Apie burną #
Burna yra pradinė virškinamojo trakto dalis, kurioje seilės pradeda virškinti kramtomą maistą. Ji taip pat vaidina svarbų vaidmenį formuojant kalbą ir leidžia kvėpuoti. Burnos ertmėje yra keletas svarbių organų, kurie atlieka įvairias funkcijas.
Pirma, burną sudaro lūpos, kurių vidinį paviršių dengia gleivinė. Lūpos padeda uždaryti burną ir yra svarbios kalbant bei kramtant maistą. Žandikaulio srityje yra dantys, kurie mechaniniu būdu smulkina maistą.
Burnos dugnas – tai audiniai po liežuviu, kuris sudaro burnos ertmės priekinę dalį. Kietasis gomurys atskiria burnos ertmę nuo nosies, o dantenos laiko dantis. Retromolarinės sritys yra už protinių dantų, kuriose kartais gali formuotis problemos, susijusios su dantimis.
Gerklei priklauso galinis liežuvio trečdalis, minkštasis gomurys, tonzilės ir užpakalinė ryklės sienelė. Seilių liaukos gamina seiles, todėl burnoje visada būna drėgna. Seilės ne tik drėkina maistą, bet ir pradeda jo virškinimą, o tai yra būtina normaliam virškinimo procesui.
Burnos vėžio simptomai #
Burnos vėžys gali išsivystyti bet kurioje burnos ertmės vietoje, įskaitant skruostus, dantenas, burnos dugną (po liežuviu), kietąjį ir minkštąjį gomurį, žiočių lanką, tonziles ir liežuvio gleivinę. Ši liga dažniausiai prasideda kaip nedidelis, neskausmingas gleivinės sukietėjimas ar opa, kuri laikui bėgant ne tik neišgyja, bet ir didėja. Pasitaiko atvejų, kai tokius pakitimus pirmiausia pastebi gydytojas odontologas.
Didėjantis navikas gali įaugti į po gleivine esančius raumenis, sukeldamas problemų kramtant maistą, kalbant, ryjant ar plačiau išsižiojant. Vėžiui plintant, iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas, o kartais navikas ima kraujuoti.
Kitas svarbus burnos vėžio simptomas yra padidėję pažandžių ar kaklo limfmazgiai. Burnos vėžys dažnai metastazuoja į limfmazgius, esančius arčiausiai burnos, todėl padidėję limfmazgiai gali būti pastebėti anksčiau nei pats navikas. Tačiau svarbu paminėti, kad padidėję limfmazgiai nebūtinai reiškia vėžį; jie gali būti ir infekcijos, pavyzdžiui, dėl nesveikų dantų, padarinys.
Piktybiniai navikai burnos ertmėje dažniausiai atsiranda sulaukus daugiau nei 40 metų, tačiau gali išsivystyti ir jaunesniems asmenims. Šie simptomai gali padėti anksti įtarti burnos ertmės piktybinį naviką:
- Žaizdelė burnos ertmėje, kuri niekaip negyja.
- Sukietėjęs gumbas ant žando.
- Baltas ar rausvas lopas ant dantenų, liežuvio ar kitose burnos vietose.
- Skausmingumas ryjant ar jausmas, kad kažkas stringa gerklėje.
- Kramtymo ar rijimo sutrikimai.
- Sunkumai judinant žandikaulį ar liežuvį.
- Liežuvio ar kitų burnos sričių aptirpimas.
- Žandikaulio tinimas, dėl kurio dantų protezai nebesilaiko arba pasidarė nebepatogūs.
Svarbu nepamiršti, kad bet kuris iš šių simptomų gali būti susijęs su mažiau rimtomis problemomis, tačiau jeigu kuris nors iš jų užtrunka ilgiau nei dvi savaites, būtina kreiptis į gydytoją. Skausmas dažnai nėra pirmas naviko požymis, todėl laiku atlikta diagnostika gali būti lemiama.
Diagnostika #
Ankstyvoji burnos vėžio diagnostika yra esminė, siekiant užtikrinti efektyvų gydymą. Gydytojai teigia, kad piktybinis navikas geriausiai reaguoja į gydymą, kai jis nustatomas ankstyvose stadijose. Pacientai gali prisidėti prie šios diagnostikos atlikdami savikontrolę: bent kartą per mėnesį reikia apžiūrėti burną veidrodyje, ieškant bet kokių neįprastų pakitimų, pavyzdžiui, opų, įtrūkimų ar spalvų pokyčių. Be to, reguliarūs vizitai pas odontologą yra būtini, kad būtų galima tikrinti burnos ertmę ir nustatyti galimus navikinius ar ikinavikinius pokyčius.
