Apie priešinę liauką #
Priešinė liauka (arba prostata) yra vyrų lytinis organas, esantis mažajame dubenyje, tiesiai po šlapimo pūsle ir glaudžiai prigludęs prie jos. Ši liauka, panaši į kaštoną, atlieka svarbias funkcijas: gamina sekretą, kuris padeda spermatozoidams judėti ir didina jų galimybę apvaisinti. Šis sekretas susimaišo su sperma ejakuliacijos metu.
Kadangi priešinė liauka iš viršaus į apačią perveriama šlaplės (šlapimkanalio), padidėjusi prostata gali daryti spaudimą šlapimtakiams, sukeldama šlapinimosi sunkumų. Šios liaukos būklė dažnai tikrinama atliekant digitalinį rektalinį tyrimą – tai paprasta procedūra, kurios metu gydytojas švelniai apčiuopia liauką per tiesiąją žarną.
Prostata taip pat gamina prostatos specifinį antigeną (PSA), kurio kiekis kraujyje gali būti stebimas siekiant įvertinti prostatos būklę. Prostatos augimą ir funkciją reguliuoja testosteronas, vyriškas hormonas, kurį daugiausia gamina sėklidės, o nedidelę dalį – antinksčiai.
Prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa #
Lietuvoje vykdoma prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa skirta vyrams nuo 50 iki 69 metų (imtinai), taip pat vyrams nuo 45 metų, jei jų šeimoje (tėvai ar broliai) yra sirgusių prostatos vėžiu. Programos tikslas – anksti nustatyti prostatos vėžį ir pradėti gydymą laiku.
Programoje dalyvaujantiems vyrams periodiškai atliekamas kraujo tyrimas, kuris parodo prostatos specifinio antigeno (PSA) kiekį. PSA yra baltymas, kurį gamina prostata, ir padidėjusi jo koncentracija gali rodyti prostatos vėžį ar kitus prostatos sutrikimus. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas nukreipia pacientą pas urologą tolimesniam tyrimui. Urologas, prireikus, atlieka prostatos biopsiją – procedūrą, kurios metu paimamas audinio mėginys, kad būtų nustatyta, ar yra vėžio ląstelių.
Prostatos vėžio rizikos veiksniai apima vyresnį amžių, genetinius veiksnius (jei giminėje buvo prostatos ar kitų vėžio formų), mitybos įpročius (per daug riebaus maisto ir mažai daržovių), fizinį neaktyvumą ir antsvorį. Vyrams patariama valgyti daugiau augalinės kilmės maisto, pvz., pomidorus, kuriuose esantis likopenas mažina prostatos vėžio riziką.
Prostatos vėžio simptomai #
Ankstyvose stadijose prostatos vėžys dažniausiai nesukelia jokių simptomų. Simptomai pradeda pasireikšti, kai navikas padidėja ir pradeda spausti šlaplę, dėl ko atsiranda šlapinimosi sutrikimų.
Vyrai, vyresni nei 50 metų, dažnai patiria prostatos padidėjimą, kuris dažniausiai būna dėl gerybinės prostatos hiperplazijos (GPH), o ne vėžio. Nepaisant to, tiek prostatos vėžio, tiek GPH simptomai yra panašūs. Dažniausi jų yra:
- Sunkesnis šlapinimasis dėl susilpnėjusios šlapimo srovės, kai šlaplė spaudžiama padidėjusios prostatos.
- Dažnesnis šlapinimasis, ypač naktį, nes šlapimo pūslėje lieka nepilnai ištekėjusio šlapimo.
- Skausmas šlapinantis.
- Retais atvejais – kraujas šlapime.
Jei pastebite šiuos simptomus, būtina kreiptis į urologą. Nors dažniausiai prostatos padidėjimas būna nė dėl vėžio, bet kokie šlapinimosi sutrikimai turi būti gydomi.
Prostatos vėžys dažnai vystosi lėtai ir ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų. Kai kuriais atvejais pirmasis prostatos vėžio požymis gali būti kaulų skausmas (dubens, klubų, šlaunų). Tai rodo, kad vėžys galėjo išplisti į kaulus, sukeldamas metastazes.
