijos reikėtų prižiūrėti pėdas.

Kaip neuropatija veikia pėdas?

Periferiniai nervai perduoda informaciją apie prisilietimą, spaudimą, temperatūrą ir skausmą. Kai jie pažeidžiami, šie pojūčiai gali susilpnėti arba pasikeisti.

Dažniausi simptomai:

• pėdų ar pirštų tirpimas;
• dilgčiojimas;
• deginimo pojūtis;
• padidėjęs jautrumas prisilietimui;
• sumažėjęs jautrumas karščiui, šalčiui ar skausmui;
• pusiausvyros sutrikimai.

Kai kurie žmonės nejaučia net ir gana rimtų pėdų pažeidimų, todėl jų nepastebi laiku.

Kodėl svarbu kasdien apžiūrėti pėdas?

Jei pėdų jautrumas sumažėjęs, galite nepajusti:

• nutrintos odos;
• pūslių;
• smulkių žaizdelių;
• į batą patekusio akmenuko ar kito svetimkūnio;
• per ankštos avalynės spaudimo.

Todėl pėdas rekomenduojama apžiūrėti kasdien, net jei nejaučiate jokio diskomforto.

Atkreipkite dėmesį, ar neatsirado paraudimo, įtrūkimų, pūslių, nuospaudų ar kitų odos pokyčių.

Kaip apsaugoti pėdas nuo traumų?

Esant neuropatijai labai svarbu sumažinti traumų riziką.

Rekomenduojama:

• avėti patogią, pakankamai plačią avalynę;
• prieš apsiaunant batus patikrinti, ar jų viduje nėra akmenukų, susiglamžiusių vidpadžių ar kitų daiktų;
• namuose vaikščioti su uždara, pėdą saugančia avalyne ar šlepetėmis;
• vengti vaikščiojimo basomis.

Net nedidelė žaizdelė gali likti nepastebėta ir tapti infekcijos pradžia.

Saugokitės karščio ir šalčio

Dėl sumažėjusio jautrumo gali būti sunkiau įvertinti temperatūrą.

Todėl rekomenduojama:

• nenaudoti labai karštų pėdų vonelių;
• netikrinti vandens temperatūros vien pėda – pirmiausia patikrinkite ranka ar termometru;
• nesinaudoti elektrinėmis šildyklėmis ar karšto vandens pūslėmis pėdoms šildyti;
• saugoti pėdas nuo šalčio.

Taip sumažinama nudegimų ir kitų temperatūros sukeltų pažeidimų rizika.

Nepamirškite odos ir nagų priežiūros

Neuropatija nepakeičia kasdienės pėdų priežiūros svarbos – priešingai, ji tampa dar svarbesnė.

Kasdien:

• nuplaukite ir gerai nusausinkite pėdas;
• drėkinkite sausą odą;
• kirpkite nagus tiesiai;
• stebėkite, ar neatsiranda įaugusių nagų ar nuospaudų.

Jei sunku pačiam tinkamai prižiūrėti pėdas, verta kreiptis į podologą.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nedelskite kreiptis pagalbos, jei:

• atsirado naujas ar stiprėjantis tirpimas;
• sunku išlaikyti pusiausvyrą;
• pastebėjote žaizdelę, kuri negyja;
• atsirado paraudimas, tinimas ar pūliavimas;
• pėdų skausmas stiprėja arba trukdo kasdienei veiklai.

Apie naujus neuropatijos simptomus taip pat svarbu informuoti savo gydantį onkologą. Kartais gali prireikti koreguoti gydymą ar taikyti papildomas priemones simptomams palengvinti.

Kasdienė priežiūra padeda išvengti komplikacijų

Periferinė neuropatija gali sumažinti pėdų jautrumą, tačiau tai nereiškia, kad problemų nepastebėsite. Kasdienė pėdų apžiūra, tinkama avalynė ir atsargumas padeda laiku pastebėti pažeidimus ir sumažinti infekcijų bei kitų komplikacijų riziką.