Pastebėjus neįprastus požymius, pirmiausia reikia apsilankyti pas savo šeimos gydytoją. Šis gydytojas, jei įtaria onkologinį procesą, nukreips pacientą pas onkologą. Šis etapas yra labai svarbus, nes greita konsultacija gali padėti nustatyti problemą anksčiau.
Jei burnoje atsiranda keistas gleivinės lopelis, gydytojas gali rekomenduoti atlikti biopsiją. Šios procedūros metu paimamas nedidelis audinio gabalėlis iš įtartinos vietos, siekiant nustatyti, ar tai navikas. Biopsiją dažniausiai atlieka veido ir žandikaulių chirurgas arba LOR chirurgas. Gauta biopsinė medžiaga siunčiama gydytojui patologui, kuris ją tiria mikroskopu ir nustato galutinę diagnozę. Dažniausiai diagnozuojama plokščialąstelinė karcinoma, kadangi burnos ertmę iškloja daugiasluoksnis epitelis.
Jei patologas patvirtina onkologinę diagnozę, gydytojas turi nustatyti naviko išplitimo mastą ir ligos stadiją, kad galėtų suplanuoti tinkamiausią gydymą. Papildomi tyrimai yra skirti įvertinti, ar vėžys išplito į gilesnius audinius, galvos kaulus ar kaklo limfmazgius.
Papildomiems tyrimams dažnai naudojamos galvos ir kaklo rentgeno nuotraukos, kompiuterinė tomografija (KT) bei ultragarsas. KT leidžia gauti išsamius vaizdus, kurie padeda įvertinti naviko išplitimą. Tyrimo metu gali būti suleista kontrastinė medžiaga, kad būtų geriau matomi pažeisti audiniai. KT procedūra yra neskausminga ir trunka apie pusvalandį.
Gydymas #
Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.
Chirurginis gydymas
Burnos vėžio gydymas dažniausiai prasideda operacija, ypač jei navikas diagnozuotas ankstyvoje stadijoje. Pacientą gydys specialistų komanda, kurią sudaro veido ir žandikaulių chirurgai, LOR chirurgai, radiologai, burnos higienistai, odontologai protezuotojai, plastikos chirurgai, dietologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai ir logopedai. Kiekvienas specialistas prisideda prie paciento gydymo proceso, užtikrindamas visapusišką priežiūrą.
Prieš operaciją svarbu aptarti visus aspektus su chirurgu. Pacientas gali užduoti klausimus apie operacijos eigą, skausmą po procedūros, galimas sunkumus valgant, randus, galimą reabilitaciją, ir, jei reikia, dantų pašalinimą bei protezavimą. Supratimas apie numatomą operacijos apimtį yra esminis, kad pacientas žinotų, ko tikėtis.
Operacijos apimtis priklauso nuo naviko išplitimo. Ankstyvos stadijos navikams dažniausiai pakanka mažos apimties operacijos, pavyzdžiui, dalies audinių pašalinimo. Tačiau, jei navikas pažengęs, operacija gali būti didesnė, o kartu su juo gali būti pašalinti ir kaklo limfmazgiai. Kartais chirurgui reikia pašalinti ir pažeistus kaulus, tokiu atveju dažnai atliekamos rekonstrukcinės procedūros.
Po operacijos pacientas dažnai praleidžia laiką ligoninėje, o valgymas gali būti sunkus. Priklausomai nuo operacijos apimties, gali būti naudojama intraveninė mityba arba zondas, skirtas maitinimui, kol pacientas galės valgyti pats. Skausmas po operacijos yra normalus, tačiau jis gali būti valdomas nuskausminamaisiais vaistais, kuriuos pacientas turėtų pranešti, jei jų nepakanka.
Pacientams po operacijos rekomenduojama kuo greičiau pradėti judėti, kad būtų išvengta komplikacijų ir skatinamas gijimas. Po didesnių operacijų gali likti veido defektų, tačiau yra galimybė juos užmaskuoti naudojant protezus ar specialius grimus. Pokalbis su gydytoju apie galimus kosmetinius sprendimus ir kontaktas su žmonėmis, patyrusiais panašias operacijas, gali padėti pacientui geriau suprasti, ko tikėtis ir kaip prisitaikyti.
Spindulinis gydymas (radioterapija)
Radioterapija yra gydymo metodas, kuris naudoja didelės energijos spindulius, kad naikinamos navikinės ląstelės burnos ertmėje. Šis gydymas gali sustabdyti naviko augimą arba netgi jį sunaikinti. Radioterapija, kaip ir chirurginis gydymas, yra lokalus metodas, veikiantis tik apibrėžtoje teritorijoje. Spinduliai gali būti siunčiami iš išorės, naudojant specialią įrangą, arba gali būti taikoma vidinė radioterapija, kai jonizuojantis šaltinis įkišamas arti naviko ar net į jį. Naudojama, kai navikas sunkiai prieinamoje vietoje, pavyzdžiui, burnos gilumoje, arba jei jis išplito į gretimus organus. Radioterapija gali būti skiriama prieš operaciją, kad sumažintų naviko dydį, arba po jos, jei manoma, kad liko nepašalintų ląstelių.