Diagnostika #
Jei pastebėjote pokyčius, pirmiausia kreipkitės į savo šeimos gydytoją, kuris nukreips į gydytoją urologą. Pagrindiniai prostatos tyrimai yra digitalinis rektalinis tyrimas ir PSA (prostatos specifinio antigeno) kraujo tyrimas.
Digitalinis rektalinis tyrimas
Digitalinio rektalinio tyrimo metu gydytojas pirštu per tiesiąją žarną čiuopia prostatą, siekdamas įvertinti jos dydį, struktūrą ir galimus pakitimus. Ši procedūra gali sukelti diskomfortą, tačiau paprastai nėra skausminga. Jei prostata yra kieta, gruoblėta ar nevienodo tankio, tai gali reikšti vėžio požymius. Padidėjusi, bet lygi ir minkšta prostata gali rodyti gerybinę prostatos hiperplaziją (GPH). Tačiau ankstyvoje stadijoje prostatos vėžys dažnai nesukelia jokių apčiuopiamų pokyčių, tad šis tyrimas yra tik pirminė įžvalga.
PSA kraujo tyrimas
PSA yra baltymas, gaminamas prostatos, ir jo mažas kiekis visada randamas sveiko vyro kraujyje. Tačiau esant prostatos vėžiui, PSA lygis kraujyje gali padidėti. Kraujo tyrimas PSA kiekiui nustatyti paprastai atliekamas paimant kraują iš venos. Svarbu pažymėti, kad padidėjęs PSA lygis nebūtinai rodo vėžį; jis taip pat gali kilti dėl amžiaus, prostatos uždegimo, šlapimo takų infekcijų ar kitų priežasčių, pavyzdžiui, po ilgesnio važiavimo dviračiu ar prostatos masažo. Taigi, padidėjęs PSA yra įspėjimas, kad reikalingi tolimesni tyrimai.
Transrektalinis prostatos ultragarsas (TRUS)
TRUS tyrimas atliekamas į tiesiąją žarną įvedant mažą ultragarso daviklį, kuris leidžia gydytojui stebėti prostatos audinių vaizdą ekrane. Šis tyrimas tiksliau parodo prostatos dydį, struktūrą ir galimus audinių tankio pakitimus. Procedūra atliekama švelniai, naudojant sterilų prezervatyvą ant daviklio. Jei ultragarsas rodo įtartinas vietas, gydytojas gali paimti audinio mėginius biopsijai.
Prostatos biopsija
Biopsija yra procedūra, kurios metu specialia adata, kontroliuojant ultragarsu, paimami audinių mėginiai iš skirtingų prostatos vietų. Ši procedūra dažniausiai atliekama su vietiniu nuskausminimu ir skiriant antibiotikus, kad sumažėtų infekcijos rizika. Po biopsijos gali būti kraujo šlapinantis ar tuštinantis, tačiau tai praeina per porą dienų. Kartais, nepaisant biopsijos, prostatos vėžys lieka nepastebėtas, todėl esant įtarimui, biopsiją gali prireikti pakartoti.
Kiti tyrimai
Jei patvirtinamas prostatos vėžys, gydytojas gali rekomenduoti papildomus tyrimus, kad įvertintų, ar liga neišplito už prostatos ribų. Tai gali būti rentgeno, kaulų skenavimo ar magnetinio rezonanso tyrimai. Šie tyrimai padeda gydytojams įvertinti ligos stadiją ir suplanuoti tinkamą gydymo strategiją.
Reguliariai atliekami PSA tyrimai po gydymo padeda stebėti, ar liga neatsinaujina. Jei PSA lygis vėl pradeda kilti, tai gali būti ligos pasikartojimo požymis, todėl svarbu nuolat lankytis pas gydytoją ir laikytis numatyto patikros plano.
Prostatos vėžio rūšys #
Kasdienybėje visus piktybinius navikus vadiname vėžiu, tačiau gydytojai vėžiu vadina tik tuos navikus, kurie vystosi iš epitelinio audinio ląstelių. Epitelinis audinys dengia kūno gleivines, kurios iškloja kvėpavimo, šlapimo, lyties ir virškinimo takus. Prostatos liauka gamina sekretą, o jos audinys yra liaukinis epitelis. Kai iš šio audinio išsivysto piktybinis navikas, jį vadiname prostatos vėžiu. Paprastai navikas formuojasi periferinėje prostatos dalyje, todėl pirmieji pakitimai dažniausiai prasideda nuo išorinių prostatos sričių.