Rūpinimasis pėdomis yra svarbi bendros savijautos ir saugaus judėjimo dalis viso onkologinio gydymo metu.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Podologas ar pedikiūro specialistas: į ką kreiptis? #

Kai atsiranda pėdų ar nagų problemų, ne visada aišku, į kokį specialistą reikėtų kreiptis. Vieni ieško medicininės pagalbos, kiti registruojasi pedikiūrui tikėdamiesi, kad problema bus išspręsta.

Svarbu žinoti, kad podologo ir pedikiūro specialisto kompetencijos skiriasi. Onkologinio gydymo metu šis skirtumas tampa ypač svarbus, nes net nedideli pėdų pažeidimai gali komplikuotis.

Kuo skiriasi podologas ir pedikiūro specialistas?

Podologas rūpinasi probleminėmis pėdomis. Jis įvertina pėdų ir nagų būklę, padeda prižiūrėti įvairius pažeidimus ir taiko specializuotas priežiūros priemones.

Pedikiūro specialistas daugiausia atlieka estetinę pėdų ir nagų priežiūrą. Jei pėdos sveikos, pedikiūras gali padėti palaikyti jų tvarkingą išvaizdą. Tačiau esant skausmui, uždegimui ar kitoms medicininėms problemoms pirmiausia reikėtų kreiptis į podologą arba gydytoją.

Kokiais atvejais verta kreiptis į podologą?

Podologo konsultacija gali būti naudinga, jei:

• atsirado skausmingų nuospaudų;
• nagas įauga;
• nagas sustorėjo ar deformavosi;
• nagas atsiskyrė nuo nago guolio;
• atsirado skausmingų kulnų įtrūkimų;
• pėdų priežiūra tapo sudėtinga dėl neuropatijos ar kitų sveikatos problemų;
• kyla klausimų dėl tinkamos avalynės ar spaudimą mažinančių priemonių.

Podologas taip pat gali padėti pritaikyti individualias silikonines apsaugas ar pirštų skirtukus, kurie sumažina spaudimą ir padeda išvengti pasikartojančių problemų.

Ko podologas nedaro?

Svarbu suprasti, kad podologas nėra gydytojas.

Jis:

• nenustato medicininės diagnozės;
• neskiria vaistų;
• negydo infekcijų vaistais.

Jei podologas įtaria grybelinę infekciją, bakterinį uždegimą ar kitą ligą, jis rekomenduos kreiptis į šeimos gydytoją, dermatologą, chirurgą ar kitą specialistą.

Ar gydymo metu galima darytis pedikiūrą?

Jeigu gydymo metu pėdų oda ir nagai yra sveiki, o kraujo rodikliai leidžia atlikti procedūrą, pedikiūras paprastai nėra draudžiamas. Tačiau svarbu informuoti specialistą apie taikomą onkologinį gydymą.

Pedikiūro procedūros reikėtų atsisakyti arba ją atidėti, jei:

• yra atvirų žaizdų;
• pastebimas paraudimas ar pūliavimas;
• įaugęs nagas;
• įtariama grybelinė infekcija;
• pėdos labai jautrios ar skausmingos.

Tokiais atvejais pirmiausia reikėtų spręsti medicininę problemą.

Kaip išsirinkti specialistą?

Nesvarbu, ar kreipiatės į podologą, ar į pedikiūro specialistą, svarbu įsitikinti, kad:

• darbo vietoje laikomasi higienos reikalavimų;
• naudojami sterilūs instrumentai;
• specialistas žino apie jūsų gydymą;
• procedūra atliekama švelniai, vengiant odos pažeidimų.

Nebijokite prieš procedūrą pasakyti, kad šiuo metu gydotės nuo onkologinės ligos. Tai padės specialistui pasirinkti saugiausią priežiūros būdą.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Nepriklausomai nuo to, ar lankėtės pas podologą, ar pedikiūro specialistą, į gydytoją reikėtų kreiptis, jei:

• atsirado stiprus skausmas;
• pastebėjote pūliavimą;
• paraudimas ar tinimas plinta;
• pakilo temperatūra;
• žaizda negyja;
• pėdų būklė sparčiai blogėja.