Priklausomai nuo naviko dydžio ir stadijos, radioterapija gali būti naudojama kaip savarankiškas gydymo metodas arba kartu su chirurgija. Jei navikas yra mažas, radioterapija gali pakeisti operaciją. Tačiau dideliems navikams dažniausiai atliekama operacija, po kurios seka radioterapija, skirta sunaikinti likusias navikines ląsteles.
Radioterapija gali būti atlikta ir prieš operaciją, kad sumažintų naviką, palengvindama vėlesnį chirurginį gydymą. Po operacijos ji padeda užkirsti kelią ligos pasikartojimui, naikindama likusias piktybines ląsteles.
Pacientas lankosi klinikoje radioterapijos seansams, kurie paprastai vyksta penkias dienas per savaitę, penkias ar šešias savaites. Šis gydymo grafikas padeda apsaugoti sveikus audinius, leidžiant naudoti maksimalias spinduliuotės dozes naviko gydymui. Vidinė radioterapija, žinoma kaip brachiterapija, atliekama įdėjus radioaktyvią medžiagą labai arti naviko, kad jis būtų apšvitintas lokaliai.
Prieš pradedant radioterapiją, galite turėti daugybę klausimų. Galite klausti, kada prasidės gydymas, kaip jausitės terapijos metu ir ar galite padėti sau gerinant sveikatą. Svarbu išsiaiškinti, ar reikia laikytis specialios dietos, ir ką daryti, jei burna pradeda džiūti.
Jums gali būti paaiškinta, kad osteoradionekrozė – tai viena iš galimų komplikacijų, kai spinduliuotė paveikia kaulus ir sukelia jų žūtį. Todėl prieš radioterapiją dantų gydytojas įvertina paciento dantis, kad užtikrintų, jog jie yra sveiki, nes tai gali sumažinti šalutinį poveikį.
Šalutiniai poveikiai
Radioterapijos metu pacientai gali jausti įvairius šalutinius poveikius, tokius kaip burnos džiūvimas, skausmas ar diskomfortas. Svarbu, kad pacientai informuotų gydytojus apie bet kokius nepatogumus, kad būtų galima tinkamai reaguoti ir padėti.
Svarbu žinoti, kad paciento dantys turi būti sugydyti dar prieš pradedant vėžio gydymą. Uždegiminiai židiniai, nesveiki dantys, kitos burnos ligos gali stipriai pabloginti onkologinės ligos eigą, o chemoterapijos ar spindulinės terapijos metu dažnu atveju negalimos jokios invazinės odontologinės procedūros. Daugiau informacijos apie burnos sveikatą rasite šioje nuorodoje.
Stebėsena po gydymo #
Baigus gydymą, svarbu gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir reguliariai tikrintis. Kontrolines apžiūras atlieka šeimos gydytojas, o prireikus pacientas gali būti siunčiamas onkologui. Pirmuosius metus po gydymo rekomenduojama apsilankyti pas gydytoją kas 1-3 mėnesius. Antraisiais metais – kas 2-4 mėnesius. Vėliau, trečiaisiais, ketvirtais ir penktais metais, vizitus pas gydytoją reikėtų planuoti kas 4-6 mėnesiu. Praėjus 5 metams po gydymo, pas gydytoją rekomenduojama apsilankyti kas 6-12 mėnesių.
Kiekvieno apsilankymo metu gydytojas atliks išsamų burnos ir kaklo tyrimą, kad patikrintų, ar nėra padidėjusių limfmazgių. Taip pat bus skiriami bendri kraujo tyrimai, kad būtų įvertinta bendra sveikatos būklė. Kartais gali būti atliekami rentgeno tyrimai veido kaulams ir krūtinės ląstai, taip pat ultragarsiniai kaklo, kepenų ir inkstų tyrimai.
Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.
Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.
Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka #
Kviečiame susipažinti su Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka, skirta nosiaryklės vėžio ir burnos ertmės, gerklų, burnos ertmės, gerklų, burnos ertmės ir pogleivio plokščialąstelinės karcinomos gydymui (2021 m. redakcija). Joje pateikiama esminė informacija, tokia kaip, diagnostika, stadijos nustatymas, gydymas ir tolesnė priežiūra. Šios gairės yra pagrįstos įrodymais. Atkreipiame dėmesį, kad vaistų patvirtinimai įvairiose šalyse gali skirtis. Leidinys parengtas anglų kalba.