Naviko agresyvumas ir diferenciacijos laipsnis:
Prostatos vėžio agresyvumą padeda įvertinti vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnis. Patologas nustato šį laipsnį mikroskopu tirdamas biopsijos mėginį. Kuo ląstelės labiau skiriasi nuo sveikų, tuo vėžys agresyvesnis. Mažai pakitusios, diferencijuotos ląstelės (G1) reiškia švelnesnę ligos eigą, o labai pakitusios, mažai diferencijuotos ląstelės (G3-G4) rodo agresyvesnį vėžį.
Prostatos vėžiui taikoma Gleasono sistema, kuri pagal ląstelių pakitimą suteikia balus nuo 3 iki 5, o pagrindinės dvi balų reikšmės sudedamos į vieną. Mažiausia suma – 6, rodo švelnesnį vėžį, 7 – vidutinį, o 8-10 – agresyvų.
Prostatos vėžio stadijos ir TNM sistema:
Prostatos vėžio stadijos parodo, kaip plačiai išplitęs navikas. Naudojant TNM sistemą, aprašoma naviko apimtis, jo plitimas į limfmazgius ir metastazių buvimas kituose organuose. T1-T2 reiškia navikus, kurie neišplitę už prostatos ribų, T3-T4 – išplitusius į aplinkinius organus. N0-N1 nurodo metastazių sritiniuose limfmazgiuose buvimą, o M0-M1 – metastazių buvimą kituose organuose, dažniausiai kauluose.
Gydymas #
Įvertinus jūsų vėžio tipą, stadiją, atliktus tyrimų rezultatus ir bendrą sveikatos būklę, jus gydantis gydytojas kartu su daugiadiscipline specialistų komanda parinks jums labiausiai tinkantį gydymo metodą.
Esant ankstyvam prostatos vėžiui
Esant ankstyvam prostatos vėžiui, gydymui gali būti taikomi keli būdai. Pirmiausia, jei navikas yra labai ankstyvoje stadijoje ir nesukelia simptomų, gali būti pasirinktas stebėjimo ir laukimo metodas. Tai ypač aktualu, nes prostatos vėžys dažnai auga labai lėtai, nesukeldamas sveikatos problemų. Gydytojas reguliariai stebės paciento būklę, atlikdamas PSA testus ir prostatos apčiuopas.
Aktyvus stebėjimas taikomas jauniesiems ir sveikiems vyrams, kuriems nustatyta ankstyva prostatos vėžio stadija. Jei vėžys pradeda greitai augti, bus pradėtas gydymas, pavyzdžiui, chirurginis prostatos pašalinimas arba radioterapija (išorinė arba brachiterapija).
Vyresnio amžiaus vyrams arba tiems, kurie serga kitomis sunkiomis ligomis, gali būti taikomas laukimo metodas, kuriuo atveju gydymas pradedamas tik atsiradus simptomams. Gydytojas supažindins pacientą su visomis gydymo galimybėmis, jų privalumais ir trūkumais, leidžiant pacientui pačiam pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą. Hormoninė terapija taip pat gali būti skiriama prieš ar po operacijos ar radioterapijos, siekiant sustiprinti gydymo efektyvumą.
Radikali prostektomija
Radikali prostatektomija yra chirurginė procedūra, skirta pašalinti prostatą ir aplinkinius audinius, kai diagnozuotas ankstyvas prostatos vėžys. Operacijos apimtis ir pobūdis priklauso nuo vėžio tipo, dydžio ir išplitimo stadijos. Ši operacija rekomenduojama pacientams, sergantiems ankstyvuoju prostatos vėžiu, ypač tiems, kurie yra jaunesni nei 70 metų.
Procedūra gali būti atliekama tradiciškai arba laparoskopiniu būdu, kai prostata pašalinama per nedideles angas pilvo sienoje, naudojant specializuotą įrangą. Operacijos metu pašalinama prostata, o po to, jei reikia, taikoma radioterapija, siekiant užtikrinti, kad likusios vėžio ląstelės būtų sunaikintos.