Tokiais atvejais gali būti reikalingas medicininis gydymas.

Tinkamas specialistas padeda išvengti komplikacijų

Onkologinio gydymo metu svarbu ne tik prižiūrėti pėdas, bet ir žinoti, kada reikalinga estetinė priežiūra, o kada – specializuota pagalba.

Jei kyla abejonių, geriau pirmiausia pasikonsultuoti su podologu arba gydytoju. Anksti pastebėtos ir tinkamai prižiūrimos pėdų problemos dažniausiai išsprendžiamos paprasčiau ir padeda išvengti rimtesnių komplikacijų.

Straipsnis parengtas pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Dažniausi klausimai apie pėdų ir nagų priežiūrą onkologinio gydymo metu #

Ar onkologinio gydymo metu galima darytis pedikiūrą?

Taip, jei pėdų oda ir nagai yra sveiki, nėra žaizdų, uždegimo ar infekcijos požymių. Svarbu informuoti specialistą apie taikomą gydymą ir įsitikinti, kad laikomasi griežtų higienos reikalavimų.

Jei turite įaugusį nagą, skausmingų nuospaudų, žaizdų ar įtariate infekciją, pirmiausia reikėtų kreiptis į podologą arba gydytoją.

Ar galiu pats šalinti nuospaudas?

Ne. Nerekomenduojama nuospaudų pjauti, naudoti peiliukų ar stiprių cheminių priemonių. Gydymo metu net nedidelis odos pažeidimas gali tapti infekcijos vartais ir gyti ilgiau.

Jei nuospauda skauda ar nuolat atsinaujina, geriausia kreiptis į podologą.

Nagas pakeitė spalvą. Ar tai reiškia, kad atsirado grybelis?

Nebūtinai. Nagų spalvos ar formos pokyčius gali sukelti:

• chemoterapija ar kitas onkologinis gydymas;
• spaudimas dėl netinkamos avalynės;
• trauma;
• grybelinė infekcija.

Todėl prieš pradedant gydymą svarbu nustatyti tikrąją pakitimų priežastį.

Ar galiu naudoti vaistinėje įsigytas priemones nuo nagų grybelio?

Nepradėkite jų naudoti nepasitarę su gydytoju.

Ne kiekvienas pakitęs nagas yra grybelinė infekcija. Be to, kai kurie vaistai gali sąveikauti su kitais vartojamais vaistais arba būti netinkami jūsų situacijoje.

Kaip dažnai reikėtų apžiūrėti pėdas?

Geriausia – kasdien. Ypač svarbu tai daryti, jei:

• taikoma chemoterapija;
• jaučiate pėdų tirpimą ar dilgčiojimą;
• sergate cukriniu diabetu;
• turite kraujotakos sutrikimų.

Kasdienė apžiūra padeda anksti pastebėti odos ar nagų pokyčius.

Ar gydymo metu galima vaikščioti basomis?

Namie geriau avėti patogias šlepetes ar kitą lengvą avalynę, kuri apsaugo pėdas nuo traumų.

Viešose vietose – baseinuose, pirtyse, bendruose dušuose ar sporto klubų persirengimo kambariuose – visada rekomenduojama avėti asmenines gumines šlepetes. Tai padeda sumažinti grybelinių infekcijų riziką.

Kokius batus geriausia rinktis?

Avalynė turėtų būti:

• pakankamai plati pirštų srityje;
• tinkamo ilgio;
• nespausti nagų;
• pagaminta iš kvėpuojančių medžiagų;
• stabili ir patogi vaikščioti.

Jei gydymo metu pėdos patino, gali prireikti platesnės avalynės.

Ar reikia naudoti pėdų kremą?

Jei oda sausa ar linkusi skilinėti – taip.

Reguliarus drėkinimas padeda išlaikyti odos elastingumą ir sumažina skausmingų įtrūkimų riziką. Kremą tepkite ant švarios ir sausos odos, tačiau venkite jo tepti tarp pirštų, jei ten oda linkusi šusti.

Ką daryti, jei atsirado įaugęs nagas?