Po operacijos pacientas gali jausti skausmą, ypač judėdamas. Taip pat į veną lašinami skysčiai ir maitinamieji tirpalai, o šlapimas nuteka per kateterį. Paprastai pacientas išrašomas maždaug po 10 dienų, tačiau kateteris turi likti šlapimo pūslėje apie 2–3 savaites.
Galimi šalutiniai poveikiai apima erekcijos sutrikimus ir šlapimo nelaikymą, tačiau šie simptomai gali gerėti laikui bėgant. Nepaisant šių galimų komplikacijų, radikali prostatektomija gali žymiai pagerinti paciento sveikatą, o reguliari PSA analizė padeda anksti nustatyti ligos recidyą.
Radioterapija
Prostatos vėžys dažniausiai gydomas išorine radioterapija, tačiau ankstyvosios stadijos pacientams gali būti taikoma ir brachiterapija. Šiuo metodu smulkios radioaktyvios „sėklos” įterpiamos tiesiai į prostatą, kad būtų efektyviau sunaikintos vėžio ląstelės. Lietuvoje ši gydymo forma taip pat yra prieinama.
Prieš pradedant gydymą, onkologas radioterapeutas informuos apie galimus gydymo rezultatus ir tai, ko galima tikėtis. Išorinės radioterapijos metu bandoma visiškai sunaikinti naviką, todėl bendras spinduliuotės dozės tikslas paprastai siekia apie 70 Gy, o kasdienio gydymo dozė yra 1,8-2 Gy.
Nors išorinė radioterapija ir brachiterapija yra efektyvios gydant prostatos vėžį, po gydymo gali pasitaikyti ankstyvųjų ir vėlyvųjų šalutinių poveikių, tokių kaip viduriavimas, cistitas ar impotencija. Kartais vėžys gali atsinaujinti, ir tuomet reikalingas chirurginis ar hormoninis gydymas.
Radikalusis spindulinis gydymas suteikia keletą privalumų: galimybę visiškai išgydyti vėžį, sumažintą kraujavimo riziką, taikant šį gydymo metodą nereikalinga narkozė. Tačiau gydymo procesas trunka 6–7 savaites, ir pacientai gali patirti bendrą silpnumą. Svarbu reguliariai atlikti PSA tyrimus, kad būtų galima stebėti ligos recidyvą.
Brachiterapija
Brachiterapija yra radioterapijos metodas, skirtas ankstyvosios stadijos prostatos vėžiui gydyti. Tai vidinė radioterapija, kurios metu radioaktyvūs šaltiniai įterpiami tiesiai į prostatos audinį, taip leidžiant jonizuojančiajai spinduliuotei veikti iš labai arti. Šis metodas užtikrina tikslų apšvitinimą ir mažina aplinkinių audinių pažeidimo riziką.
Yra dvi pagrindinės brachiterapijos rūšys:
- Žemos dozės galios brachiterapija (LDR) – šiuo metodu į prostatą implantuojamos žemos dozės radioaktyviojo jodo (125J) arba paladžio (103Pd) sėklos. Šios sėklos lieka prostatoje nuolat, o jų radioaktyvumas palaipsniui silpnėja.
- Aukštos dozės galios brachiterapija (HDR) – naudojant radioaktyvųjį iridį (192Ir), prostata iškart apšvitinama didelės dozės spinduliais. Po gydymo šaltiniai nepaliekami prostatoje.
Brachiterapijos šalutiniai poveikiai gali apimti skausmą tarpvietėje, šlapimo takų problemas ir laikinas erekcijos sutrikimas. Pasitaiko, kad po procedūros šlapime gali atsirasti kraujo, tačiau tai paprastai yra laikina.
Privalumai apima galimybę visiškai išgydyti vėžį, nesudėtingas procedūras ir greitą grįžimą prie kasdienio gyvenimo. Brachiterapijos trūkumai apima šlaplės susiaurėjimo riziką, dėl kurios po procedūros gali pasireikšti šlapimo takų problemos, reikalaujančios papildomų gydymo priemonių. Taip pat gali atsirasti šalutinių poveikių, tokių kaip cistitas, viduriavimas ir skausmingumas šlapinantis, kurie neigiamai veikia kasdienį gyvenimą. Šis gydymo metodas labiau tinka ankstyvos stadijos prostatos vėžiui, todėl jis gali būti neveiksmingas pažengusiems atvejams. Kadangi brachiterapija yra palyginti nauja, dar nežinomi galimi ilgalaikiai šalutiniai poveikiai. Po procedūros dažnai reikia skausmą malšinančių vaistų, o kai kurie pacientai gali patirti erekcijos sutrikimų ir šlapimo nelaikymo problemų.
Hormoninis gydymas
Hormonai atlieka svarbų vaidmenį organizmo veikloje, o vyriškasis hormonas testosteronas, kurį gamina sėklidės, turi didelės įtakos prostatos vėžio vystymuisi. Sumažinus testosterono kiekį, galima sustabdyti naviko augimą, sumažinti jo dydį ir palengvinti ligos simptomus. Testosterono lygį galima sumažinti pašalinus sėklides arba naudojant vaistus, kurie slopina testosterono gamybą. Šiuo metu dažniausiai renkama hormonų terapija vaistais, o ne chirurginiu būdu.
Gydytojas, atsižvelgdamas į hormonoterapijos privalumus ir trūkumus, pasiūlys tinkamiausią gydymo metodą.
Kada taikoma hormonų terapija?
Hormonų terapija gali būti skiriama 2–6 mėnesiams prieš radioterapiją ar prostatektomiją, kad pagerintų gydymo rezultatus. Ji taip pat naudojama po šių procedūrų, jei yra rizika, kad liga gali atsinaujinti. Hormonoterapija yra standartinis gydymo būdas lokaliai išplitusiam, recidyvavusiam ar metastazavusiam prostatos vėžiui, nes ji sumažina naviko apimtį ir pagerina šlapinimosi funkciją.
Kaip veikia vaistai?
Hormonų terapija gali būti taikoma injekcijomis arba tabletėmis. Injekcijose naudojami LHRH analogai, kurie slopina testosterono gamybą sėklidėse, o tabletės, vadinamos antiandrogenais, blokuoja receptorius, užkertančius kelią testosteronui stimuliuoti vėžį. Dėl šios kombinacijos gydymas vadinamas maksimaliu androgenų blokadu.
Hormonoterapija gali sukelti impotenciją, sumažėjusį lytinį potraukį, kūno svorio padidėjimą, karščio bangas, nuovargį ir krūtų padidėjimą. Šie simptomai gali būti laikini arba nuolatiniai, atsižvelgiant į gydymo metodą. Svarbu apie šalutinius poveikius pasikalbėti su gydytoju, kad būtų galima tinkamai pasiruošti ir valdyti juos.
Hormoninė terapija paprastai taikoma tol, kol ji yra veiksminga, o jei liga progresuoja, gydymo strategija gali būti peržiūrima. Naujoviškos intermituojančios androgenų blokados galimybės šiuo metu yra tiriamos siekiant ilgiau išlaikyti gydymo efektyvumą ir sumažinti šalutinius poveikius per gydymo pertraukas.
Transuretrinė prostatos rezekcija (TURP)
Transuretrinė prostatos rezekcija (TURP) yra procedūra, atliekama naudojant specialų prietaisą – rezektoskopą, kuris įkišamas į šlaplę per varpą. Šis prietaisas leidžia gydytojui pasiekti prostatos vietą, kurioje navikas blokuoja šlaplę.
Rezektoskopo gale yra pjaunamoji dalis, o išorėje – optinė sistema, leidžianti stebėti operacijos eigą. Pjaunamąja dalimi pašalinama naviko dalis, blokuojanti šlapimo nutekėjimą. TURP procedūra atliekama bendrojo ar epidurinio nuskausminimo būdu. Epiduriniu nuskausminimu pacientas būna budrus, tačiau apatinė kūno dalis tampa laikinai nejautri.