Nebandykite jo iškirpti patys.

Jei atsirado skausmas, paraudimas ar patinimas, kreipkitės į podologą arba gydytoją. Anksti pradėjus gydymą dažniausiai pavyksta išvengti uždegimo ir kitų komplikacijų.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Nedelskite, jei:

• aplink nagą atsirado paraudimas, tinimas ar pūliavimas;
• atsivėrė žaizda, kuri negyja;
• stipriai skauda pėdą ar nagą;
• pastebėjote sparčiai plintančius odos ar nagų pokyčius;
• atsirado karščiavimas kartu su pėdos ar nago uždegimu.

Tokiais atvejais gali būti reikalingas medicininis gydymas.

Ar visus pėdų ir nagų pokyčius sukelia onkologinis gydymas?

Ne.

Nors gydymas gali padidinti įvairių problemų riziką, pėdų ir nagų pokyčius taip pat gali lemti netinkama avalynė, traumos, grybelinės infekcijos, odos ligos ar kitos sveikatos būklės.

Todėl, jei pastebite naujų ar nerimą keliančių pokyčių, verta pasitarti su gydytoju ar podologu. Tiksli priežastis padeda parinkti tinkamiausią sprendimą.

Klausimai ir atsakymai parengti pagal NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminaro „Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams“ medžiagą.

Vaizdo įrašas. Pėdų odos ir nagų priežiūra onkologijoje: praktiniai patarimai ir rekomendacijos pacientams #

Kviečiame žiūrėti informatyvią paskaitą, skirtą aptarti pėdų ir nagų priežiūrai gydymo metu. Onkologinis gydymas gali turėti įtakos nagų ir pėdų būklei, todėl tinkama priežiūra yra svarbi siekiant išvengti diskomforto, sudirgimų bei kitų galimų komplikacijų.

Šiame NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokyklos“ seminare podologijos specialistė Monika Lavrukaitė supažindins su pagrindiniais pėdų priežiūros principais, paaiškins, kaip taisyklingai kirpti nagus, prižiūrėti pėdų odą, atpažinti pirmuosius problemų požymius ir kada verta kreiptis į specialistą. Taip pat bus aptariamos dažniausiai pasitaikančios nagų bei odos būklės, tinkamų priežiūros priemonių pasirinkimas ir kasdieniai įpročiai, padedantys išlaikyti pėdų sveikatą bei komfortą.

Lektorė – podologė Monika Lavrukaitė.

Moderatorė – NVC gydytoja onkologė chemoterapeutė Rūta Razvadovskė.

Seminaras organizuotas NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokykloje“ bendradarbiaujant su POLA.

Vaizdo įrašas: Onkologinės ligos ir nepageidaujamų simptomų valdymas #

Nacionalinio vėžio instituto vadovė prof. Sonata Jarmalaitė pasidalins, kodėl sveikatos programėlėmis besinaudojančių asmenų išgyvenamumo rodikliai yra geresni; POLA direktorė Neringa Čiakienė kalbins NVI Chemoterapijos skyriaus vadovę gyd. onkologę Birutę Brasiunienę, kuri atsakys į šiuos visiems aktualius klausimus:

• Kaip galima pasiruošti medikamentiniam gydymui, kad sumažėtų nepageidaujamų poveikių gydymo metu?
• Kada ir kuriuos nepageidaujamus poveikius reikėtų išsakyti savo onkologui?
• Kaip padėti sau išopėjus burnos gleivinei, dingus apetitui, krentant svoriui, ką daryti nukritus kraujo rodikliams?
• Ar galima onkologiniams ligoniams skiepytis?

Atkreipiame dėmesį, kad vaizdo įraše minima programėlė šiuo metu yra nepasiekiama dėl būtinybės atnaujinti platformą ir IT sprendimus. Gavus reikiamą finansavimą, planuojame užsakyti programėlės atnaujinimo darbus.