TURP yra skirtas šlapimo nutekėjimo blokavimui spręsti, todėl jis negali visiškai pašalinti vėžio. Po operacijos pacientas paprastai būna žvalus jau kitą dieną. Kateteris, įdėtas į šlapimo pūslę, leidžia šlapimui tekėti į surinktuvą, kuris gali būti kraujingas. Tam, kad išvengtume kateterio užsikimšimo, gali būti atliekama šlapimo pūslės plovimas.
Po operacijos kai kuriems pacientams gali pasireikšti nedidelis šlapimo nelaikymas, o kai kurie gali turėti sunkumų šlapinantis. Jei jaučiate skausmą, gydytojas gali skirti skausmą malšinančių vaistų. Paprastai pacientas gali grįžti namo po 3–4 dienų po TURP. Taip pat gali pasireikšti retrogradinė ejakuliacija, kai sėkla lytinio akto metu suteka į šlapimo pūslę, o ne išteka per šlapimkanalį.
Sėklidžių pašalinimas (orchiektomija)
Sėklidžių pašalinimo operacija, dar vadinama orchiektomija, yra nesudėtinga procedūra. Operacijos metu padaromas nedidelis pjūvis sėklinio maišelio srityje, po kurio pašalinama sėklidės dalis, gaminanti testosteroną. Dažniausiai šalinamos abi sėklidės, o sėkliniai maišeliai lieka mažesni.
Operacija dažniausiai atliekama taikant intraveninę nejautrą. Nors kai kurie pacientai nerimauja, kad po operacijos jausis „mažiau“ vyriški, kiti sutinka su šiuo gydymo metodu.
Pašalinus sėklides, organizmas nebegamina testosterono. Tai padeda slopinti vėžio vystymąsi ir gali žymiai palengvinti ligos simptomus. Po orchiektomijos gali pasireikšti šalutiniai poveikiai, tokie kaip karščio bangos ir seksualinė impotencija, tačiau jie būna panašūs į tuos, kurie atsiranda vartojant hormoninius vaistus.
Vienas iš orchiektomijos privalumų yra tas, kad po operacijos hormoninių vaistų vartoti nebereikia, taigi galima išvengti tokių šalutinių poveikių, kaip krūtų padidėjimas ir skausmingumas. Šį gydymo būdą dažniausiai pasirenka vyresnio amžiaus pacientai, kuriems seksualinės problemos nėra aktualios.
Prostatos vėžio gydymo šalutinių poveikiai
Spindulinis šlapimo pūslės uždegimas
Jonizuojančioji spinduliuotė (radioterapija) gali sukelti šlapimo pūslės gleivinės uždegimą. Gleivinė paburksta, parausta, o kartais atsiranda smulkių opelių. Pacientai dažnai skundžiasi padažnėjusiu, skausmingu ir deginančiu šlapinimusi. Taip pat gali pasirodyti kraujo šlapime, o pilvo apačioje gali atsirasti spazminiai skausmai. Užsitęsus šiems simptomams, kyla šlapimo pūslės infekcijos rizika.
Uždegimas gydomas priešuždegiminiais vaistais, ir šie simptomai paprastai greitai praeina. Tačiau jei uždegimas užsitęsia, gali įvykti šlapimo pūslės susiraukšlėjimas, sumažinantis jos talpą ir sukeliantis skausmingą, dažną šlapinimąsi. Tokiais atvejais gali prireikti suformuoti kitus šlapimo nutekėjimo kelius arba net pašalinti šlapimo pūslę.
Šlapimo nelaikymas
Po radikalios prostatektomijos šlapimo nelaikymas gali pasireikšti kaip laikinas, tačiau retas reiškinys. Po operacijos šlapimo pūslėje laikomas kateteris dvi savaites. Jį pašalinus, gali pasireikšti nedidelis nevalingas šlapimo išbėgimas, kuris gali trukti kelias savaites ar mėnesius. Šlapimo nelaikymas dažniausiai atsiranda, kai didėja pilvo preso spaudimas, pavyzdžiui, kosint ar čiaudint.
Ši būklė atsiranda dėl laikino šlapimo pūslės raumenų funkcijos sutrikimo, kuris dažniausiai išnyksta. Jei problema išlieka, yra įvairių gydymo metodų, tokių kaip dubens raumenų gimnastika ir elektrostimuliacija.
Seksualinės problemos
Po prostatos vėžio gydymo gali sumažėti lytinis potraukis ir net išnykti erekcija. Erekcijos sutrikimas, dažnai vadinamas impotencija, gali atsirasti po radikalios prostatektomijos ar radioterapijos ir dažnai slegia jaunesnius vyrus. Pacientai dažnai nenoriai kalba apie šią problemą, nors ji gali turėti didelį poveikį jų gyvenimui ir santykiams. Svarbu prisiminti, kad ryšiai tarp partnerių remiasi ne tik seksualiniu gyvenimu, bet ir meile bei pasitikėjimu.
Gydytojai gali pasiūlyti įvairius gydymo metodus, tokius kaip vaistai, skatinantys kraujo pritekėjimą į varpą, vakuumo erekcijos pompos ar akytkūnių injekcijos terapija. Jei šie metodai nepadeda, gali būti siūloma varpos protezo implantacija, nors ši operacija yra sudėtinga ir gali sukelti komplikacijų.
Nevaisingumas
Gydymo metu ar po jo vyras gali tapti nevaisingas, apie ką turėtų būti informuojami pacientai. Prieš gydymą galima paimti ir užkonservuoti spermos mėginius, kurie vėliau galėtų būti panaudoti apvaisinimui. Šiuo atveju svarbu aptarti galimybes su partnere, jei planuojate turėti vaikų ateityje.
Stebėsena po gydymo #
Pasibaigus gydymui, reikės gydytojo paskirtu dažnumu apsilankyti kontroliniams vizitams ir atlikti tyrimus.
Po operacijos, spindulinės terapijos ar hormoninio gydymo būtina reguliariai tikrinti sveikatą, kad būtų laiku pastebėtas ligos atsinaujinimas ar progresavimas. Pirmus dvejus metus po gydymo pacientai tikrinami kas 3 mėnesius. Jei būklė stabili, tikrinimai vyksta du kartus per metus, o vėliau – kartą per metus.
Tyrimo metu gydytojas atlieka prostatos arba buvusios jos vietos apčiuopą per tiesiąją žarną, kraujo tyrimą PSA lygiui nustatyti. Jei įtariamas vėžio atsinaujinimas, atliekama prostatos biopsija. Gali būti skiriami papildomi tyrimai, tokie kaip ultragarsas, rentgenas ar kaulų skenavimas.
Svarbu laiku kreiptis į gydytoją, jei atsiranda nusiskundimų – skausmas kauluose, šlapinimosi problemos, bendras silpnumas ar karščiavimas. Dėl metastazių kauluose gali atsirasti lūžių, ypač pavojingi stuburo slankstelių lūžiai, kurie gali sukelti paralyžių.
Šiame puslapyje galite rasti tyrimų atmintinę, esantiems onkologinės ligos stebėsenoje.
Svarbu, kad pacientai laikytųsi stebėjimo plano, nes taip galima užtikrinti, kad bet kokie pakitimai būtų laiku nustatyti. Nors stebėsena gali atrodyti ilgalaikė, ypač kai ji tęsiasi dešimtmetį, tai yra labai svarbus žingsnis siekiant užtikrinti paciento sveikatos gerovę ir užkirsti kelią galimam vėžio progresavimui.
Jei tarpuose tarp tikrinimų išryškėja kokie nors ligos požymiai ar pablogėja bendra savijauta, reikia atvykti pas gydytoją nelaukiant numatyto laiko.
Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka #
Kviečiame susipažinti su Europos medicininės onkologijos draugijos (ESMO) klinikinės praktikos gairių santrauka, skirta lytinių ir šlapimo takų vėžio (įskaitant inkstų ląstelių karcinomą, varpos vėžį, sėklidžių seminomą ir neseminomą, šlapimo pūslės vėžį ir prostatos vėžį), gydymui (2023 m. redakcija). Joje pateikiama esminė informacija, tokia kaip, diagnostika, stadijos nustatymas, gydymas ir tolesnė priežiūra. Šios gairės yra pagrįstos įrodymais. Atkreipiame dėmesį, kad vaistų patvirtinimai įvairiose šalyse gali skirtis. Leidinys parengtas anglų kalba.