Leidinys. Linkiu sau pasveikti: rekomendacijos keliaujant onkologinės ligos gydymo keliu #

Leidinys „Linkiu sau pasveikti“ pirmą kartą pasirodė 2021 metais, sudarytas profesoriaus Arvydo Šeškevičiaus (1939–2023) – ilgamečio paliatyviosios medicinos puoselėtojo, gydytojo ir žmogaus, jautriai kalbėjusio apie onkologine liga sergančiųjų vidinius išgyvenimus.

Susirgus onkologine liga, žmogų dažnai lydi sumaištis, bejėgiškumo jausmas, dvasinis skausmas ir baimė dėl ateities. Kiekvienas šiuos išgyvenimus patiria savaip: vieni ieško tylos ir vienumos, kiti – artimųjų palaikymo, dar
kiti atranda savipagalbos būdus, padedančius išbūti ir augti per patirtį. Šis leidinys kviečia neprarasti vilties ir primena, kad net sunkiausios patirtys gali tapti stiprybės šaltiniu.

Pakartotinį leidimą išleido Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), siekdama, kad prof. Arvydo Šeškevičiaus sudarytas leidinys ir toliau pasiektų onkologinių pacientų bendruomenę. Jo perduodama žinia išlieka aktuali – ji kviečia sustoti, išgirsti save ir prisiminti, kad net sunkiausiu metu žmogaus širdyje gali gyventi viltis.

Šį leidinį skiriame visiems, einantiems ligos keliu, ir tiems, kurie yra šalia – kaip drąsinantį palaikymą ir priminimą apie vidinę žmogaus stiprybę.

Parsisiųsti leidinį – spauskite nuorodą.

Vaizdo įrašas: Odos vėžys. Nepageidaujamų poveikių valdymas – gydytojo patarimai #

Virtualiame seminare apie odos vėžį Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos gyd. onkologė chemoterapeutė Jūratė Liutkutė dalinasi patarimais, kaip valdyti šios ligos ir jos gydymo sukeltus nepageidaujamas simptomus.

Atkreipiame dėmesį, kad vaizdo įraše minima programėlė šiuo metu yra nepasiekiama dėl būtinybės atnaujinti platformą ir IT sprendimus. Gavus reikiamą finansavimą, planuojame užsakyti programėlės atnaujinimo darbus.

Vaizdo įrašas. Nepageidaujamas vėžio gydymo poveikis. Delnų ir padų reakcija. #

Delnų ir padų odos jautrumas susijęs su tam tikrais simptomais, kurie pasireiškia ant delnų ir pėdų odos ir kurie susiję su tirozinkinazės inhibitoriais (TKI terapija). Ne visiems TKI terapijos metu pasireiškia tokio pobūdžio odos reakcija, bet taip, kaip ir visų sisteminių terapijų metu, vaistai, patekę į kraują, sukelia įvairių organizmo reakcijų. Delnų ir padų sindromas paūmėja per pirmas šešias terapijos savaites, taikant tikslinę terapiją, tokią kaip TKI. Šiame video įraše išgirsite, kokiomis teorijomis aiškinamos delnų ir padų sindromo priežastys ir praktinių patarimų, kaip apsaugoti delnus ir pėdas. Pastebėję pirmuosius delnų ir padų sindromo simptomus, ar kitus nerimą keliančius simptomus, kreipkitės į medikus.

Vaizdo įrašas. Rūpestis savo kūno oda: dermatologės patarimai pacientams #

Onkologinio gydymo metu gali pasikeisti odos ir gleivinių būklė: oda gali tapti sausesnė, jautresnė, atsirasti bėrimų, niežėjimas ar kitų pokyčių. Vaizdo įraše gydytoja dermatologė Agnė Sausdravė aptaria dažniausius gydymo sukeltus odos pokyčius, kasdienę odos ir gleivinių priežiūrą, tinkamų priemonių pasirinkimą, apsaugą nuo saulės ir paaiškina, kada dėl atsiradusių simptomų reikėtų kreiptis į gydytoją.

Seminaras vyko NVC Medikamentinės onkologijos centro „Toksiškumo mokykloje“. Pagal seminaro medžiagą parengti ir šiame puslapyje pateikiami praktiniai patarimai pacientams.